Vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis: man svarbūs žmonės, su kuriais einu į sceną

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, kalbėdamas apie orkestro muzikantų darbą sako, kad kiekviena muzikinė interpretacija reikalauja kruopštumo ir atsidavimo, juk ieškoma unikalių garsų ir naujų patirčių publikai.

Naujoje KVMT scenoje atsivėrė nauji teatro simfoninio orkestro kūrybiniai siekiai ir iššūkiai. Persikėlus į modernias patalpas, orkestras įgavo platesnes galimybes tobulėti ir eksperimentuoti. Ši nauja erdvė leidžia atsiskleisti ne tik orkestrui, bet ir visam teatro kolektyvui pasiekti dar aukštesnį profesinį lygį, didina miesto kultūrinį potencialą, nes atveria naujas galimybes pristatyti įvairesnius muzikinius projektus ir spektaklius.

Papasakokite kaip ruošiatės premjeroms?

Ruošdamasis premjerai aš visada laukiu kažko naujo, įdomaus ir labai gražaus. Tai natūrali teatro kasdienybė. Kiekvienas kūrėjas į teatrą ateina su naujomis idėjomis, kurios mums įdomios. Tai, kas premjeros metu vyks scenoje, nebus dviejų pasaulių susijungimas, mes visi kuriame ir siekiame bendro rezultato.

Dirigentas ir skirtingo žanro spektakliai: kuo skiriasi jūsų darbo specifika?

Muzika lydi visus spektaklius, tačiau, kai spektaklyje dainuoja solistai ir choras, orkestras labiau akomponuoja, o šokio spektakliuose mūsų laukia kiti uždaviniai. Kita vertus, šokio spektakliuose orkestrui tarsi skiriamas solo vaidmuo, nebūtina derinti dinamikos, galima laikytis kompozitoriaus nustatytų tempų ir svarbu į tą ritmą pataikyti. Kad nebūtų per lėtai ar per greitai. Visa tai – dirigento atsakomybėje.

Teko kalbinti orkestro muzikantus. Jie sako, kad grodami spektakliuose ne visada spėja juos pamatyti, nes sėdi orkestro ložėje... O jūs diriguodamas pasigrožite spektakliu?

Pritarsiu muzikantams, deja, spektaklio darbo metu nepamatau. (juokiasi) Išskyrus tuos momentus, kai laukiu mizanscenų, dekoracijų pakeitimo ar apšvietimo. Spektaklius pamatau tik atėjęs laisvu laiku, kai diriguoja mano kolegos. Tarkime, į operą „Kelionė“ premjerą ėjau palaikyti kolegės dirigentės Adrijos Čepaitės. Tai buvo jos debiutas.

Šokis ir opera, operetė – skirtingose barikadų pusėse. Diriguoti operą – sunkiausia dirigentui galinti tekti užduotis.

O simfonijos?

Simfonija dirigentui diktuoja kitus uždavinius, tačiau svarbu tai, kad jos metu orkestras sėdi scenoje, o stresines situacijas, kurių būna, lengviau valdyti.

Kur būna daugiausia streso?

Didžiausią stresą dirigentas patiria diriguodamas solistams – vos baigiasi operos uvertiūra, prasideda stresas. (juokiasi)

Solistai yra talentingi ir atsakingi.

Žinoma, bet mes visi esame gyvi žmonės, kuriems visko nutinka. Suvaldyti „žmogiškąjį faktorių“ nelengva. Dar nieko nereiškia, jei generalinė repeticija praėjo gerai. Spektaklio metu niekuo negali būti užtikrintas: žmogus gali netikėtai blogai pasijausti, sušlubuoti balsas, įvykiai asmeniniame gyvenime gali sutrikdyti solisto galimybę dainuoti. To išvengti neįmanoma. Nebent solistai yra super profesionalai – sugeba spektaklio metu viską pamiršti ir tą laiką skirti tik scenai.

38-asis teatro sezonas ypatingas tuo, kad tai pirmasis sezonas naujuose teatro rūmuose. Puiki proga pasidžiaugti.

Nauju teatro pastatu, puikia didžiosios salės „Jūra“ akustika džiaugiamės nuo pat rūmų atidarymo balandžio 20 d. Tai ne tik džiaugsmas, bet ir įpareigojimas.

Visi teatro padaliniai šiuo metu patiria didelius iššūkius. Tokio tirštumo ir sudėtingumo repertuarą įgyvendintų ne kiekvienas muzikinis teatras. O svarbiausia, kiekvieną, kad ir seniai rodytą spektaklį reikia ne tik surepetuoti ir gerai atlikti, bet ir pritaikyti jo dekoracijas naujai salei.

Naująjį sezoną atidarė pirmasis spektaklis pastatytas naujuose rūmuose – Philipo Glasso opera „Kelionė“. Publikai ji labai patiko. Įdomi ir jūsų, kaip vieno iš dirigentų, nuomonė.

Operos „Kelionė“ muzikinis vadovas yra Klaipėdoje dar 1994 m. „kosminę“ Giuseppe’s Verdi Traviatą, kurią išvydę visi aikčiojo, sukūręs dirigentas Dante Anzolini. Prieš 30 metų aš dar buvau konservatorijos studentas. Anzolini pirmą kartą sutikau 2013 m., kai choras „Aukuras“ šventė savo 20 metų jubiliejų, o aš tada dirbau su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“. Jubiliejui skirtame koncerte, diriguojamame Anzolini, dainavo „Polifonija“, grojo specialiai šio renginio proga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Simfoninio orkestro pučiamųjų ir mušamųjų grupe papildytas Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus, pasirodė solistai – dainininkai Asta Krikščiūnaitė, Mindaugas Zimkus, Tadas Girininkas. Dabar maestro išvydau po dešimtmečio. Operos „Kelionė“ pastatyme dalyvavau mažiausiai iš visų dirigentų, bet dėl ligos repeticijas stebėjau pasyviai, kaip žiūrovas. Tai sudėtingas spektaklis, pareikalavęs iš visų jo dalyvių maksimalių pastangų ir atsidavimo.

