Vitas Valatka – neatsiejama Žemaičių muziejaus „Alka“ asmenybė

„Muziejus – tai lyg dalis manęs paties. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, primins jas studijuojančiam, mane, kuklų muziejininką, negarsų, tylų, neieškantį garbės ir nekopusį karjeros laiptais žmogelį. Tai būsiu aš. Būsiu ne visas numiręs, mano dalelė bus išlikusi gyva tolesniame žmonijos gyvenime“, – iš ilgamečio Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojo, tyrinėtojo, archeologo Vito Valatkos dienoraščio 1962 m. rugsėjo mėn. 17 d. Šiandien, sausio 26-ąją, jam būtų sukakę 95 metai.

Pagerbė atminimą

Siekdami įprasminti ir pagerbti šios reikšmingos tris dešimtmečius darbui muziejuje paskyrusios asmenybės atminimą, muziejininkai aplankė V. Valatkos kapą Senosiose Telšių miesto kapinėse.

Žemaičių muziejus „Alka“ ir V. Valatka – neatskiriami. Jis – tarsi muziejaus dalis ir dažnas Žemaitijoje ar Lietuvoje, minėdamas muziejaus „Alka“ vardą, žino ir čia dirbusį Žemaitijos tyrinėtoją V. Valatką. Inteligentiškas, darbštus, žingeidus, skvarbių akių ir įdėmaus žvilgsnio žmogus – taip apie jį atsiliepia buvę kolegos.

Įsidarbino muziejuje

V. Valatka gimė Keturakių kaime (Plungės r.) 1927 metų sausio 26 d. mažažemių valstiečių šeimoje. Guvus berniukas nuo mažens buvo smalsus, jį domino knygelės, o ypač tos, kuriose buvo pasakojama apie užburtus lobius, milžinkapius, piliakalnių paslaptis. Nuo 1941 iki 1945 m. mokėsi Plungės, vėliau Telšių gimnazijoje. Tėvai, išleisdami sūnų mokytis, pranašavo jam kunigo ateitį. Kurį laiką mokėsi Telšių kunigų seminarijoje, tačiau kunigystė jo netraukė. Palikęs seminariją, V. Valatka dirbo kaimo mokytoju, vėliau –Telšių bibliotekoje. Iš čia, tuometinio Telšių muziejaus direktoriaus Broniaus Švėgždavičiaus pakviestas, 1947 metų spalio 15 dieną peržengė Žemaičių „Alkos“ muziejaus slenkstį. Prasidėjo naujas, įkvepiantis, paslaptimis apgaubtas muziejininko darbas. Iš pradžių jis buvo paskirtas muziejaus fondų saugotoju, vėliau –vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1957 metų jis studijavo istoriją Vilniaus Universitete neakivaizdžiai, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos ir per didelio darbo krūvio, studijas teko nutraukti IV kurse.

Rengė archeologines ekspedicijas

Dalios Karalienės parengtuose tekstuose apie V. Valatką, rašoma, kad jis, dirbdamas muziejuje, pradėjo kaupti eksponatus keliaudamas po kaimus, prie archeologinių paminklų. Pasitelkęs moksleivius kraštotyrininkus, vienos tokių išvykų metu, V. Valatka atkreipė dėmesį į iki tol mažai žinomą kapinyną Siraičių kaime (Telšių r.). Tai buvo 1956 metų pavasarį. Netoli Džiugo piliakalnio, išartos dirvos paviršiuje buvo randama žalvarinių dirbinių ir sudegusių kaulų liekanų. Šie atradimai davė pradžią archeologiniams tyrinėjimams. Įsibėgėjus tyrimams, atėjo eilė ir Plinijos piliakalniui, pamėgtam V. Valatkos dar vaikystėje. 1959-1962 metų laikotarpiu archeologas čia tyrinėjo piliakalnio papėdėje buvusią stambią gyvenvietę. Buvo surasta nemažai retų radinių: molio verpstukų, Djakovo tipo svorelių, metalams lydyti krosnelių liekanų ir kt. Tai buvo reikšmingi atradimai ir pirmosios V. Valatkos pergalės moksliniame darbe.

Per dvidešimt metų (1956-1976 m.) V. Valatka surengė 17 archeologinių ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose. Vertingi jo atradimai Siraičių k. prie Džiugo piliakalnio, Gargždo lauko kapinyne Juodsodės k., Plinijos piliakalnio teritorijoje Telšių rajone. Tyrinėjo Vienragių kaimo pilkapius (Plungės raj.), plokštinį Maudžiorų kapinyną (Kelmės raj.), Akmenskinės k. kapinyną (Plungės raj.) Skėrių senkapį ir Renavo piliakalnį (Mažeikių raj.), Paragaudžio kapinyną (Šilalės raj.), Kukių kapinyną ir Zastaučių pilkapyną (Mažeikių raj.), Žaduvėnų pilkapius (Telšių raj.). Ekspedicijų metu surasta ir muziejui perduota daug unikalių eksponatų, papildžiusių muziejaus rinkinius.

