VŠDT premjera: „Ei, chebra, išsimaudykim Kremliaus aikštės ežere!“

Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) parduotuvėje šį sezoną – dar viena nauja prekė. Poryt repertuare pasirodys naujausia drama „Ežeras“. Provokuojanti, intriguojanti ir kalbanti apie žlugusias viltis istorija siūlo atsigręžti į tamsiąsias mūsų puses, kurias paprastai slepiame nuo visų ir net nuo savęs. Kartu tai istorija, pateikianti negailestingą šiuolaikinės Rytų Europos padėtį, vaizduojanti jos įkalintus likimus.

Chaosas Rusijoje ir mumyse

Spektaklį pagal Michailo Durnenkovo pjesę statė Agnius Jankevičius. Tai jo debiutas VŠDT scenoje. Charizmatiškasis režisierius savo pastatymuose nebijo ryškių politinių ir socialinių atspalvių. Ne išimtis ir naujoji premjera.

„Ši pjesė parašyta apie savotiškas dideles ir gilias nuojautas, apie dabartinį Rusijos laiką ir jos padėtį. Ten yra užuominų ir apie karą Ukrainoje, juodąją organų donorystės rinką, tam tikrą šeimos krizę, identiteto krizę, tam tikrą bejėgystę prieš laiko tempą. Tas laiko tempas toks greitas, kad tu nespėji kitame kaip veidrodyje pamatyti savęs, todėl nesugebi įsivertinti ir tada atsiranda daug visokių psichinių ir dvasinių problemų. Bet iš tikrųjų, apibendrintai kalbant, tai spektaklis apie tokį juodą chaosą Rusijoje po Sovietų Sąjungos griuvimo“, – kalba A. Jankevičius.

Šešių draugų kompanija atvyksta smagiai praleisti laisvalaikio į užmiesčio sodybą prie ežero. Tačiau idilę primenantis smagus susitikimas staiga užgožiamas praeities šešėlių. Praeities, kuri kupina individualių skaudžių patirčių, nuoskaudų, nevilties, sunkių kompromisų.

Garsaus šiuolaikinio Rusijos dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesė „Ežeras“ – bauginančiai paveiki didelių vilčių žlugimo istorija, įspėjanti apie pavojingai arti, o gal net mumyse pačiuose tūnančius blogio pavidalus. Iš pirmo žvilgsnio lengvai atpažįstama pjesės situacija neatskiriama ir nuo konkretaus politinio konteksto, kuris kabo virš pjesės personažų kaip juodas debesis, nusileidęs į žemę pavojingo ir tamsaus ežero pavidalu.

Režisierius nesiekia žiūrovams įbrukti tam tikrų tiesų ar ko nors aiškinti, bet spektaklis turi sudirginti. „Spektaklis nėra kaip kažkoks faktas, kuriuo kas nors kišama, aiškinama ar pasakojama. Mano įsivaizdavimu, jis yra tam tikras dirgiklis kiekvieno žmogaus vaizduotei, atsiminimams, biografijai, jo istorijoms, – samprotauja režisierius ir priduria: – Scenografijos žinutė, mano nuomone, yra maždaug tokia: „Ei, chebra, išsimaudykim Kremliaus aikštės ežere!“

Atsikratykime štampų

VŠDT vadovas Aurimas Žvinys spektaklyje taip pat atlieka vaidmenį. Jam teko įkūnyti traumatologą Antoną. Paradoksalu: Michailas Durnenkovas šią dramą buvo pasiryžęs parašyti Antono Čechovo stiliumi. „Durnenkovas, rašydamas šitą pjesę ir būdamas ganėtinai aštrus dramaturgas, išsikėlė sau užduotį rašyti Čechovo stiliumi. Jis perkėlė tai į 21-ąjį amžių. Apie Čechovo pjeses sakoma, kad žmonės geria arbatą ir jų likimai dūžta. Tai čia žmonės valgo šašlyką prie ežero ir jų likimai žlunga“, – paraleles patvirtina aktorius ir teatro vadovas.

A. Žvinio nuomone, „Ežeras“ – tragiška istorija, kurioje žiūrovai pajus tam tikrų provokacijų. „Darbas, mano galva, ir įdomus, ir provokatyvus, ir nevienaplanis, nes ta pjesė yra apie aplūžusius, aptrupėjusius žmonių likimus, apie sudužusias viltis, tam tikras krizes, o daug dalykų palikta nuojautai. Lyg kažkur plevena grėsmės nuojauta, kad, tarkime, esame tam tikrų politinių žaidimų arba tam tikro laikmečio aukos, bet visa tai paliekama truputėlį nuošaliau. O režisierius ėmėsi ganėtinai drąsaus sprendimo – tas nuojautas iškelti, išryškinti ir pabrėžti. Galbūt rasti ir pasiūlyti žiūrovams kaltuosius ar priežastis, kodėl šitos šeimos ar tie žmonės yra nelaimingi, kas vis tik lėmė jų sudužimą. Pjesė iš tikrųjų yra labai tragiška“, – intriguoja VŠDT vadovas, įsitikinęs, kad spektaklis sukels dviprasmiškų jausmų.

Rusija iki šiol mūsų visuomenėje tarsi turi uždėtą štampą, bet jo A. Žvinys ragina atsikratyti. „Mes labai esame bauginami ir viskas, kas susiję su Rusija, iškart sukelia labai didelį pasipriešinimą, labai didelį vidinį sudirgimą. Šito komplekso aš siūlyčiau atsikratyti. Šioje pjesėje kaip fonas paimtos Kremliaus sienos, bet jos ne tik Kremliaus sienos, o apskritai kaip užsimūrijimo, užsitvėrimo, apsitvėrimo įvaizdis“, – aiškina A. Žvinys.

Apokalipsės nuojauta

Pjesės ištraukoje kalbama apie apokalipsę: „Kur tu esi dabar? Kur tu norėtum atsidurti apokalipsės metu? Per apokalipsę aš nenorėčiau būti prekybos centre, valgyti, tupėti tualete, miegoti, kilti eskalatoriumi ir čiaudėti. Nenorėčiau, kad pasaulio pabaiga užkluptų įvažiuojant į tunelį, neriant po vandeniu ir kada užsimerkusi užmenu norą. Nenorėčiau apokalipsės metu valytis dantų, staipytis prieš veidrodį ir labai nenorėčiau, kad pasaulio pabaiga ateitų tą akimirką, kai lieka sekundė iki bučinio.“

A. Žvinys sako, kad spektaklyje išties paliečiama ir apokalipsės tema, tačiau ją išjausti paliekama žiūrovams: „Lyg mes kažkur visą laiką lekiame, puolame į prarają ir tuoj tuoj kažkada viskas turėtų sustoti, nes tai pasiekia beprotišką tempą ir kažkokią ribą, kai viskas greičiausiai kažkada turi baigtis. Tai spektaklyje paliekama pojūčiui. Aš asmeniškai apie tai negalvoju, esu didesnis optimistas ir stengiuosi visą laiką bandyti tikėti, kad rytojus dar išauš. O šiaip, jei visame pasaulyje staiga taptų tamsu, tai gal būtų visai faina, kad tai įvyktų būnant scenoje.“