Glasso muzika – specifinė, sukurta minimalizmo principais, su daugybe pakartojimų, sudėtingi ritmai. Deja, senieji kompozitoriai, senieji meistrai geriau išmanė simfoninio orkestro instrumentų specifiką. Glasso partitūroje, kad ir koks būtų genijus, galima rasti vietų, kurios labai sudėtingos muzikantams atlikti. Galima sakyti, kad muzikantams kai kuriuos epizodus tenka kone fiziškai atkentėti. Richardo

Wagnerio operą „Skrajonantis olandas“ muzikantams pagroti buvo tikrai lengviau. Tiek psichologiškai, tiek fiziologiškai. Po Glasso Wagnerio muzika atrodo labai lengva. (juokiasi)

Kodėl, jūsų manymu, prieš šimtmečius ir šiais laikais rašyta muzika tokia skirtinga?

Mes visi esame paveikti globalių įvykių, tokių kaip karai, revoliucijos, gamtiniai kataklizmai ir, žinoma, visa kompiuterija, robotai, dirbtinis intelektas. Visa tai pamažu slopina žmonių kūrybines galias, vadinamą ugnelę. Ir kompozitoriai – žmonės. Šiais laikais viską reikia padaryti greitai ir gerai, o taip neįmanoma. O norint gerai reikia laiko. Kompozitoriui reikia laiko apmąstymams. Jis turi būti puikus instrumentuotės specialistas, išmanantis kiekvieną simfoninio orkestro instrumentą. Kompiuteriu gali parašyti bet ką, kas tik telpa į penklinę, o kaip muzikantui tame surasti galimybes? Muzikantai lieka kaip tie kalnakasių nykštukai, kurie su mažyčiais kastuvėliais, požemiuose, ieško paslėpto lobio.

Jaunimo, besirenkančio muzikų profesijas, mažėja?

Esu realistas pesimistas. Galiu kalbėti tik apie Klaipėdą, nes nežinau, kokia situacija yra Kaune ar Vilniuje. Klaipėdoje turime bėdą, muzikuojančio jaunimo trūksta. Muzikos mokymo įstaigose greit fiksuosime ne muzikos garsus, o širdies kardiogramą... Nėra kam groti.

Šiuolaikiniai tėvai mato, kad muzikantų profesijos neneša pelno, nevertinamos, ir atitinkamai auklėja vaikus. Natūralu, kad jie nenori savo vaikams tokios sunkios ateities. Galima juos suprasti. Deja, bet iki šių laikų muzikantai nėra tinkamai atlyginami už savo sunkų ir pasiaukojantį darbą.

Muzikiniam teatrui reikia stipraus orkestro. Kad muzikantai planuotų savo gyvenimą ir veiklą KVMT, reikia stengtis. Naujai teatro vadovei linkiu, kad tai pavyktų pasiekti. Teatras – ne sienos, o žmonės. Teatrą reikia pripildyti kūrybos. Žmonės ateina pasigrožėti pastatymais, pastato grožis domins ribotą laiką.

Kai orkestras groja orkestro ložėje, jo tarsi nėra, jis tik akompanuoja. Orkestrui lyg oras būtini koncertai, kurie mums leidžia publikai pristatyti savo aukščiausios prabos muzikantus, kuriais labai didžiuojamės.

Jūsų svajonių kūriniai?

Norėčiau atsakyti ne kaip dirigentas, o kaip eilinis klaipėdietis. Kodėl aš, kaip žmogus gyvenantis ir dirbantis Klaipėdoje, eičiau į teatrą? Aš norėčiau po sunkios darbo savaitės ateiti pasiklausyti gerų miuziklų, kostiuminių operečių, norėtųsi išvysti kone šio teatro vizitine kortele buvusią Georges’o Bizet operą „Karmen“, klaipėdietiška naujametine tradicija buvusią Verdi operą „Traviata“. Tai pakeltų mano dvasią. Eičiau į gerai parengtus spektaklius, kai scenoje viskas vyksta sklandžiai ir vientisai, kai kolektyvas dirba lyg geras šveicariškas laikrodis. Spektakliai-pusfabrikačiai man netiktų. Tokį gali pažiūrėti tik vieną kartą.

Kaip teatro vyriausiasis dirigentas niekada nežiūrėjau į kitų teatrų kolektyvus. Man svarbiausias savasis: kokios patirties jis turi, kokie pajėgumai ir ką gali ateityje atlikti. Klaipėda, subalansavus repertuarą ir žmogiškus išteklius, turi visas galimybes tapti išskirtiniu veidu muzikos pasaulyje, statydama klasikinius spektaklius. Didžiausiu sunkumu galėtų tapti tai, kad jau ima trūkti režisierių, suprantančių, kas yra parašyta klavyre. Klasikinę muziką groti nėra taip paprasta. Šiuolaikinė paprastesnė. Niekas gi nežino, kaip ji turi skambėti, o klasikinę muziką žino visi. Sugrok Beethoveno Trečiąją simfoniją ir visi pasakys, koks tu muzikantas.