Aktyvus muziejininkas rengė žvalgomojo pobūdžio išvykas, kurių metu atrado nemažai naujų archeologinių paminklų, parengė ne vieną ekspoziciją Telšių muziejuje, taip pat ir jo padaliniuose: Paragiuose – skirtą Lazdynų Pelėdai ir Bukantėje – Žemaitei. Nuo 1962 m. vadovavo Lietuvos kraštotyros draugijos Telšių rajono skyriui. Surinkus nemažai vertingos medžiagos 1968 m. buvo užbaigta ir įrengta muziejuje ekspozicija, skirta pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui pavaizduoti. Ekspozicijos, sulaukusios gerų atsiliepimų, autorius buvo V. Valatka. Savo sukauptą patyrimą ir žinias jis išdėstė straipsnyje „Muziejininkas ir ekspozicija“, kuris buvo paskelbtas tik po jo mirties žurnale „Muziejai ir paminklai“ (nr. 1 (1979)).

Turtingas palikimas

V. Valatka kurį laiką vadovavo Žemaičių muziejui „Alka“, tačiau administratoriaus darbas jam nebuvo prie širdies ir jis savo noru grįžo į mokslinio bendradarbio pareigas bei toliau tęsė mėgstamą mokslinį darbą. Tyrinėtojas išspausdino 165 darbus, parašė knygą „Telšių kraštotyros muziejus“. Per trisdešimt darbo metų sukaupė muziejaus mokslinį archyvą, kurio fonde daugiau nei 1000 darbų įvairiomis temomis. Apie surinktus eksponatus buvo reikalinga sukaupti kuo daugiau informacijos. Vitas Valatka pradininkas naujos eksponato aprašymo formos – mokslinio eksponato paso, kuriame nurodomi visapusiški surinkti duomenys apie daikto kilmę, paskirtį, autorių ir t. t. Rekomenduota visiems Lietuvos muziejams tvarkyti savo eksponatus Telšių muziejaus pavyzdžiu.

V. Valatka buvo nepaprastai rūpestingas savo krašto puoselėtojas. Jis nepraeidavo pro šalį griūnančiam koplytstulpiui su medine šventojo skulptūrėle, nebuvo abejingas senoms knygoms, rankraščiams ar medinėms akėčioms, aptiktiems kurioje nors kaimo sodyboje. „Dauguma eksponatų buvo parnešta portfelyje arba parvilkta rankose pėsčiomis iš Alsėdžių, Kinčiulių, Kčstaičių ar kitų vietų. Dauguma jų buvo mano rankomis iščiupinėti, apmatuoti, aprašyti“, – rašė Vitas Valatka savo muziejininko dienoraštyje 1962 m. rugsėjo mėn. 17 d.

Muziejininkas Vitas Valatka sugebėjo derinti net po keletą amatų: esant reikalui tapdavo staliumi, dailininku ar fotografu. Meistriškai valdydamas pieštuką pats piešė radinius, darė brėžinius, planus, fotografuodavo ekspedicijų metu.

Dažnas, turėjęs galimybę pažinti V. Valatką, neretai vadindavo jį savo Mokytoju, kuris buvo reiklus ne vien sau, bet ir kitiems. Geras patarėjas buvęs ir kartu su juo dirbusiems kolegoms. Mielai, lengvai bendraudavęs su moksleiviais, nepatingėdavo jiems parodyti radinius, papasakoti ar paaiškinti. Galbūt dėlto taip noriai mokiniai talkininkaudavo V. Valatkos archeologinėse ekspedicijose.

Didelė muziejininko svajonė buvo sukurti Žemaičių krašto buities muziejų. Savo vizijose matė senąjį Žemaitijos kaimą, kuriame „…ir gėlės žydės, ir medžiai žaliuos, ir javo ploteliai vilnys. Stovės ir kryžius pakrypęs, ir bičių avilys bus po obelimi pastatytas. Kieme augs veja, ant jos galės žmogus prisėsti, pailsėti“, – rašė 1971 m. gegužės mėn. 31 d. savo dienoraštyje. Buities muziejaus kūrimo pradžią V. Valatka matė ir dalyvavo pats, o vėliau pradėtus darbus tęsė jau kiti.

Išsipildė ir dar viena muziejininko svajonė. V. Valatka puoselėjo viltį Žemaičių muziejaus „Alka“ Dailės salėje rengti kamerinės muzikos koncertus ir 1975 m. suskambo pirmosios klasikinės muzikos kūrinių natos. Koncertai tapo tradicija ir po muziejaus rekonstrukcijos vėl kvies žiūrovus.

D. Karalienė savo tekstuose rašo, jog, puikiai pažinęs Žemaitijos istorijos paminklus V. Valatka buvo turbūt vienas geriausių ekskursijų vadovų mokytojams ir mokiniams. Vyresnės kartos Telšių mokytojai ir dabar pamena jo įdomias ekskursijas po Žemaitiją ar Telšius. Ir tą lemtingąją 1977 m. rugpjūčio 23 d. ekskursantai nebesulaukė savo vadovo – V. Valatkos. Dažnai ir sunkiai sirgdamas, laužomas ligų, V. Valatka kantriai ir tyliai dirbo, kartais net neprasitardamas apie tai aplinkiniams, norėdamas atlikti užsibrėžtą darbą.