Vladas Nasevičius laiškuose rašytojui Antanui Vienuoliui

Neseniai rašytojo gimtinėje Anykščiuose pristatyta monumentali knyga „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“, kurioje publikuojamas Antano Vienuolio-Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas.

Knygos sudarytojai dr. Inga Liepaitė bei A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius A. Verbickas siekė nušviesti rašytojo veiklą, kai pasinaudodamas savo, kaip sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios tarybos nario statusu, A. Vienuolis teikė paramą lageriuose bei tremtyje atsidūrusiems tautiečiams.

Apie tai liudija ir iš įvairių institucijų surinkta ir publikuojama archyvinė medžiaga. Didžiulio formato beveik 500 puslapių knygoje publikuojami 1944 – 1957 metais rašyti 34 autorių 175 laiškai. Sudaryta asmenvardžių rodyklė, paskelbtos trumpos laiškų autorių biografijos, apžvelgtas jų bendravimas su rašytoju, gausu komentarų. Tarp šių laiškų randame ir ilgą laiką Kaišiadoryse gyvenusio politinio kalinio Vlado Nasevičiaus korespondenciją, kuri leidžia atrasti iki šiol nežinotų faktų apie šią ryškią ir vyresniosios kartos kaišiadoriečiams gerai pažįstamą asmenybę.

Įdomu, kad sau naujų dalykų knygoje atrado ir V. Nasevičiaus šeimos nariai. – Iki šiol nežinojau, kad tėvas pasirašinėdavo Tautžiūros slapyvardžiu. Taip pat mums visiems buvo netikėta tėvo eilėraščiai. Nenujautėm, kad būtų juos rašęs... – sakė jauniausias Vlado Nasevičiaus sūnus, savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Nasevičius.

Daugiau eilėraščių V. Nasevičiaus archyve kalbėjo neaptikusi ir jo dukra dailininkė restauratorė, Paparčių kaimų bendruomenės „Viltija“ pirmininkė Audronė Neniškienė, kuri kartu su sūnumi bei anūke dalyvavo knygos pristatyme Anykščiuose, kur dalijosi prisiminimais apie savo tėtį. Su knyga „Per tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“ netrukus bus galima susipažinti ir Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje. O šiandien – apie tai, kokį Vladą Nasevičių pažinome iš jo susirašinėjimo su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku.
„PAREIGOS ŽMOGUS IR SAVO TAUTOS SŪNUS“

Antrojoje knygos dalyje, pavadintoje Antano Vienuolio žodžiais „Jei žmonių sielvartas rūktų kaip dūmas, tai per miglas žmogus žmogaus neįžiūrėtų“, laiškai tų, kuriuos didis rašytojas įžiūrėjo per miglas, tiesė jiems pagalbos ranką.

Tarp jų – nemažas poskyris, skirtas Vlado Nasevičiaus korespondencijai. „Pirmąjį laišką Antanui Vienuoliui – Žukauskui V. Nasevičius parašė 1953 m. liepos 19 d. Į žinomą rašytoją jis ir kiti kaliniai išdrįso kreiptis, kai iš lagerį pasiekusios spaudos sužinojo apie A. Vienuolio-Žukausko naujai pasirodžiusį romaną „Puodžiūnkiemis“. Kartu su V. Nasevičiumi kalėjo ir buvęs A. Vienuolio-Žukausko bendradarbis Maskvos (Rusija) vaistinėje Juozas Šileika, kaip tik po Josifo Stalino mirties ir galėjęs V. Nasevičių paskatinti ieškoti ryšių su Lietuva per rašytoją.

Beje, A. Vienuolį-Žukauską pažinojo ir pats V. Nasevičius – kartu su rašytojo sūnumi Stasiu studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir dalyvavo lietuvių studentų korporacijos „Jūra“ veikloje“, - rašoma knygoje. Poskyris pradedamas Antanui Vienuoliui dedikuota Vlado Nasevičiaus fotografija su parašu „Dėkingas pareigos žmogus ir savo tautos sūnus kalinys Vladas Tautžiūra“.

Šalia – trumpa biografija, ryšių su Antanu VienuoliuŽukausku punktyras. Prisiminkime ir mes, kas gi buvo tas žmogus – vienintelis toks Kaišiadoryse, su baltutėle barzda dažnai mindavęs dviratį iki geležinkelio stoties, iš kur traukiniu keliaudavo į Vilnių ar Kauną. Mylėjęs bites ir Lietuvą (sovietmečiu aviliuose slėpė savo platinamą uždraustą literatūrą) ir išauklėjęs savo vaikus taip, kad dar tuomet, kai šalies nepriklausomybė dar buvo tik slapta vizija, 1986-aiais, jie nepabijojo išpildyti paskutinės savo tėvo valios ir Vladą Nasevičių Kaišiadorių Miškų ūkio salėje pašarvojo su Lietuvos savanorio uniforma.

