Vyskupas Jonas Ivanauskas: pandemija ryškiau parodo tai, kas yra tikra gyvenime

Su Advento pradžia imame ruoštis gražiausioms metų šventėms – Kūčioms ir šv. Kalėdoms. Šiemet šventės nebus tokios, kokias mes esame įpratę švęsti, kai susirenka visi artimieji. Pasaulį kaustanti viruso pandemija padarė savo: ji ne tik sukėlė nerimą dėl savo sveikatos ar net gyvybės, bet ir pasėjo baimę bendrauti, susitikti. Šiais metais, greičiausiai, dauguma mūsų būsime atskirai, o su artimaisiais susieksime technologijų pagalba.

Švenčių laukimas – geriausias metas stabtelėti ir pabūti su savimi, o ekstremali situacija verčia mus pergalvoti savo vertybes, apmąstyti tikslus ir priimti kitokius sprendimu. Nėra lengvas toks stabtelėjimas, juk sau nei pameluosi, nei norėsi suteikti beverčių vilčių… Tie, kurie didžiąją dalį savo dienų leidžia vienatvėje, šis periodas jiems yra dar sunkesnis. Bet giliai giliai širdyje kiekvienas mūsų tikimės stebuklo, nors kiekvienam mūsų jis vis kitoks.

  Tokią akimirką ir pakalbinti norisi  ypatingą žmogų. Tokį, kuris geba ir nori suteikti vilties, padrąsinti. Šią vasarą keliose Širvintų rajono parapijose viešėjo Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Jonas Ivanauskas. Prisiminus Jo ganytojišką vizitą ir jaukų bendravimą su jaunimu, pagalvojau, kad būtent tai ir yra TAS ŽMOGUS, kuris norės ir galės padrąsinti, suteikti vilties, suburti mus.

   Privalau paminėti skaitytojams ir padėkoti Jo Ekselencijai, kad dalyvaudamas itin svarbioje trijų dienų Lietuvos Vyskupų konferencijoje, Jis rado laiko atsakyti į klausimus ir kreiptis į Širvintų rajono tikinčiuosius.

    Pirmąją Advento dieną kviečiu visus į jaukų ir kviečiantį susimąstyti pokalbį. Jo Ekselencija Kaišiadorių vyskupijos Vyskupas Jonas Ivanauskas:

-Sako, Kalėdos – vaikystės ir džiaugsmo šventė. Gerbiamas Vyskupe, papasakokite kokios buvo šventos Kalėdos Jūsų vaikystėje, kokie yra likę prisiminimai?

-Manau, daugumai iš mūsų, Kalėdos – nuostabi vaikystės ir džiaugsmo šventė. Daug įvairių prisiminimų mus pasiekia. Augau giliai religingoje šeimoje. Kas vakarą drauge namuose melsdavomės. Pradžioje maldai vadovaudavo tėtis arba mama, paskui, paaugę, – mes vaikai. Sekmadieniais visada eidavome į bažnyčią, todėl Kalėdos savaime būdavo džiugi religinė šventė. Giliausią įspūdį darydavo Kalėdų naktis. Dažnai snieguota ir šalta žiema, girgždantis sniegas, žvaigždėmis spindintis nakties dangus… O bažnyčioje, – gražiai įrengta Betliejaus prakartėlė, Kalėdų giesmės ir daugybė, daugybė žmonių. Nors gimtosios parapijos bažnyčia buvo nedidelė, bet pati gražiausia pasaulyje… Eglutę Kalėdoms tėtis iš kažkur parnešdavo, nes jų prekyba mieste dažnai prasidėdavo tik po Kalėdų. Kol maži buvom, puošdavome eglę su tėčiu. Pakeldavo mus ant rankų ir mes prikabindavome žaisliuką. Kai paaugome, tėtis nuo šios pareigos buvo išlaisvintas… Kūčių stalas būdavo kuklus, ir ne visada dvylika valgių… Bet labai skanūs būdavo pasninko valgiai, ypač silkė su grybais… Kalėdaičius pasirinkdavome visada spalvotus: geltonus, žalius arba raudonus. Tėčiui su mama visada likdavo tik balti… Kalėdų dieną grįžę po šv. Mišių pirmiausia po eglute ieškodavome Kalėdų senelio dovanėlės. Dažniausiai tai būdavo koks nors Senelio “atspėtas” žaislas ir saldumynai. Paskui sėsdavome prie šventinio stalo.  Ypatingai mėgiamas būdavo spanguolių kisielius ir vaflinis tortas, kurį mama pagamindavo tik per Kalėdas ir Velykas. Nors dažnai Kalėdos būdavo šiokiadienį, bet mūsų šeimoje niekas nei į darbą, nei į mokyklą neidavo. Tai buvo mums labai brangi šventė.

