Vo­ve­riš­kių mo­kyk­los 100-me­tis: bend­ruo­menė silp­nybę pa­vertė stip­ry­be

Šiau­lių r. Vo­ve­riš­kių mo­kyk­lo­je kol kas daug triukš­mo ir ma­žai tvar­kos – jo­je vis dar vyks­ta in­ten­syvūs re­mon­to dar­bai. Bet vi­sai ne­tru­kus rūpes­čius keis šyp­se­nos – Rugsė­jo 1-ąją vėl kar­tu su­si­burs mo­kyk­los bend­ruo­menė, ku­ri ne tik pra­dės nau­jus moks­lo me­tus, bet ir pa­minės ug­dy­mo įstai­gos 100-me­čio ju­bi­liejų. „Tas, kas no­ri, ga­li dau­giau ne­gu tas, kas ga­li. Mes la­bai daug pa­siekė­me kaip mo­kyk­los bend­ruo­menė, aš la­bai ja did­žiuo­juo­si“, – sa­ko di­rek­torė Al­bi­na Gu­dai­tienė.

Karantino pliusas – daugiau laiko remontui

Direktorė vedžioja mus po tvarkomos įstaigos koridorius, klases, kurių kai kurios jau pasiruošusios priimti mokinius, o kitos dar laukia savo eilės atnaujinamųjų sąraše. Darbo, pasak jos, vasaromis čia daug visuomet, o šiemet dėl karantino jie galėjo prasidėti net keliais mėnesiais anksčiau, tad ir remontų spėta atlikti daugiau.

„Turime nuostabų darbininką Sigitą, kuris nuo pirmos karantino dienos pradėjo remonto darbus. Antrajame mokyklos korpuse susiremontavome valgyklą, laiptinę, koridorius. Vėliau perėjome į pirmąjį korpusą ir tvarkėme dvi klases, priešmokyklinio ugdymo klasę, baigėme įrengti ir kompiuterių klasę, pakeitėme pirmojo aukšto kabinetų duris ir grindų dangą. Mums, turintiems tik vieną darbininką, tai grandioziniai darbai“, – sako A. Gudaitienė. Tiesa, į pagalbą net nekviečiami ateina ir kiti mokyklos bendruomenės nariai.

Dviejų korpusų ugdymo įstaigoje lavinami darželinukai, pradinukai ir vyresnėliai. Pagrindinio korpuso pirmajame aukšte įsikūrę pradinukai, o vyresnieji – antrajame aukšte. Kitas korpusas priklauso darželinukams. Beje, jie čionai lakstyti pradėjo vos prieš keletą metų, kai buvo įkurtos pirmosios darželio grupės.

100-metį primins Stelmužės ąžuolo vaikaitis

Remontas – tai lyg naujas rūbas prieš būsimą šventę. Rugsėjo 1-ąją mokykla pasitiks ne tik atsinaujinusi, bet ir perkopusi 100 metų jubiliejų. Minėti 100-metį žadėta jau birželio viduryje, bet dėl karantino šventę teko atidėti keliems mėnesiams į priekį. „Ją planuojame šiek tiek kitaip, nei norėjome, kai dar nebuvo nei ligos, nei karantino…“ – sako direktorė.

A. Gudaitienė pasakoja, kad, nepaisant visko, truputį daugiau nei po savaitės bendruomenės laukia smagus renginys. 17 val. simbolinė 100 m mokyklos vėliava bus iškilmingai nešama aplink gyvenvietę, eisenoje žygiuos mokyklos bendruomenė, draugai, kaimo bendruomenė. 18 val. prasidės oficialioji dalis, kai skambės vokalinio moterų ansamblio „Vovingė“ ir mokinių dainos. Pirmąją mokslo metų pamoką „Mokslo šturmas“ ves kolegos vilniečiai, mokinių laukia įspūdingiausi pasirodymai iš viso mokslo pasaulio: eksperimentai su skystu azotu, ugnimi, cheminėmis medžiagomis bei fizikiniais fenomenais. „Uždarysime visą Ringuvos gatvę ir visus kviesime linksmai pabūti, pabendrauti, pasiklausyti grupės „Tykiai“ koncerto“, dalyvauti muilo burbulų fiestoje, apžiūrėti parodų iš mokyklos archyvų ir kuriančių mokyklos ar vietos bendruomenės žmonių“, – sako direktorė.