Trumpai: gimė V. Nasevičius 1909 m. Rygoje, 1914 metais su šeima apsigyveno Utenos rajone, Antalamėstės kaime, mokėsi Utenos ir Vilniaus gimnazijose, 1939 m. baigė VDU Teisių fakultetą. Dirbo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, Mokslų akademijos bibliotekoje. 1941 m. tapo Lietuvių aktyvistų fronto, rengusio sukilimą prieš sovietų valdžią, Vilniaus štabo nariu.

Birželio sukilėlių sudarytoje vyriausybėje paskirtas vidaus reikalų ministru, tačiau 1941 m. birželio 21 dieną, dar nepradėjęs eiti pareigų, suimtas ir išvežtas į Gorkio kalėjimą, vėliau nuteistas 15 metų lagerio. Kalėjo Vetlage, Abezėje, kur turėjo didelį autoritetą tarp kalinių. Iš lagerio paleistas1955 m. 1956 m. įsidarbino buhalteriu Kaune, tačiau po metų jam panaikintas leidimas gyventi šiame mieste. Nuo 1959 metų sausio 30 dienos leista apsigyventi Kaišiadoryse. Čia neilgai ėjo inžinieriaus-ekonomisto pareigas, tačiau, valdžiai apsižiūrėjus, jog jos – „per geros“, pervestas į miško ruošos punktą.

Kaišiadoryse gimė ir užaugo visi trys Vlado ir Birutės Nasevičių vaikai, kurie buvo nuolat stebimi saugumo. Iki mirties platino pogrindinius leidinius „Katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Perspektyvas“. Palaidotas Utenos rajono Saldutiškio kapinėse. 1990 metais reabilituotas, 2000-aisiais pripažintas kariu-savanoriu.
„PROTU IR ŠIRDIMI ILGIESI“

Šiandien sunku įsivaizduoti, kad kalėdamas baisiame Abezės pragare, žmogus nepraranda susidomėjimo savo tautos kultūra, menu. Ir kad šalia pagalbos vaistais dar taip reikia jos, tos savo krašto kultūros...

Šiame pirmajame laiške, saugomame Vilniaus universiteto bibliotekoje, V. Nasevičius kalba: „Didelis rašytojas – visos tautos nuosavybė. Jis suaugęs su savo tauta, jis džiaugiasi jos džiaugsmais ir verkia jos nelaimėm. Ir paėmęs tokio rašytojo knygą ne veltui kiekvienas jaučiam, kad ten mūsų gyvenimas pavaizduotas, kad joj ir mūsų dalelė yr, kad mes ir rašytojas sudarom kažką viena.

Toks buvot Jūs mūsų literatūroj. Apie tokį Jus neretai mes prisimindavom ir čia, tolimame ištrėmime...“. Laiško pabaigoje, po pagalbos vaistais prašymo likimo broliui, užsimenama „Labai džiaugtumėmės ir lietuviška knyga, žurnalu“. G

reitai po pirmojo rašytoją pasiekia ir antrasis Vlado Nasevičiaus pasirašytas laiškas, kuriame gausu įžvalgų apie A. VienuolioŽukausko kūrinius: paminėta kelionių apybraiža „Į svetimus kraštus“, „Laiškai iš Paryžiaus“, „Laiškai iš Suomijos“. Šie literatūriniai laiškai adresuoti „Mielam Prieteliui Motiejui“, kurio vardas dar sušmėžuos ir kituose V. Nasevičiaus laiškuose rašytojui, kai kur net taps pagrindiniu kreipiniu.

Kad rašytojas atsiliepė į Abezės lagerio kalinių pagalbos prašymus, liudija padėkos vėlesniuose laiškuose už vaistus, pinigines perlaidas, leidusias vaistų nusipirkti vietoje, siuntinius, kurių viename buvo ir įkalintų inteligentų taip lauktas „Puodžiūnkiemis“... Laiškai iš Abezės leidžia ne tik susidaryti pilnesnį vaizdą apie lagerio sąlygas, bet ir ryškiai papildo Vlado Nasevičiaus asmenybės bruožus: leidžia patirti, kad šis žmogus buvo gerai susipažinęs su literatūra bei ją labai mėgęs.

Štai antrajame laiške, be jau minėtų, kalbama ir apie A. Vienuolio „Kaukazo legendas“, „Prakeiktuosius vienuolius“, „Viešnią iš Šiaurės“... Trečiajame laiške dėkojama ne tik už išpildytą prašymą – atsiųstus vaistus, bet ir A. Vienuolio rūpestį pargabenant Jono Biliūno palaikus į Anykščius... Gyvas, nuoširdus džiaugsmas liejasi 1954 metais rašytame laiške, kurį Vladas Nasevičius pasirašo V. Tautžiūros slapyvardžiu.

