Vytautas V. Landsbergis: „Net ir apokalipsė nėra aklina pabaiga“

„Šiame laike, kai nusivylimas žmogiškumu vis stiprėja, ir neaišku, kaip viskas klostysis artimiausioje ateityje, tėvams kyla klausimų, kokį pasakojimą pateikti savo vaikams: ar juos laikyti šiek tiek kvailiukais ir sakyti, kad „viskas čia bus labai puikiai“, ar vis dėlto byloti ir katastrofos galimybes, tačiau sumoduliuojant ne užspaustą, ne labai gąsdinantį būvį“, – samprotauja rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis.

„Pastebėjau, kad beveik visos mano pasakos, tokios kaip Briedis Eugenijus ar Pelytė Zita, yra apokaliptinės. Jos baigiasi pasaulio pabaigomis, ir kaip čia dabar iš jų išsigelbėt. Tačiau net ir apokalipsė nėra aklina pabaiga. Joje irgi galima surasti galimybes veikti. Manau, kad byloti toliau vykstantį gyvenimą – svarbi mito dalis“, – sako V. V. Landsbergis tinklalaidėje „Gero pokalbio VAGA“.

„Gero pokalbio VAGA“ – tai naujas knygynų tinklo VAGA turinio projektas, kuriame žinomi autoriai bei visuomenininkai kalbasi apie gyvenimą, literatūrą bei aktualias šio laikmečio temas. Pirmajame epizode – pokalbis su žinomu rašytoju V. V. Landsbergiu apie tai, kaip kurti improvizuotas istorijas vaikams, kalbėtis su jais apie įvairius išgyvenimus bei egzistencinius potyrius.

Pilną tinklalaidės įrašą „Liūdesys, praradimas ir juodas humoras pokalbiuose su vaikais“ galite pasiklausyti čia.

– L. Kešytė: Kaip manote, kada vaikams jau galime pasakyti, jog ne visos pabaigos – holivudinės, laimingos? Kalbėtis su jais apie liūdesį, praradimus?

– V. V. Landsbergis: Galiu pasidalinti kūrybine laboratorija, kaip dirbame su vaikais literatūros ar kino ir teatro stovyklose. Pradėdami kurti bet kokią istoriją, atsispiriame nuo liūdesio – liaudies dainų, pasakojimų apie partizanus, lindimo į bunkerį ir įsivaizdavimo, kaip čia kas gyveno, mirė, išduodavo, kad buvo vienatvė ir atsiskyrimas nuo mylinčių žmonių – tėvų, mylimųjų, ir kaip tokioje būsenoje susitaikyti su savimi, priimti tai.

Tuomet, sėkmingai prisijaukinę įžanginę nuliūdimo dalį, toliau pradedame žaisti, juokauti... Atsiranda paradoksali dviprasmybė (tai, ką aš vadinu sruogizmu): neišvengiamybę palikdamas potekstėje, tarsi pasakoji kažką smagaus, nors tas laikrodėlis – jis visada tiksi ir labai tiksliai sustato, galbūt netgi diktuoja tam tikrą kūrinio teisybę.

Aš nemanau, kad istorijos turi būti holivudinės. Liūdesio savyje neturintis pasakojimas – plokščias ir neugdantis. Vaikas turi patirti sunkumą. Galbūt, kalbant apie pačius mažiausius, iki kokių 6-7 metų, vaikas turi matyti šiek tiek rožinį pasaulį, bet vėliau, priklausomai nuo pasitikėjimo vaiku, jau gali spręsti, ar jam laikas skaityti „Margaitę su degtukais“, ar jis yra pasiruošęs išgyventi tą nebūties priartėjimą, vos ne fiziologiškai susitapatindamas su heroje. Bet aš tą rizikuoju daryti savo knygelėse vaikams.

Ketvirtoji mano knyga „Dominykas Dvasių Karalystėje“ atsirado domintis tibetiečių mirties knyga, sielos atsiskyrimo kelionėmis. Galvojau, kad ir vaikams reikia šiek tiek žinoti tą pasaulį, kad matydamas mirusią močiutę ar senelį nesutapatintum to su visiška baigtimi, žinotum, jog kažkokiais pavidalais tai vis tiek egzistuos, ar pamatęs čiulbantį paukštelį, kažką pagalvotum, galbūt, čia ženklas... Visi tie mažieji paralelinio pasaulio suvirpėjimai, jie labai praturtina ir neša amžinybės jauseną. Tai toje knygoje aš sumodeliavau situaciją, kaip arklys Dominykas tampa keršto auka. Jam pakišami nuodingi grybai, ir jis išgyvena visą mirimo procesą – mato save iš viršaus, jį pasitinka močiutė, tada jie keliauja į tuos kitus pasaulius.

Paleisdamas šią knygą į gyvenimą aš žinojau, kad tokios temos nėra populiarios. Šis opusas – ne iš tų, kur tėvai pultų vaikams skaityti su didžiausiu susidomėjimu... Bet galvojau, kad kažkada kažkam gali ji praversti, ir... Vienąsyk gavau mamos laišką, labai mane sujaudinusį. Ji labai padėkojo už knygą. Jų šeimoje atsitiko tragedija, avarijoje žuvo tėtis, ir 8-erių metų vaikasbuvo nustojęs kalbėti. Mama, aptikusi tą knygą, skaitė jam vakarais, ir jis pradėjo uždavinėti klausimus, jausti vėl, kad tas tėtis galimai nėra užbaigta visiškai istorija, kad su juo, esančiu anapusiniame pasaulyje, dar galima susitikti, turėti kažkokią viltį, ir vaikas grįžo.

Nėra vieno atsakymo, nuo kurio amžiaus iki kurio kažką galima, o kažko ne. Rašytojas turi išeiti į rizikos zoną.

– L. Kešytė: O kaip atrasti siužetą ar personažą, atliepianti vaiko vidų?

– V. V. Landsbergis: Manau, kad žvelgdamas į savo vaiką matai, koks personažas jam galėtų būti padovanotas, kaip koks amuletas ar apsaugos priemonė, tai būtų jo mito dalis.

Pavyzdžiui, mano Rudnosiukas buvo skirtas Gabrieliui. Kai studijavau Gruzijoje, jis buvo likęs Lietuvoje, ir aš, žinodamas, kokios jam nutinka paaugliškos, vaikiškos problemos, rašiau jam absurdo pasakas, ir mes kikenome iš visų tų istorijų. Man atrodo, labai gerą humoro jausmą, kaip apsaugą, jis turi iki šiol. Paskui atsirado Julija, ji buvo hiper-jautrus vaikas, supratau, kad jai reikia duoti tam tikrą dvasių, ezoterikos pasaulį, švelnesnį, subtilesnį, ir pradėjome rašyti angelų pasakas. Ta mažoji mistika, kad vis tik klausantysis yra toks pat bendrakūrėjas.

Niekad nerašau abstrakčiam skaitytojui. Rašydamas pasaką aš prisirišu prie konkretaus vaiko ir jo problemų. Turėjau penkis vaikus, dabar turiu aštuonis anūkus, tai man, iš tikrųjų, yra, ką veikti (juokiasi). Pamatai, koks yra vaikas, kur jos aštriosios gludintinos pusės, ar jis gerai supranta humorą, juodą humorą, ar jam reikia švelnesnio pasakojimo, o gal jis pats šiurkštesnis ar sarkastiškesnis, ir jam kaip tik reikia atjautos personažo, kuris yra pažeistas, per daug vienišas, jam reikia gailesčio.

Remiamas turinys