100-mečio proga greta mokyklos atsirado daili medinė pedagogo, skulptoriaus Egidijaus Žilinsko skulptūra, kurią iškilmingai pristatys šventės metu. „Tai kaip langas į mokyklą, kaip atvertos durys. Žmogeliukai šone – mokytojai, o voveraitės kremta mokslo vaisius“, – aiškina pašnekovė. Ji parodo ir į netoliese esančius tris to paties skulptoriaus suolelius, ant kurių kiekvieno parašyta po žodį – IŠMINTIES, LAIMĖS, SVAJONIŲ.

Savo vietą mokyklos kieme atras ir mažytis ąžuoliukas. „Turime unikalų ąžuoliuką, kurį laimėjome prieš dvejus metus, dalyvaudami Žemės ūkio ministerijos skelbtame konkurse. Gavome jį už nominaciją „Šimtmečio projektas“. Tuo metu buvome pradėję steigti darželio grupes“, – pasakoja direktorė. Tiesa, tas medelis ypatingas – tai Stelmužės ąžuolo vaikaitis, užaugintas ne iš gilės, o klonuotas iš jo ląstelės. Negana to, tokių ąžuoliukų visoje Lietuvoje – tik 150, o net 4 iš jų savo lapus ims skleisti Voveriškių apylinkėse – tiek jų bendrai laimėjo mokyklos ir kaimo bendruomenė.

Mokinė, mokytoja, direktorė

Voveriškių mokykla Albinai – tikrai kaip antrieji namai. Čia ji pati krimto mokslus, vėliau grįžo jau kaip mokytoja (ja dirbo 23 metus), o prieš penkerius metus perėmė mokyklos direktorės pareigas. Nenuostabu, kad nedidelė bendruomenė – kaip šeima, tad imti vadovauti saviškiams – sunku.

„Atėjau vadovauti į žinomą, pažįstamą kolektyvą, bet iššūkių tikrai turėjau. Juk visada buvau mokytoja, visada buvome lygūs, o dabar kita pozicija… Tikrai nebuvo lengva. Ko gero, būtų buvę lengviau eiti į kitą kolektyvą, bet aš žinojau, ką galima ir ką reikia pakeisti čia“, – atvirauja mokyklos vadovė.

Jos kabinete ant sienos puikuojasi išleistų mokinių laidų nuotraukos. „Štai ši mergaitė iš pirmosios laidos dabar yra mano pavaduotoja ūkio reikalams“, – rodo vieną nuotrauką A. Gudaitienė ir priduria: taip sutapo. Pašnekovė sako jau esanti močiutė – sunku net suskaičiuoti, kiek „vaikaičių“ turi, mat taip gražiai vadina savo auklėtinių vaikus. Šiltus santykius su buvusiais mokiniais palaiko iki šiol: jie atvyksta aplankyti arba susirašo per socialinius tinklus.

„Mes kaip nedidelė jauki šeima“

Voveriškių mokyklos kolektyvas – mažytis, mokinių taip pat nedaug – rudenį joje pasitiks daugiau nei 160 vaikų, bet visa bendruomenė labai artima. Klasėse mokosi iki 16 vaikų, o mokykloje vieni su kitais bendrauja ir mažesnieji, ir vyresnieji. Per pertraukas visi gali pailsėti žaisdami biliardą, stalo tenisą ir kitus stalo žaidimus. Kasmet mokykloje rengiamos ekskursijos, kruizai į užsienį. „Mes ir su mokytojais, burdami bendruomenę, stengiamės kažkur išvažiuoti, praleisti laiką kartu kaip kolektyvas“, – pasakoja.

