Vištyčio regioninis parkas: nuo batiskafo – iki kosmoso

Įpusėjus rugpjūčiui Lietuvoje nusistovi gražiausi ir šilčiausi orai, o vandens temperatūra šalies upėse, ežeruose ir Baltijos jūroje pasiekia aukščiausią tašką. Vidurinė rugpjūčio dekada – puikus metas pasimėgauti maudynėmis. Tai galima padaryti ne tik nuvykus į lietuvišką pajūrį ar prie Aukštaitijos ežerų, bet ir... keliaujant į Suvalkiją (Sūduvą). Be to, čia rasite retų pramogų, kurių nėra niekur kitur Lietuvoje: dviviečiu batiskafu galima panirti į ežero gelmes arba atsidurti kitoje – „Švytinčios žemės“ – planetoje.

Vištyčio ežeras

Vištyčio regioninis parkas įkurtas Vilkaviškio rajone, pačiame pasienyje su Lenkija ir Kaliningrado sritimi, o jo pagrindinis akcentas – Vištyčio ežeras. Tai būtų ketvirtas pagal dydį mūsų šalies ežeras, bet iš 1820 ha jo ploto tik mažiau nei trečdalis priklauso Lietuvai. Įdomu tai, jog tarpukariu mūsų valstybei priklausė tik siauras ežero atabradas su Vištyčio miestelyje buvusiu paplūdimiu – vos 40 ha ežero ploto. Iki 2003 m., kol nebuvo ratifikuota valstybinės sienos sutartis su Rusija, daugelis informacijos šaltinių tokį plotą ir nurodydavo kaip priklausantį Lietuvai.

Vištytis – tai ir vienas seniausiai susiformavusių šalies ežerų. Jo didžiausias gylis – net 54 metrai. Šiaurinėje ežero pakrantėje įsikūręs Vištyčio miestelis, o šalia rytinės ežero pakrantės išsidėsčiusios kelios poilsiavietės ir stovyklavietės, kurios puikiai pasitarnaus atsigaivinti karštomis rugpjūčio dienomis.

Birželio pabaigoje Vištyčio miestelio poilsiavietėje atlikti vandens tyrimai parodė didesnį, nei leidžiama, užterštumą, tačiau nuo liepos vidurio periodiškai atliekami tyrimai rodo, jog Vištyčio ežere vėl galima maudytis. Nerimaujantiems vertėtų sekti naujausius tyrimų duomenis.

Šalia ežero įsikūrusios kaimo turizmo sodybos siūlo ne tik apsistoti ilgesniam laikui, bet ir paplaukioti vandens dviračiais, valtimis, surengti iškylą laive. Plaukiodami po 8 km ilgio ir 4 km pločio ežerą, neišsigąskite pamatę iš gelmių išnyrantį tikrų tikriausią geltoną „submariną“. Savamokslis išradėjas Gintas Pyragas sukonstravo dvivietį batiskafą. Su juo nardo Vištyčio ežere, kartkartėmis paplukdo ir smalsius turistus. O gal pasidairyti po Vištyčio gelmes užsimanysite ir patys?

Vištyčio regioninio parko lankytojų centras

Vištyčio miestelio pavadinimas kilęs nuo Vištyčio ežero vardo, kuris rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas kryžiuočių žygių į Lietuvą 1384–1402 m. aprašuose. Tai viena seniausių Vilkaviškio krašto gyvenviečių, manoma, įsikūrusi 1530–1550 m., kai karalienė Bona Alytaus girios vakarinėje pusėje steigė naujas gyvenvietes stiprindama Prūsijos pasienį. 1570 m. karalius Žygimantas Augustas suteikė Vištyčiui Magdeburgo miesto teises. Taigi, šiemet Vištytis švenčia gražų 450 metų įkūrimo jubiliejų.

Miestelio centre prieš kelerius metus atidarytas regioninio parko lankytojų centras. Išraiškingos architektūros pastate telpa ne tik direkcija, bet ir ekspozicija „Kalvotoji Suvalkija“. Iš tiesų Suvalkiją sudaro ne tik lygumos. Šalia sienos su Lenkija nusidriekia Dunojaus kalvyno gūbriai – aukštos stačiašlaitės moreninės keiminės kalvos, o tarpgūbriuose telkšo ežerai. Trys didžiausi Dunojaus keteros kalnai susispietę beveik tiesia linija. Šios kalvos išradingai panaudotos ir lankytojų centro ekspozicijos interjere.

Stankūnų kalnas savo viršukalnę iškėlęs net 285,5 m virš jūros lygio. Iš vienos pusės prie jo prigludęs Pavištyčio kalnas siekia 282,4 m. Iš kitos pusės, pačiame pasienyje su Lenkija, rymo Dunojaus kalnas, ištįsęs 285 m. Ne tiek daug trūksta iki aukščiausio Lietuvos taško.

Dunojaus ketera su Pavištyčio, Stankūnų ir Dunojaus viršukalnėmis yra aukščiausia Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos dalis. Kalvų aukštis kur kas įspūdingesnis nei Medininkų aukštumoje, nes nuo Vištyčio ežero jos iškilusios net 110 m. Užkopus į Dunojaus kalno viršūnę, atsiveria nuostabūs vaizdai: žmogaus nepaliesta Grybingirio gamtinio rezervato žaluma, apačioje tyvuliuojantis Dunajevo ežeras, Lenkijos laukai su pasienio sodybomis. Tai ir yra vertingiausia Sūduvos kalvyno kraštovaizdžio dalis, po kurią tiesiog būtina pakeliauti.

