Vokietijos kariuomenės ombudsmenė: mūsų kariai supranta Rusijos grėsmę ir čia atvyksta savo noru

Dvišalis Berlyno ir Vilniaus projektas dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje vyksta sklandžiai, teigia Vokietijos ginkluotųjų pajėgų ombudsmenė Eva Högl. Pasak jos, šiame projekte jau išryškėjo ir graži istorija – čia atvykęs jaunas karys susipažino su lietuvaite, tapusia jo drauge.

„Ateityje daugiau karių atvyks su šeimomis, tai labai svarbus klausimas bus surasti jiems gyvenamąją vietą, gyvenamą plotą, būstą, o šeimos nariams – darbą. Perspektyva būtų tokia, – jeigu atvyktų daugiau karių su šeimomis, tada labai svarbu šeimos nariams ir išmokti kalbą, kad jei galėtų čia jaustis geriau ir integruotis į šią šalį. Aš manau, tai yra abipusė nauda“, – interviu metu Eltai teigė E. Högl.

Nepaisant to, kad tarptautinėje erdvėje į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis vis dažniau referuojama kaip į galimus būsimos Kremliaus agresijos taikinius, ombudsmenė akcentuoja, jog vokiečių tai negąsdina. Pasak jos, kariai supranta situacijos rimtumą, todėl atvyksta čia savo noru. 

„Būtent dėl to, kad mūsų kariai supranta šią užduotį, šią svarbą, jie atvyksta savo noru, jie įsipareigoja šitoms šalims. Atvyksta ir jų šeimos nariai, nes jie supranta, kad tai nėra trumpalaikė užduotis. Jie atvyksta ilgam, nes nori užtikrinti, kad šios šalys gyventų taikoje“, – kalbėjo E. Högl.

– Geopolitinė situacija šiandien išlieka įtempta ir itin neaiški, ypač dėl JAV prezidento pasirinkto būdo ir priemonių baigti Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Iš to, ką matome viešai, Vokietija, kaip ir daugelis Europos šalių, deda pastangas savo kariuomenę pastatyti ant kojų ir taip atliepti tą grėsmę iš Rytų. Koks yra Vokietijos pasiryžimas apsiimti didesnį vaidmenį gynyboje, turint omenyje, kad Berlynas ilgą laiką kratėsi nuo savo karinės galios demonstravimo?

– Yra labai svarbu, kad mes NATO būtume drauge ir drauge pasisakytume už taiką, laisvę ir mūsų gyvenimo būdą. Būtent dėl to Vokietija labai aiškiai ir akivaizdžiai pareiškė savo pasiryžimą dar 2017 m. – remti NATO rytinį flangą ir perkelti savo karius čia į Lietuvą (kaip NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės dalį – ELTA). Tai yra pati svarbiausia Vokietijos kariuomenės užduotis – būti čia, Lietuvoje, parodyti savo pasiruošimą ginti NATO sąjungininkę (...), įkurti brigadą Lietuvoje, kurią sudarytų 5 tūkst. karių ir dalis civilių. Tai būtų brigada, kuri būtų nuolat čia ir nerotuotų pirmyn atgal. Tokiu būdu Vokietija nori aiškiai parodyti savo ženklą, savo įsipareigojimą Lietuvai ir NATO. Mes labai džiaugiamės, kad šiuo metu viskas vyksta labai sklandžiai į priekį.

Dar vienas momentas dėl Ukrainos – dabar pats pagrindinis NATO uždavinys yra palaikyti, paremti Ukrainą, paremti ją kovos kelyje už nepriklausomybę, už pasirinkimą gyventi taip, kaip jie pasirenka, už Ukrainos laisvę ir taiką. Vokietijos naujoji vyriausybė tikrai toliau tęs šį pasiryžimą ir šią paramą Ukrainai. 

O kalbant apie JAV, Bundesverui yra labai svarbu, kad amerikiečiai liktų mūsų sąjungininkais ir kad toliau mus remtų.

– Atliepiant tą grėsmę iš Rytų, Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje yra ypatingos svarbos projektas abejoms šalims. Tiek Berlynas, tiek Vilnius deda visas įmanomas pastangas suspėti su terminais – karinis miestelis Rūdninkuose statomas, po truputį kuriami ir darželiai vokiečių vaikams. Ar kol kas visi Vokietijos lūkesčiai buvo atliepti?

– Iš tikrųjų, tai yra grandiozinis Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimo projektas. Iš vienos pusės, tai yra Vokietijos įsipareigojimas Lietuvai, iš kitos pusės, mes matome, kokias pastangas Lietuva dabar deda, kad galėtų priimti Vokietijos brigadą.