-Ar skiriasi Jūsų vaikystės Kalėdos nuo šių dienų? Kuo?

-Kalėdų šventimui kiekvienas laikmetis yra ir toks pats, ir skirtingas. Tai aprašyta evangeliniame Jėzaus gimimo pasakojime. Koks buvo pasaulis ir kaip jis Jėzų sutiko? Labai daug priklauso nuo kiekvieno žmogaus pozicijos, jo religingumo. Švęsti Kalėdas, tai būti kaip tie Rytų išminčiai, kurie iš visų žvaigždžių sugebėjo išskirti vieną, ryžosi leistis į pavojingą kelionę, nepaklausė karaliaus Erodo ir surado Betliejaus Kūdikį.

-Pradedame Advento laikotarpį.  Šiemet jis bus kitoks, nusišalinus nuo visuomeninio gyvenimo. Ką galėtume atrasti švenčių laukime?

-Adventas tikrai šiais metais mums bus kitoks. Tačiau, jei paklaustume savo tėvų ar senelių, manau, kad jie “kitokių” Adventų, Kalėdų, Velykų, ar net metų galėtų papasakoti ne vieną… Tai ne tik toli nuo artimųjų, be Kūčių stalo, be kalėdaičių… Ir per visus tuos “kitokius” laikotarpius išbandymą ištverti padėdavo tik tikri dalykai: šeima, tikėjimas, tarpusavio santykiai… Tai svarbiausia ir dabar. Tai svarbiausia bus ir ateityje… Per visus “kitokius” laikotarpius.

-Kaip galėtume išgyventi Advento laiką, nepasiduodami komercijai bei viruso baimei?

-Krikščionių tikėjime Adventas turi dvejopą pobūdį: pasirengimą Kalėdų iškilmėms, kada pagarbiai minimas Dievo Sūnaus pirmasis atėjimas pas žmones, ir kartu prisiminimą, jog reikia laukti Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje. Dėl šių dviejų priežasčių Adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo metas. Kad patirtume Kalėdas, pirmiau reikia patirti Adventą. Pirmiausia, Ãtgaila reikia išmesti tai, kas mums kenkia: puikybę, egoizmą, savanaudiškumą ir kitas nuodėmes, kurios gadina gyvenimą ir atima džiaugsmą. Dievas visada mūsų asmeniškai laukia ir nori su mumis gyvai susitikti, atnaujinti mūsų tikėjimą. Ši patirtis suteiks mums kelis labai reikalingus dalykus. Visų pirma, giliai viduje suvoksime, jog su mumis visada yra Dievas. Jam esame svarbūs! Kadangi mūsų gyvenimas yra trapus ir laikinas, jis su mumis drauge yra, kad padovanotų amžiną, tobulą laimę, amžinąjį gyvenimą. Mūsų kančioje, ligos akivaizdoje jis lieka teikti stiprybę, kad juo pasitikėtume, į jį kreiptumės. Lieka su mumis dar ir dėl to, kad piktasis mūsų neapgautų ir neįtikintų, jog Dievas yra beširdis, arba tiesiog abejingas mūsų kančiai. Pasilieka su mumis, kad padėtų mylėti kitą žmogų, ypač tą, kuris kenčia ar yra reikalingas pagalbos. Taip jis daro mus panašius į patį save, į žmones, kuriuose spindi dieviškas šventumas. Ir didžiausia Jėzaus Kalėdų dovana mums, – kitame žmoguje pamatyti patį Jėzų. Tai gali radikaliai pakeisti gyvenimą. Galime tapti visai kitokiais žmonėmis. Galime pajusti vidinį troškimą į kitų žmonių gyvenimą nešti džiaugsmą. Mums labai reikalinga malda. Palaimintasis Teofilius Matulionis sakė: “Kada meldžiuosi, – nieko nebijau.” Jeigu sunku, padėk kitam.