Ir to džiaugsmo priežastis – lietuviškoje spaudoje perskaityta A. Vienuolio sveikinimo telegrama kitam mūsų literatūros klasikui Teofiliui Tilvyčiui: „Kokiame varge bebūtum, kokiame žemės pakraštyje begyventum, - ar sunkią kalinio dalią vilktum, švino, vario ar anglies kasyklose eilę metų būtum stumdomas, visokių nedateklių ir ligų būtum sekinamas, visada protu ir širdimi ilgiesi savosios tautos, džiaugiesi laisvųjų sesių-brolių pastangomis, žygiais tautos kultūros baruose ir kovų laukuose.

Dėl to perskaičius tamstos nuoširdžią lietuvišką simbolinę sveikinimo telegramą rašytojui Teof. Tilvyčiui, - „suaręs usnynę pasėk linelius“, džiaugsmas užlieja manąją lietuvišką širdį. Kol bus gyva tauta – žels usnys ir kūkaliai. Tačiau vargas tautai, kada suartuose usnynuose arba nieko nesėjama, arba svetimos rankos sėja, daigina ne lietuviškus linelius.
Pirmu atveju, usnynai dar labiau sukeroja ir nustelbia kiekvieną lietuvišką želmenį, antruoju – svetimos sėklos tokios nedaigios, o ir sužėlusios tokios svetimos lietuviškam protui ir širdžiai. (...) Tegu suželia lietuviškieji lineliai! Tegu „kalnai kelmuoti ir pakalnės nuplikę“ jaunais ąžuolynais pridengia suvargusią, kovos sūnų krauju pasruvusią Lietuvą! (...) Lietuviškasis kultūros židinys amžiais tešvyti ir tešildo savus ir prašalaičius!“
„MES – NE DRUNGNŲJŲ GRETOS“

Po dešimtmečių mus pasiekę Vlado Nasevičiaus laiškai rašytojui iškalbingai liudija apie šio žmogaus didžiulę dvasinę stiprybę. 1953-ųjų rudenį Vlado Nasevičiaus pasirašytame laiške rašoma: „Mes – ne drungnųjų gretos. Mes mokam grumtis, bet mokam ir mylėti, gerbti. Ir mylim mes noriau, negu kovojam.

Mes ir grūmėmės taip atkakliai todėl, kad be galo troškom taikos, kūrybingo darbo, savitarpio meilės. Mylim, gerbiam mes drąsų savo kovų draugą, kuris bendrą gyvenimą aukščiau vertina už savąjį, kurį nepavergia skanaus valgio šaukštas, kuris tiesos vardan nedvejodamas pakeičia jaukų miegamąjį į kalėjimo kamerą, skanius pietus į juodą viralą.

Jo devizas: „Vergui laisvė bus kalėjimas tamsus, ir kalėjime, kas laisvas, - laisve žais“. Bet mylim ir gerbiam mes tuos, kurie tokiais mus formavo savo „Paskenduolėm“, „Kaukazo legendom“ ar „Klaipėdos vadavimais“. Laiškuose prašydamas vaistų, Vladas Nasevičius pirmiausia galvojo apie kitus. Štai fragmentas iš 1954-ųjų balandžio 21-ąją išsiųsto laiško: „Už kiekvieną tautietį, mirusį prieš laiką, mes jaučiam atsakomybę: gal dar ne viskas padaryta jam išgelbėti, gal galima buvo dar iš kur nors gauti gyvybę galėjusių išsaugoti vaistų. Ir grumiamės su likimupatėviu dėl kiekvieno tautiečio, dėl kiekvieno jo gyvenimo mėnesio toliau atkakliai, nenuilstamai, nesutramdomai, užmiršę sąvokas „sunku“, „nėra galimybių“, „beprasmiška“.

Tad dovanok ir mums, Brangus Vienuoli, jei mes, neprisilaikydami kitąkart visų etiketo taisyklių, įkyrim Jums savo laiškais. Tai tik silpnutis aidas mirti nuėjusios tautos: ateis laikas, - kiekviena broliškųjų kapų smiltelė šauks. Ne metafora tai; tai nenumaldoma tiesa, tai dėsnis, panašus energijos neišnykimo dėsniui“. 1954-ųjų liepos 8 diena: „To išbalusio ir vis tik labai norinčio gyventi ir, be abejo, verto gyventi, tiek kart įrodžiusio savo vertumą, ligonio bekraujėm lūpom dėkojam Jums už vaistus ir perlaidą. Reikia manyti, jis pagis“.

(Bus daugiau)