Ypač retas prisilietimas prie Didžiojo loterijos prizo

Tai, kad Širvintų rajone, Čiobiškyje, yra vienintelis Lietuvoje nuo upės srovės veikiantis Padvarių keltas, žino gal kiekvienas. Daug mažiau šalies gyventojų, taip pat ir gyvenančių Širvintų rajone, žino, kad netoli Čiobiškio, Stepanavos vietovėje, yra vienintelis Lietuvoje kvartero dariniuose susiformavęs urvas. O jei ir žino, toli gražu kiekvienas jų ten yra buvęs, nors nukeliauti iki urvo tik kelios dešimtys kilometrų.

„Širvintų krašte“ yra pasirodžiusių žinučių apie šį urvą. Savo įspūdžius yra aprašę anksčiau Čiobiškyje sporto stovyklas rengę jaunieji žolės riedulininkai, kuriems apsilankymas tapdavo šauniu nuotykiu. Esame rašę ir apie tai, kad prieš penkerius metus urvas buvo įtrauktas į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą. Tiesa, kokios nors informacijos apie tai nėra nei prie paties objekto, nei jo prieigose.

Apskritai Čiobiškio urvą surasti nėra taip paprasta, kadangi nerasite jokių rodyklių, kaip iki jo nukeliauti. Todėl norint jį surasti tenka pasikliauti nuojauta: jei iki tavęs jo ieškojo tūkstančiai, turėtų vesti jų pramintas takelis. Taip ir yra. Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai nuo Čiobiškio į Astruvką vedančiame kelyje ieškoti atstumų lentelės, ant kurios parašytas kilometrų skaičius „14“. Būtent prieš šią lentelę yra dešinėn pasukantis įvažiavimas į pamiškėje suformuotą nedidelę aikštelę. Išlipę iš automobilio, eikite į priekį ir už kelių dešimčių metrų keliukas pasuks į mišką. Netrukus keliukas pereis į takelį, kuris atves prie medinio tiltelio per upelį. Už jo visą laiką teks kopti aukštyn. Eikite tūkstančių pėdų išmintu takeliu, kol per išvirtusius medžius ir šabakštynus pastebėsite žemyn nusidriekusio smėlio juostą. Už “posūkio“ bus urvo prieigos. Grįšite tuo pačiu takeliu, rizikuodami paslysti ir įkristi į kokią griovą.

Kita vertus, informacijos nebuvimas galbūt pasitarnauja tam, kad prie urvo neplūsta minios turistų, kurie nežaloja ir taip jautrios aplinkos, neardo įdomaus objekto. Nueiti prie jo miško takeliu nepakanka, norisi įlįsti į vidų, o tai be pėdsakų pačiam urvui nelieka. Viduje galima aptikti nuo urvų lubų nukritusių smiltainių blokų. Galbūt tai irgi žmonių apsilankymo įtaka.

Kaip teigia mokslininkai, kvarteras, kitaip dar vadinamas - ketvirtinis – dabartinis Žemės vystymosi geologinis periodas, apimantis pleistoceno ir holoceno epochas. Jis prasidėjo maždaug prieš 2 mln. 588 tūkst. metų ir tęsiasi iki šiol. Galima sakyti, mes tebegyvename kvartero periode.

Kad geriau suprastume, kas tai yra, priminsime, kad Etiopijoje šiuolaikinio žmogaus protėviai atsirado maždaug prieš 2,5 mln. metų, o Amerika ir Australija buvo apgyvendinta maždaug prieš 40 tūkst. metų. Na o dinozaurai, kurie mums asocijuojasi su gilia praeitimi, Žemėje išnyko maždaug prieš 65 mln. metų.

Iš to galima daryti išvadas, kad jei šiame Čiobiškio urve kažkada ir gyveno kokia mūsų protėvių šeima, ji tikrai nesislėpė nuo dinozaurų, nes jų susitikimas buvo tiesiog neįmanomas.

Tiesa, kvartero periodo pradžia - dar ne rodiklis, kad urvo amžius siekia tiek metų. Manoma, kad urvas daug jaunesnis, jo amžius galbūt net nesiekia milijono metų. Greičiausiai jis susiformavo, kai ilgainiui ištirpo per ledynmetį gruntu užstumtas ledo gabalas.

Čiobiškio urvas yra apylinkėse esančiame miške, tiksliau - per jį tekančio mažo Rynos upelio šlaite, apie 5 m aukštyje nuo upelio vagos.

Teigiama, kad urvo gylis siekia beveik 10 metrų, bet gali būti ir kitaip. Internete veikiančioje svetainėje „Nieko naujo“ yra patalpintas išsamus pasakojimas apie šį urvą ir pateikiamas tyrinėtojų sudarytas urvo žemėlapis. Dažnas urvo lankytojas toliau pagrindinės „salės“ neropoja ir nešliaužia (kitaip judėti beveik neįmanoma), todėl neįsivaizduoja, kad apsilankė tik urvo „prieangyje“.

Viduje iš pažiūros yra du kambariai – tarpusavyje susisiekiančio landos. Ties įėjimu jų aukštis siekia pusantro metro. Tačiau žengiant tolyn jau reikėtų lenkti galvą, ar galiausiai net prigulti. Į gilumą landos siaurėja, žemėja, o jų atšakų vis daugėja.

„Nieko naujo“ tyrinėtojai pasakoja, kad šis urvas ilgą laiką tarnavo kaip slėptuvė. Jį neva buvo pamėgę vietiniai jaunuoliai. „Vieni čia bėgdavo slėptis nuo šaukimo į kariuomenę. Kiti urvo landose skirdavo slaptus pasimatymus patinkančioms merginoms“. Vargu ar tai tiesa, nes ir anuomet buvo daugybė patogesnių vietų porelėms slapta susitikti, nei eiti toli į mišką. O ir vieta tam ne itin patogi. Nebent kažkam reikėjo dar nepatirtų įspūdžių.

Pastebima, kad neva čia vykę jaunuolių bandymai urve pasislėpti ar kurstyti meilės židinius galėjo baigtis ir nelaime. „Geologai įspėja, kad bet kada urvo skliautas gali užgriūti. Urvo sienos sudarytos iš gamtos sucementuoto smiltainio klodų. Nukritus požeminio vandens lygiui birios smėlio detalės iš po smiltainio buvo išplautos, taip atsivėrė landa. Netoliese urvo pastebėtas naujas šaltinis. Tekantis jo vanduo gali suformuoti ir naują daubą ar urvą,“ - teigiama pasakojime.

Tiesa, tą pasakojimą perskaitęs vienas tinklalapio lankytojas pastebi, kad jei urvas neįgriuvo per milijonus metu, tai tikimybė, kad tai nutiks jums ten apsilankius, ko gero, lygi didžiojo prizo kokioje nors super loterijoje laimėjimui. Kaip žmogus pašmaikštavo, jei užgrius būtent jus, galėsite džiaugtis, kad būtent jums taip pasisekė.

Gintaras Bielskis