Mes labai norėtume, kad kariai, kurie atvyksta čia, atvyktų savo noru. Iki šiol viskas klostosi gerai, visi yra savanoriai. Taip pat norime, kad jie atvyktų su šeimomis. Bendradarbiavimas yra didelis ir mes matome, kad tikrai viskas vyksta sklandžiai.

Paskutinį kartą, kai čia lankiausi prieš Kalėdas, buvau sužavėta, kaip vykdomos kareivinių statybos, tai padarė man didelį įspūdį. Nuo to laiko praėjo jau keturi mėnesiai ir per tuos keturis mėnesius turbūt irgi daug kas pasikeitė. Būtent dėl to aš vėl šiandien atvykau čia, kad galėčiau stebėti tą pažangą. Bendradarbiavimas yra nuostabus ir mes matome, kad mūsų vyriausybėms puikiai sekasi šioje srityje.

– Galbūt Lietuvoje spėję pagyventi ir apsiprasti vokiečių kariai ir jų šeimos yra išsakę kažkokių papildomų lūkesčių be mano minėtųjų? Galbūt jie sako, kad, jeigu turėtume štai šiuos dalykus, įsikūrimas būtų patogesnis, o bendradarbiavimas ir integracija vyktų sklandžiau?

– Dar kartą pradėsiu nuo to, kad mūsų karėms ir kariams ši užduotis yra nepaprastai svarbi. Jie visi čia atvyksta savo noru ir kol kas viskas vyksta sklandžiai. Kaip ir minėjote, vaikų darželis statomas, statomos kareivinės. Visos sąlygos, kurios yra būtinos įkurdinti karius, yra vykdomos – viskas pagal veiksmų planą.

Ateityje daugiau karių atvyks su šeimomis, tai labai svarbus klausimas bus surasti jiems gyvenamąją vietą, gyvenamą plotą, būstą, o šeimos nariams – darbą. Perspektyva būtų tokia, – jeigu atvyktų daugiau karių su šeimomis, tada labai svarbu šeimos nariams ir išmokti kalbą, kad jei galėtų čia jaustis geriau ir integruotis į šią šalį. Aš manau, tai yra abipusė nauda.

Šiandien išgirdau labai gražią istoriją apie vieną jauną karį, kuris būdamas čia, Lietuvoje, jau susirado draugę. Tai labai graži istorija, labai laiminga istorija ir norėčiau, kad ateityje daugiau tokių santykių užsimegztų. 

– Minite, kad kariai čia atvyksta savo noru. Bet yra toks dalykas, kad Baltijos šalys tarptautinėje žiniasklaidoje nušviečiamos kaip regionas, į kurį po Ukrainos gali žvalgytis Kremlius, t. y. kad mūsų regionas iš esmės yra ant karo slenksčio. Kai esame pateikti tokiu būdu – tai nesumažina motyvacijos Vokietijos kariams ir jų artimiesiems vykti čia?

– Mūsų karės ir kariai supranta, kokia rimta yra situacija, jie žino, kokia svarbi yra užduotis. Vokietija po Antrojo pasaulinio karo buvo rytinis NATO flangas ir mes esame dėkingi amerikiečiams, prancūzams ir britams, kad galėjome gyventi po karo taikoje. Mes žinome, kokios brutalios sąlygos buvo Rytų Vokietijoje. Ir būtent iš čia kyla Vokietijos įsipareigojimas Baltijos šalims ir, visų pirmą, Lietuvai, kad šitos šalys gyventų taikoje ir laisvėje. Būtent dėl to, kad mūsų kariai supranta šią užduotį, šią svarbą, jie atvyksta savo noru, jie įsipareigoja šitoms šalims. Atvyksta ir jų šeimos nariai, nes jie supranta, kad tai nėra trumpalaikė užduotis. Jie atvyksta ilgam, nes nori užtikrinti, kad šios šalys gyventų taikoje.

– Kai prieš porą metų užsimezgė ši istorija, viešoje erdvėje buvo šiokių tokių būgštavimų. Dabar, žvelgiant atgal ir į dabartį, ar tie būgštavimai dar egzistuoja?

– Vokietijos gynybos ministras, ponas (Borisas – ELTA) Pistoriusas, yra labai aiškiai pasakęs, kad šios brigados dislokavimas Lietuvoje yra jo kaip ir projektas, švyturys, apibrėžiantis Zeitenwende (liet. lūžio laikmetis – ELTA), būtent po to, kai prieš tris metus Rusija užpuolė Ukrainą. Aš esu tos nuomonės, kad naujoji Vokietijos vyriausybė, kuri bus sukurta, dar aiškiau pasisakys dėl šių tikslų, dar aiškiau ir ryžtingiau rems Ukrainą ir NATO rytinį flangą.