Labai džiugina ir mokinių pasiekimai. „Pernai nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai parodė, kad mes visose pozicijose visose klasėse lenkiame ne tik šalies ir rajono vidurkį, bet ir gimnazijų, didmiesčių mokyklų vidurkius bent keliais balais. Tai mums didžiulis pasiekimas, – džiaugiasi A. Gudaitienė. – Mes kaip nedidelė jauki šeima. Manau, kad ir vaikai įvertina mokytojų pastangas.“

Kas lemia, kad maža rajono mokykla gali pasigirti tokiais rezultatais? Direktorė tiki, kad tai dėl mokyklos kultūros ir profesionalių mokytojų: „Lenkiu galvą ir jaučiu didžiulę pagarbą. Jie atiduoda visą širdį darbui.“

Graži mokyklos tradicija – rinkti džiugiausią metų naujieną. Direktorė juokiasi – neretai mokinių, tėvelių ir mokytojų siūlomos naujienos skiriasi, o laimėtoja renkama balsuojant. „Tai tam, kad kasmet galėtume pasidžiaugti, kas įspūdingo įvyko per metus“, – sako pašnekovė.

Beje, kiekvienas mokyklos kabinetas – ypatingas: šalia jo durų prikabinta lentutė su numeriu ir vis kitokiu užrašu. „Visas duris pernai pasipuošėme Mikės Pūkuotuko mintimis“, – šypsosi direktorė. Pavyzdžiui, prie jos pačios kabineto puikuojasi toks užrašas: „Reikia daryti taip, kaip reikia. O kaip nereikia, daryti nereikia.“ Lietuvių kalbos kabinetą pristato šis: „Negalima negerbti to, kuris moka parašyti TREČIADIENIS, kad ir su klaidom.“

Norinčiuosius lankyti mokyklą tenka stabdyti

Ši rajono mokykla labai patraukli tėveliams: dėl nedidelės bendruomenės, pernelyg nenutolusi nuo miesto. Be to, prieš keletą metų imtos kurti darželinukų grupės. „Per ketverius metus įkūrėme tris darželinukų grupes vaikučiams nuo 2 iki 6 m. Šiemet jau turėsime daugiau nei 60 ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų“, – sako pašnekovė.

Išties nedidelė bendruomenė būsimų mokinių tėvelius labai domina, tad, direktorės teigimu, kartais tenka juos nuvilti.

„Paradoksas – prieš kelerius metus strateginiame plane kaip silpnybę ir grėsmę rašėme, kad esame per arti miesto, tad miesto mokyklos yra patrauklios mūsų rajono vaikams. O dabar tai, kad miestas arti, rašome prie privalumų. Mes patrauklūs tėveliams, nes klasės mažesnės, esame šalia miesto, patogu ir mokytojams su vaikais nuvykti į baseiną, sporto maniežą, kino teatrą, muziejus. Per 6 metus mūsų vaikų skaičius didėjo daugiau nei 80 procentų. Mūsų rajono vaikai jau retai renkasi miesto mokyklą, atvirkščiai – iš miesto jau nori eiti pas mus, bet mes stabdome juos...“ – tikina.

Su kaimo bendruomene – išvien

Atsieti mokyklos nuo kaimo bendruomenės – neįmanoma. Jų ryšys – labai glaudus. A. Gudaitienė yra kaimo bendruomenės valdybos narė, pavaduotoja ūkio reikalams Rita Cecervovė yra bendruomenės vadovė, o ir kartu vykdomų projektų yra daug.

„Sutariame draugiškai ir vieni kitus paremiame. Pavyzdžiui, drauge su mokykla kaimo bendruomenė rašė projektą pavėsinei pastatyti. Ji tapo ne tik bendruomenės scena ir renginių vieta, bet ir mokyklos renginių vieta, lauko klase“, – teigia pašnekovė.

Labai aktyvūs mokinių tėveliai: kartais direktorei užtenka prasitarti apie reikalingus dalykus ir tėvai nieko nelaukdami siūlo savo pagalbą. Vos direktorė užsiminė apie trūkstamą dviračių stovą šalia mokyklos – vienas tėvelis ėmė ir padarė jį. Panašiai ant išorinės mokyklos sienos atsirado akmenėlių laipiojimo siena ir atnaujinti sėdmaišiai koridoriuose. Tokia bendruomenės stiprybė – suprasti iš pusės žodžio ir padėti, jei tik gali.