-Kalėdos šiemet bus kitokios. Neisime į svečius, nesusitiksime su draugais bei giminaičiais. Kaip pajusti tikrą Kalėdų džiaugsmą pandemijos metu? 

-Tiesiog Kalėdoms natūralu būti jaukia šeimos švente. Juk Kūdikis gimė! Kiek džiaugsmo šeimoje atneša atėjęs į pasaulį naujas žmogus!? O vėliau, – anūkų klegesys, senelių džiaugsmas, kalėdinės dovanos jaukiu šurmuliu pripildo namus… Pandemija ryškiau parodo tai, kas yra tikra gyvenime: gyvybė, sveikata, šeima, meilė, tarpusavio santykiai, draugai, laikas… Kaip švęsti tokiomis sąlygomis širdyje pasakys visi šie brangūs dalykai…

-Kokia geriausia Kalėdinė dovana galėtų būti Jums?

-Geriausia Kalėdų dovana man, o taip pat kiekvienam krikščioniui, yra pats gimęs Jėzus.  Jis mus apdovanoja. Gavus tokią brangią dovaną, tiesiog natūraliai veržiasi troškimas kitiems žmonėms nešti gėrį ir džiaugsmą. Mano didžiausias kalėdinis džiaugsmas kartu yra mūsų vyskupijos žmonės, jų tikėjimas, artimo meilės darbai, kasdienės jų pareigos, džiaugsmai ir rūpesčiai.

– Ko palinkėtumėte Širvintų rajono tikintiesiems, laukiantiems Kristaus gimimo?

-Visų pirma, artėjančių švenčių proga noriu pasveikinti “Krašto žinių” redakciją ir nuoširdžiai padėkoti už suteiktą galimybę aplankyti Širvintų krašto žmones Advento ir Kalėdų proga.

  Labai gaila, kad dėl pandemijos, negaliu lankytis pas jus. Atmintyje saugau ir branginu jūsų svetingumą, susitikimus, Sutvirtinimo sakramento šventimą jūsų parapijose. Buvau ir esu savo malda su visais, kurie kentėjo ar kenčia nuo Covid 19 susirgimo ar kitų ligų, jaučiasi vieniši. Dėkoju visiems už maldą ir aukas, palaikant savo parapijas. Ačiū broliams kunigams, karitietėms ir socialiniams darbuotojams, medikams ir įvairių sričių tarnautojams, pareigūnams bei specialistams.

   Visiems Širvintų rajono tikintiesiems ir visiems čia gyvenantiems žmonėms linkiu paties Dievo laiminamos Kalėdų patirties ir visų gyvenimo kelionei reikalingų malonių. Linkiu būti sveikiems, niekuomet nenusiminti ir nenuleisti rankų, saugoti save ir kitus. Kaip jūsų ganytojas, o kartu brolis ir tėvas, kiekvieną nuoširdžiai sveikinu ir laiminu Jėzaus gimimo šventėje.

   Nuoširdžiai dėkojame gerbiamam vyskupui Jonui Ivanauskui už jaukų ir nuoširdų pokalbį. Linkime tvirtos sveikatos atliekant tokią sudėtingą Ganytojo misiją. Lai Jūsų nešama šviesa ir viltis aplanko kiekvieną. Geriausius linkėjimus siunčiame ir mūsų skaitytojams. Būkime kartu, rašykime, pasakokime, dalinkimės džiaugsmais bei rūpesčiais ir taip lengviau išgyvensime nelengvą pandemijos periodą, taip kartu pasirengsime Kalėdų džiaugsmui.

NERINGA TUŠKEVIČIENĖ

Nuotraukos autorės