Kai B. Pistoriusas prieš dvejus metus pareiškė, kad jis ketina kurti brigadą Lietuvoje, Vokietijoje nesigirdėjo jokios kritikos, kad tai būtų kažkokia negera mintis, jo idėja sulaukė visapusiško palaikymo. Ministras netgi septynis kartus lankėsi Lietuvoje ir tokiu būdu jis pareiškė, kad šis projektas yra jam asmeniškai svarbus. O šiandien jau prasideda ir mano septintasis vizitas Lietuvoje.

– Tai, ką jūs sakote apie Vokietijos įsipareigojimą NATO ir grėsmės šiam regionui suvokimą – man yra įdomu išgirsti, kaip Vokietijos visuomenė mato Rusijos grėsmę. Suprantu, kad Rusija yra šiek tiek toliau nuo Vokietijos negu Baltijos šalys, bet kokiu lygiu ta grėsmė suvokiama?

– Be jokios abejonės, tas pavojus, kurį kelia Rusija, yra suvokiamas ne taip, kaip Lietuvoje, kadangi Vokietija nėra tiesioginė Rusijos kaimynė ir tas pavojus neatrodo toks didelis. Todėl yra labai svarbi užduotis mums, vokiečiams, pademonstruoti mūsų visuomenei, mūsų piliečiams, koks yra Rusijos keliamas pavojus. Aišku, nereikėtų pulti į kraštutinumus, tačiau mes turime aiškiai parodyti, koks yra tas pavojus, kuris mums gresia.

Ne visiems pavyksta tai lengvai paaiškinti, ne visi lengvai supranta tą pavojų, kadangi buvome įpratę, kad su Rusija norime kartu kurti taiką, norime kartu pasisakyti už taiką, bet staiga Rusija atsiduria kitoje stovykloje ir tampa nebe draugu, o priešu. Turime labai daug kalbėti, turime stengtis įtikinti žmones. Mano manymu, kas dabar mums yra labai svarbu, tai kad turime sukurti įtikinamą atgrasymą Rusijai, jog šiai nekiltų idėjos pulti kurios nors NATO šalies.

– Kaip tik tada klausimas į temą apie Bundesvero situaciją. Esate atlikusi apžvalgą ir teigėte, kad pagal aprūpinimo klausimą Bundesveras dar nėra visiškai pasirengęs veikti – trūksta amunicijos, atsarginių dalių, radijo įrenginių, trūksta tankų, laivų ir orlaivių. Šitas vertinimas buvo pateiktas 2024 m. kovą. Kas pasikeitė nuo to laiko?

– Labai daug kas pasikeitė per pastaruosius trejus metus. Sukūrėme 100 mlrd. eurų vertės specialųjį fondą, būtent, kad šiais pinigais galėtume aprūpinti Bundesverą geresne įranga. Dabar mūsų Vyriausybė priėmė sprendimą, kad mes galime pažeisti mūsų skolų stabdį ir skirti daugiau pinigų Bundesverui apginkluoti. Tai reiškia, kad bus daugiau pinigų ir galėsime įsigyti daugiau technikos. 

Labai didelių sunkumų mes turime su personalu. Sunku yra privilioti žmones į Bundesverą. Tai yra mūsų pati pagrindinė užduotis artimiausiu laiku ir ateityje, kad turėtume pakankamai personalo, pakankamai žmonių, pakankamai vyrų ir moterų Bundesvere, kurie galėtų ginti mūsų Aljansą. Todėl dabar mūsų šalyje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vyksta debatai dėl privalomos karinės tarnybos ir kaip mes galime surasti pakankamai jaunų vyrų ir moterų, kurie savo noru ateitų į Bundesverą.

– Kaip tik ir turėjau klausimą apie personalą. Vokietijoje vyko intensyvios diskusijos dėl privalomojo šaukimo į karo tarnybą atkūrimo. Bet kiek teko matyti iš žiniasklaidos, tikėtinas variantas bus panašus į Švedijos modelį – į karo tarnybą jaunuoliai eitų savanorišku pagrindu. Kuo šis variantas yra patrauklesnis Vokietijai? Kodėl?

