Vytelės - lietuvių pamirštos, kinų atrastos

Kazlų Rūdos savivaldybėje, Jankų kaime gyvenantys Vidmanta ir Raimedas Kantautai vyteles augina jau daugiau kaip 15 metų. Perdirbę ir surūšiavę ūkininkai jas parduoda užsienio įmonėms, amatininkams. Lietuvoje pintų gaminių paklausa, o ir juos pinančių žmonių skaičius nuolat mažėja, todėl ir vytelės mūsų šalyje šiandien – nepaklausi prekė.

Auginimo paslapčių išmoko „Žilvityje“

Ūkininkas R. Kantautas su vytelėmis susipažino beveik prieš dvidešimt metų pradėjęs dirbti AB Kauno „Žilvitis“, kuri vyteles augino, apdirbo ir ruošė pynimui. Įmonėje pradirbęs 9 metus ūkininkas sužinojo, jog „Žilvičiui“ skelbiamas bankrotas. Kadangi buvo sukaupęs nemažą patirtį dirbant su vytelėmis, R. Kantautas nusprendė jas pradėti auginti savarankiškai. Taip 2000 metais ūkininko laukuose pradėjo žaliuoti pirmas 1,5 ha gluosnių, skirtų vytelių pynimui, plotas. „Nesinorėjo sukauptą patirtį paleisti vėjais, todėl gluosniai atsirado nuosavuose laukuose. Su jų sodinimu, priežiūra, pjovimu ir apdirbimu buvau susipažinęs dirbdamas „Žilvityje“, todėl ir nuosavame lauke didelių bėdų nekilo“, – sakė ūkininkas. Pasak R. Kantauto, AB „Žilvitis“ tuomet bankrutavo būtent todėl, kad vytelių nebuvo kur realizuoti, tačiau ūkininko nuo verslo idėjos tai neatbaidė. Pirmą vytelių derlių jam tuomet pavyko parduoti vietiniams pynėjams.

Reikalauja daug rankų darbo

Kadangi pirmo derliaus realizacija didelių problemų nesukėlė, R. Kantauto auginamų gluosnių plotai pamažu ėmė didėti. Tiesa, reikėjo nemažai laiko ir ūkininko pastangų, kad nuo pirmųjų 1,5 ha plotas išaugtų iki šiandieninių 14 ha. Pasirodo, vytelių auginimo procesas nėra jau toks paprastas, kaip galbūt daug kam atrodo. Jis reikalauja daug rankų darbo –pradedant sodinimu, baigiant apdirbimu. „Daug darbo reikalauja gluosnių sodinimas, kuris vyksta tik rankomis – taip medeliai prigyja geriausiai. Gluosniais apsodinti vieną hektarą reikia 120 tūkst. sodinukų. Sodinti bet kaip negalima, reikia laikytis atstumų, gylio reikalavimų, todėl galima įsivaizduoti kiek jėgų ir kantrybės tai kainuoja. Pavargti taip pat tenka ir nuimant bei apdirbant derlių, kur visi darbai daugiausiai taip pat atliekami rankomis“, – sakė ūkininkas. Pasak jo, pirmaisiais gluosnių augimo metais nemažai jėgų tenka paaukoti ir kovojant su piktžolėmis. Kadangi sodinukai yra jauni, juos tenka ravėti rankomis – technika medelius sumaitotų. Ūkininkai sako, kad šį procesą būtų galima palengvinti naudojant su piktžolėmis kovojančius chemikalus, tačiau juos auginant gluosnius naudoti draudžiama. „Braškes, kitus vaisius, daržoves purkšti galima, o štai gluosnių – ne. Čia juk ne maistas, vaisiams ir daržovėms chemija kenkia kur kas labiau“, – piktinosi Vidmanta ir Raimedas Kantautai.

Rinką valdo kinai

Nors Kantautams gluosniai ir jų vytelės šiandien yra vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių, ūkininkai sako, kad šių augalų ateitis Lietuvoje miglota. „Vyteles Lietuvoje kasmet auginti tampa vis sudėtingiau. Seni pynėjai nyksta, o naujų neatsiranda. Jaunimo tokie užsiėmimai nedomina, tad vytelių poreikis taip pat mažėja“, – kalbėjo ūkininkai. Šiuo metu Kantautų laukuose dalis auginamų vytelių pasilieka Lietuvoje ir keliauja pas vietinius pynėjus, tačiau didesnė dalis lanksčių gluosnių šakelių keliauja į užsienį. Ūkininkai bendradarbiauja su Latvijos ir Sankt Peterburgo verslininkais, kuriems jų užaugintas ir apdirbtas vyteles gabena krovinių pervežimo įmonė. Pasak R. Kantauto, jei ne užsienio klientai, Lietuvos vytelių augintojai vargu ar išsilaikytų. „Kaip ir minėjau, Lietuvos rinka yra maža. Europa vytelių užsiaugina pati, ten mūsiškės mažai kam rūpi. Negana to, šiuo metu rinką valdo kinai. Jie augina ir gamina dirbinius iš vytelių, kurie kainuoja gerokai pigiau nei europietiški ar lietuviški. Aišku, kokybė lietuviškų vytelių ir jų gaminių kur kas aukštesnė, tačiau pirkėjas produktą vis tiek pirmiausia renkasi pagal kainą“, – sakė R. Kantautas. Nepaisant to, visuomet atsiranda aukštą produkto kokybę vertinančių pirkėjų ir verslininkų, todėl anot ūkininko, jų auginamos vytelės ir sudomino latvius bei rusus. „Kiniškos vytelės yra pigios, tačiau labai nelanksčios, nekokybiškos. Tuo tarpu lietuviškos yra minkštos, su jomis nesunku dirbti, matyt, todėl jiems ir įtinkame“, – svarstė ūkininkas.

Tinkamos ne tik pynimui

Kad vytelių auginimas Lietuvoje neklesti, rodo ir tai, kad gluosnius vytelėms šiuo metu augina tik 4 ūkininkai. R. Kantautas, beje, yra iš jų didžiausias. Ūkininkas nei tuo didžiuojasi, nei džiaugiasi. Priešingai, sako, kad kas metai mažėjantis vytelių augintojų skaičius liudija, kad situacija šiame versle darosi sudėtinga. Visgi Kantautai gluosnių ir vytelių kol kas atsisakyti neketina, be to, ieško būdų atgaivinti šią ūkio ir verslo šaką. Pavyzdžiui, vytelėmis apželdinti sodybas. „Iš rudenį nuskintų, per žiemą išlaikytų, bet nedžiovintų ir neapdirbtų vytelių galima formuoti įvairias kompozicijas šalia namų, kurios įkastos į žemę pradeda žaliuoti. Šitaip iš vytelių galima formuoti gyvatvores, atskirus kraštovaizdžio elementus. Žodžiu, reikia tik fantazijos, tačiau mūsų tautiečiams toks aplinkos puošimo būdas nėra labai priimtinas“, – sakė ūkininkas. Tiesa, želdinimas vytelėmis tėra vienas iš galimų variantų kaip galima panaudoti vyteles. Pasak R. Kantauto, vytelės tinka ir namų puošybai, o naujausias vytelių naudojimo būdas yra vantoms. „Apie vantas iš vytelių sužinojome iš pirtininkų. Tokia vanta yra vibracinė, masažinė. Žinoma, kūno su ja perti neišeis, tačiau galima atlikti taškinį masažą“, – sakė ūkininkas.