Volvo V50 – Frankenšteinas švediškame kūne

Volvo V50 – švedų gaminys, kuris buvo gaminamas nuo 2004m iki 2012m. Bet ar tikrai šis gaminys švediškas? Ne! Šis automobilis, kaip lietuviška balta mišrainė – visko primaišyta ir dar majonezu pagardinta. Valgai, lyg skanu, lyg neskanu, bet vistiek valgai. Taigi V50 (kaip ir jo brolis sedanas Volvo S40) naudoja bendrą platofrmą P1 su Ford Focus ir Mazda 3. O mano bandomą 2.0 dyzelinį variklį dalinasi su Peugeot. Tikras Franknenšteinas, įkištas į švedišką kūną.

Taigi, priešais mane sidabrinis Volvo V50, pagamintas 2009 metais (tad jau facelift‘as). Šio modelio atnaujinimas įvyko 2008m, po kurio V50 įgavo tikrai dailesnį „veidą“ – priekinė dalis buvo atnaujinta bene labiausiai. Masyvesnis, agresyvesnis bamperis, atnaujinti žibintai, naujesnio tipo Volvo logotipas – visa tai suteikė automobiliui šviežumo. Taip pat buvo atnaujinti ir galiniai žibintai bei dar keletas visiškai nežymių dizaino elementų. Taip pat keli atnaujinimai buvo ir variklių tarpe. Tačiau čia turime seną 2 litrų dyzelinį variklį (100kW ir 340Nm) ir 6 pavarų mechaninę greičių dėžę. Komplektacija SUMMUM. Tai reiškia, kad mandriau jau ir būt negali (nebent R-line su benzininiu varikliu, žinoma). Lyginant su kitais to laikmečio (10-15 metų senumo) automobiliais, šio Volvo dizainas man gražus.

Gan aiški, su kitais nesumaišoma Volvo stilistika atpažįstama iškart. Tikrai neblogai atrodo priekinė dalis. Radiatoriaus grotelės masyviame bamperyje atsikišusios į priekį, žibintai labiau viduje – geras derinys. Žibintai xenon ir turi įdomią detalę – gabaritinis žibintas šviečia vertikalia juostele, kas yra tikrai įdomus ir gražus sprendimas 2009 metų automobilyje. Vaizdas iš šono… Na, man kaip visada norisi didesnių ratlankių ir įdomesnės spalvos. Tada gal ir vaizdas būtų priimtinas, nes dabar tai žiūrint iš šono visiškai pilka masė. Tiesa, žiūrint iš šono verta paminėti, kad šio Volvo prošvaisa tikrai nėra didelė, kuo ir skundėsi automobilio savininkas. Konkrečiai – 135mm. Tad kelionei į mišką ar sodybą tai nėra geras pasirinkimas. Galinė automobilio dalis taip pat niūroka. Čia lyg ir viskas dera, bet kažko trūksta. Išskirtinis Volvo ženklas – ilgi vertikalūs galiniai žibintai statramsčiuose. Man atrodo, kad jie abejingų nepalieka. Jie arba patinka arba „vemt verčia“ (esu girdėjęs taip kalbant žmones). Aš pats labiau prie tų, kuriems patinka. Gal dėl to, kad kažkada pats turėjau Volvo universalą.

Apžiūrėjęs išorę, lendu vidun. Juoda oda atrodo kokybiškai. Sėdynės patogios. Dar nesu matęs odinių Volvo sėdynių, kurios būtų nepatogios. Tad čia kol kas viskas atitinka turėtus lūkesčius. Tiesa, durelių apdailos ir priekinė panelė man pasirodė kietokos ir kažkiek barškančios, bet visgi tai yra kompaktinės klasės automobilis, todėl dėl šitų dalykų labai teisti turbūt nederėtų. Viršuje panelės atsilenkiantis navigacijos ekranas, kuris šiomis dienomis tikrai ne pats reikalingiausias daiktas. Pasikabint telefoną ir įsijungt Waze bus ženkliai patogiau ir greičiau, nei bandyt ieškoti reikiamo adreso kelerių metų senumo navigacijos žemėlapiuose.

Visa kita vidaus įranga atitinka daugumą šiandienio vartotojo reikalavimų – dviejų zonų automatinė klimato kontrolė, šildomos sėdynės, laisvų rankų įranga, nebloga audio sistema, autopilotas, parkavimo davikliai (tik gale). Yra netgi originali AUX jungtis, kas mane nustebino. Tiesa, kiek juokingai pasirodė mygtukų/svirtelių proporcijos tarpusavyje. Kas pamena senuosius Volvo modelius, tikrai žino, kad juose jungikliai buvo tokie, kad kumščiu galėjai trenkti ir pataikysi. Tai šiame V50 yra kombinacija tokių traktorinio dydžio jungiklių kartu su visiškai mažais mygtukais centrinėje konsolėje.

Įsitaisyti vairuotojo vietoje pavyko. Įsitaisyti už vairuotojo – be šansų. Mano ūgis 185cm. Tikrai toli iki krepšininko. Gale vietos, akivaizdu, per mažai. Nebent priekyje sėdi žemo ūgio žmogus. Bagažinė, kaip universalui, man taip pat pasirodė mažoka. Bet situaciją pagerina labai puikus sprendimas – tai pilnai į priekį nusiverčianti priekinė sėdynė. Tokiu atveju galima pasikrauto krovinį iki pat priekinės panelės. Pagyros skrieja švedų inžinieriams už šį sprendimą.

Užvedu automobilį. Skamba, kaip dyzelis, nieko ypatingo. Norėtųsi kiek geresnės garso izoliacijos. Pradėjus važiuoti iškart pasijaučia transmisijos problemos. Sankaba? Smagratis? Palikim aiškintis meistram. Aišku tik viena – pilnavertiškai su automobilių pasivažinėti nepavyks. 100kW galios atrodo pakanka važiuojant iš eigos. Tačiau judant iš vietos 1 ir 2 pavaromis gyvybės varikliui stinga. Išvažiavus į užmiestį ir važiuojant apie 100km/h greičiu borto kompiuterio rodomos kuro sąnaudos nesiekia 5 litrų, kas yra puiku šiomis dienomis, kai degalinėje tenka stipriai susikaupti, norint sulaikyti ašaras. Sėdėsena patogi. Sėdynės man kiek per minkštos, bet visgi patogios. Vairo sukimas pasirodė ženkliai per sunkus ir aikštelėje atrodė, kad girdisi garsai. Jau norėjau apkaltinti vairo kolonėlę, bet savininkas pasakė, kad vairas toks nuo pat pirkimo, taigi bent 4 metai. Na, gal čia taip turi būti. Bet faktas, kad vairavimas nėra labai malonus.

Viską susumavus, nuomonė susidaro dvejopa. Viena vertus – gausi įranga, vis dar nenusenęs dizainas ir prieinama kaina (rinkos kaina 3500-4000 Eur) atrodo gan patraukliai. Kita vertus – vairavimo malonumo nebuvimas ir dar tai, kad universalas turi būti erdvus ir patogus tą patrauklumą nustumia į šoną. Manau, kad tokio Volvo V50 aš nepirkčiau.