– Naujoji Vyriausybė ketina visiems jauniems žmonėms, galintiems atlikti karo tarnybą, išsiuntinėti anketas, klausimynus, į kuriuos bus prašoma atsakyti. Moterys gali atsakyti, jeigu nori, gali ne, o visi vyrai, kurie gautų klausimyną, privalėtų atsakyti į visus klausimus. Visų pirmą, tai yra savanoriškumo principas. Aš manau, kad gal būtų geriau, jog mes daugiau įpareigotume žmones. Man atrodo, būtų labai svarbu, kad būtų vienodai žiūrima tiek į moteris, tiek į vyrus šiuo klausimu, kad būtų lygiateisiškumas. Taigi, jeigu pavyks mums laikytis to savanoriškumo principo, aš labai džiaugsiuosi. Bet žiūrėsime, kaip mums seksis.

– Tai yra susijęs klausimas su vokiečių valia gintis nuo išorės priešo. Vokietijoje ne per seniausiai nuskambėjo atvejis, kai vienas iš jaunuolių paskelbė publikaciją teigdamas, kad geriau gyventų nelaisvėje, negu žūtų dėl laisvės. Jo nuomonė sulaukė tam tikro palaikymo, esą yra neverta kovoti už savo šalį. Kaip jūs matote tą diskusiją? Ar įmanoma žmonių kaip tokių motyvaciją ginti savo valstybę ir atitinkamai stoti į Vokietijos kariuomenę?

– Daugeliui žmonių Vokietijoje dabar jau vis labiau aiškėja suvokimas, kad turi būti aktyvūs, kai kalba eina apie jų laisvę, demokratiją ir taiką. Mes matome, kad Bundesvero vaidmuo Vokietijoje labai sustiprėjo, kad žmonės vis labiau supranta, kodėl mums reikia Bundesvero, kodėl mums reikia karių, kokią atsakomybę kariai prisiima ir kodėl yra svarbu turėti gerą kariuomenę. Ginti savo laisvę turime mes visi. Kalba eina apie tai, kad mes tikrai nenorime gyventi nelaisvėje.

Galbūt ne visi žmonės yra linkę imti ginklą į rankas, ne visi nori kovoti, tačiau tam yra įvairiausių alternatyvų. Žmonės gali pasirinkti kitokią tarnybą savo šalies laisvei ginti. Jie gali, pvz., vykdyti kažkokią socialinę tarnybą ar kitus pasirinkimus. Tačiau kiekvienas žmogus privalo dalyvauti – nesvarbu, su ginklu ar be ginklo, bet turi ginti savo šalį nuo nelaisvės.

– Kaip Vokietijoje nuskambėjo Pabradės incidentas, kai pelkėje nuskendo 4 amerikiečių kariai. Ar tai neišgąsdino vokiečių visuomenės, turint omenyje, kad čia ketinama dislokuoti 5 tūkst. karių?

– Tai yra tragiška, kad keturi kariai pratybų metu neteko savo gyvybių. Žinoma, Vokietijoje buvo sekamos tos naujienos ir apie tai yra žinoma. Tačiau tai mūsų karių ir jų šeimos narių neatbaido atvykti čia, nes jie žino, kad būti kare ar kariu yra visada susiję su pavojais ne tik karo metu, bet ir pavojais, kurie gali ištikti pratybų metu. Labai gerai, kad Lietuvoje mes matėme, jog visi žmonės palaikė vieni kitus, kad buvo parodytas didelis solidarumas, pareikšta didelė užuojauta. Žmonės tiesiog buvo visi drauge palaikydami vienas kitą. Manau, tai yra labai geras ženklas.

– Šitas brigados dislokavimas yra ne tik gynybinis įsipareigojimas, bet tai yra ir politinio bendradarbiavimo išraiška tarp dviejų šalių. Ko palinkėtumėte abejoms šalims, bendradarbiaujant toliau – tiek Vokietijai, tiek Lietuvai?

– Aš palinkėčiau, kad mes ir toliau būtume petys prie peties NATO ir Europos Sąjungoje (ES), kad drauge gintume mūsų taiką ir mūsų laisvę. Vokiečių kariai Lietuvoje gina taip pat ir vokiečių laisvę ir vokiečių taiką. Aš palinkėčiau, kad mes ir toliau drauge remtume Ukrainą, linkiu taikos Ukrainai ir linkiu, kad Ukraina galėtų žengti savo pasirinktu keliu Europoje, o galbūt ir NATO.

Pasinaudodama šiuo paskutiniu klausimu, norėčiau išreikšti padėką. Norėčiau padėkoti už tai, kad vokiečių kariai labai gerai jaučiasi čia, kad jie atvyksta čia su dideliu noru. Džiaugiuosi, kad mūsų vyriausybės bendradarbiauja drauge ir norėčiau palinkėti, kad tas bendradarbiavimas taip sklandžiai vyktų ir toliau.