Kino filmo verta istorija: Lina Stankūnaitė – fotografų dukra, paliesta šviesos

Fotografė Lina Stankūnaitė – išskirtinio stiliaus fotomenininkė, turinti savo braižą ir pasaulėjautą. Jos tėvai, 25 metus dirbę fotografais, savo veikla ir talentu užbūrė ir būsimos fotografės širdį. Ji įamžina svarbiausius šeimos gyvenimo momentus: Vestuves, kūdikio laukimą, krikštynas, vaikystės momentus ir kitus reikšmingus žmogaus gyvenime įvykius.

Papasakokite, kaip atsirado fotografija jūsų gyvenime?

Ilga istorija! Tokia ilga kaip mano gyvenimas! Kodėl? Paprasta, visa vaikystė - susijusi su fotografija nuo mažų dienų leisdavau dienas fotoatelje! Stebėdavau fotografavimo procesą, nuotraukų ryškinimo paslaptis ir mačiau, koks nelengvas darbas –fotografavimas 25 metus fotografais dirbo mano tėveliai.

Matyt, Dievas nusprendė ir mane apdovanoti šiuo gabumu, įspaudė širdin meilę.Tiesa, paslėpė tą meilę giliai. Vaikystėje, paauglystėje bėgau nuo šio talento, kartojau, kad nebūsiu fotografe, kaip tėvai. Dabar juokas ima, kuris susimaišo su apmaudu.O jei jau tuomet būčiau atradusi save šioje meno srityje.

Kai suėjo man 25 meta (lygiai tiek kiek tėveliai dirbo fotografais (argi ne likimas?)) pasidovanojau sau veidrodinį fotoaparatą. Čia ir prasidėjo mano graži kelionė profesionaliosios fotografijos link. Tiesa, 7-8 metus tai buvo hobis, o štai lemtingieji metai – 2017. Tik tada nusprendžiau parduoti kitą savo verslą ir pereiti visiškai pilnai į fotografijos verslą. Dabar tai mano vienintelis ir pagrindinis darbas. Širdis šoka džiaugsmu kas dieną!

Nuo ko prasideda fotografo karjera?

Didžiausias stimulas – noras. Kai nori, viską gali. Pradedi ieškoti kursų, skaitai knygas, stebi kitų fotografų darbus ir eksperimentuoji.Kaupi kiekvieną eurą, kad įsigytum norimą techniką ieškai gražios šviesos ir šimtą kartų nusivili, kad neišėjo taip, kaip norėjai! Bet nepasiduodi ir kopi į žinių bei meno kalną toliau. Kai imi pasitikėti savimi, gauni padėkų, galima pradėti ir fotografuoti nepažįstamuosius. Ir kiekvienam įgūdžiai atsiranda savaip – vienam reikia metų „įsivažiuoti“, kitam ir 3 neužtenka sukurti karjerai.

Kaip sukurti gražiausia kadrą?

O kas yra gražus kadras? Vienam – peizažas su žavingu kriokliu, kitam- puiki kadruotė, gal nuostabi šviesa. Trečiam – gražus žmogus, madingas rūbas, įmantresnė poza, o man – emocija! Kai žmogus būna savimi, juokiasi iš visų plaučių, kai myli visa širdimi, kai akys spindi gyvenimo džiaugsmu, kai tiki, jog jis gyvena čia ir dabar! Ir OP – kadras vertas rėmų.

Papasakokit apie fotosesiją, kuri jums įstrigo atmintin?

Kiekvienam „augimo“ etape būna fotosesijų kurios kažką viduje apverčia, priverčia susimastyti, kažkiek pakeisti save ir savo kūrybą. Tokių fotosesijų buvo daug ir ačiū žmonėms, kurie mokė mane „augti“.

Sakykite, kaip atrasti save fotografo veikloje?

Kaip ir visose veiklose yra du keliai: būsiu fotografas nes uždirbsiu – ir mokytis ilgai ilgai technikos arba fotografija – mano aistra ir aš be jos negaliu gyventi. Visi suprantame, kad gyvenime reikia veikti tai, kas patinka. Tad, jei viduje kirba spragsintis „užraktas“ ir vis akyse kilnojasi „užuolaidos“, nebegalvok, pirk fotoaparatą ir žingsniuok fotografuoti. Pažadu- atrasti save bus vienas malonumas.

Ar ši jūsų fotografės veikla jums tapo geriausia gyvenimo versija?

Galima ir taip pasakyti. Ši veikla sudėliojo taškus ant „i“. Viskas tarsi mozaika susijungė į gražų paveikslą. Mano geriausia gyvenimo versija susideda iš motinystės ir mėgstamos veiklos. Trūksta tik kelių mažų dalelių.

Jei kas jūsų paklaustu-kas tu esi? Kaip save pristatytumėte?

Nepažįstamajam: – Lina, Kolegai: – Fotografė, o galvoje kirba 3 žodžiai: Lina, fotografė, mama.

Ar su fotografija siesite savo gyvenimą?

O kaip gi be jos… aš negaliu nefotografuoti meilės fotografijai nebe paslėpsiu. Ji pasibeldė prieš dešimtį metų į širdį ir žada dar ilgai tūnot sakė- „amžinai“ , o aš tikrąja meile tikiu.

Kodėl įdomu būti fotografu?

Fotografai mato daugiau nei kiti: spalvos, formos, šviesa, emocija. Gi viskas turi būti kadre. Jau vien tai yra įdomumas. Be to šis užsiėmimas – pozityvus. Retai ateina žmogus susiraukęs į fotosesiją. O kur dar pokalbiai, pažintys, įdomūs projektai, laimė – laimėti konkursą, atidaryti savo parodą, gauti pagyrimų ir padėkų už gražias nuotraukas.Dalyvauti fotografų bendruomenėje, vykti kartu į fotostovykla? Vaje, to žodžiais neišreikši – reikia būti fotografu, kad patirtum šį gražų nuotykį!