Atnaujintas Vištyčio vėjo malūnas

Įvažiuojant į Vištyčio miestelį nuo Kalvarijos pusės pro akis neprasprūsta vėjo malūnas. Tai miestelio simbolis, pavaizduotas ir regioninio parko logotipe. Vos prieš mėnesį malūnas baigtas atnaujinti ir atidarytas lankytojams. Jame išlikusi autentiška vidaus įranga. Šis 1925 m. pastatytas malūnas yra vienintelis valstybės saugomas vėjo malūnas visoje Marijampolės apskrityje. Šiandien puiki proga jį apžiūrėti ir įvertinti beveik 100 metų senumo Vištyčio krašto dailidžių, stalių, akmenskaldžių, tekintojų, malūnų statybos meistrų darbą. Pagal ikonografiją atkurti malūno sparnai, restauruota vadinamoji vėjų rožė, kraipanti sparnus, taip pat visi stalių gaminiai, metalinė sparnų galva ir sukimo ratas. Po rekonstrukcijos šis malūnas vėl gali suktis apie savo ašį. O eiliniams turistams jis pasitarnaus ir kaip apžvalgos bokštas: užlipus į malūno viršų, atsiveria nuostabi Vištyčio miestelio ir ežero panorama.

Trijų ežerų regykla

Keliauju pagal Vištyčio ežero kranto liniją, tada pasuku į Pavištytį. Šis kaimas garsėja ne tik savo kraštovaizdžio panoramomis, bet ir piliakalniu. Archeologiniu paminklu laikomas Pavištyčio piliakalnis vakarinėje ir pietinėje dalyse yra juosiamas gilių pelkėtų duburių. Besidomintys karo istorija, kalno viršuje ir šlaituose gali apžiūrėti išlikusių apgriuvusių apkasų kontūrus.

Pravažiavęs pro Grabausko ežerą ir judėdamas pietų kryptimi netrukus atrandu Trijų ežerų regyklą. Tai unikali parko vieta, iš kurios matomi trijų – Vištyčio, Grabausko ir Pakalnių – ežerų vandenys. Mintyse šią regyklą palyginu su Ladakalniu Aukštaitijos nacionaliniame parke. Čia akmenyje iškaltas ir apylinkių žemėlapis, ir įrengti suoliukai – puiki proga surengti iškylą mėgaujantis gražiausiomis Vištyčio regioninio parko panoramomis.

Šilelio pažintinis takas

Pasistiprinus metas pasivaikščioti. Šilelio pažintinis takas lankytojams žada įspūdžių kupiną kelionę vaizdingu Šilelio mišku ir Vištyčio ežero pakrante. Einant pėsčiomis geriau jaučiamas unikalus vietovės reljefas. Ežeras, kaip ir pati Suvalkijos aukštuma, yra ledyninės kilmės. Šis nuostabus gamtos kampelis, ko gero, pats seniausias Lietuvoje ir buvusioje Prūsijoje, nes jau prieš 14 tūkstančių metų Vištyčio krašto kalvos išsivadavo iš paskutinio Valdajaus ledynmečio, suformavusio ežero duburį, gniaužtų. Žiedinis takas prasideda prie kelio Vištytis–Vižainis ir turi dvi trasas: trumposios trasos ilgis 2,4 km, o ilgosios – 3,4 km. Nuėjus prie Šventojo šaltinėlio ir jo kryžių kalnelio nebus sunku apsispręsti, ar pratęsti žygį ir įveikti didįjį taką.

Vištyčio meno galerija

Nedidelis, vos 400 gyventojų seniūnijos centras turi ir meno galeriją. Ją prieš mėnesį Vištytyje atidarė kraštietė, dailės mokytoja Irena Kačkauskienė ir jos sūnus Martynas. Galerijos erdvė buvo ruošiama nuo praėjusių metų rudens, patalpa įrenginėjama pamažu, kol čia vietą atrado daugiau nei penkerius metus kurti kūriniai, o ekspozicija pavadinta „Švytinti žemė“. Nedidelė galerijos patalpa, pripildyta didžiulių gyvūnų bei augalų skulptūrų, nušvinta kruopščiai parinktais spalvų deriniais, o tylūs gamtos garsai sukūria paslaptingą atmosferą. Pasak galerijos lankytojų, prieblandoje švytintys siluetai ir iš legendų bei pasakų atgiję personažai jiems primena kosmosą. Daugelis jų pageidauja nusifotografuoti prie Vištyčio herbe įamžinto Vienaragio skultūros.

„Švytinčios žemės“ vaizdas I. Kačkauskienės galvoje gimė tada, kai ji pamatė tam tikros rūšies kerpes, spindinčias nakties metu. Jų šviesa tuomet atrodė mistiška bei keistai raminanti. Būtent tokią emociją atkūrė ir savo meno galerijoje. Pasak parodos autorės, ramybė ir yra pagrindinis jausmas, kurį norisi perteikti. O Jums ar pavyks apsilankius galerijoje atsipalaiduoti ir bent keletą minučių negalvoti apie žemiškas savo problemas?

Didysis Vištyčio akmuo

Nevalia palikti parko neapžiūrėjus Didžiojo Vištyčio akmens. Išvažiavus iš Vištyčio šiaurės kryptimi Kybartų link, pakelėje stūkso šeštas pagal dydį Lietuvoje esantis riedulys. Jo ilgis – 7,2 m, plotis – 5,7 m, aukštis – 3,7 m, o dalis akmens slypi žemėje. Šis didžiulis ledyno atvilktas riedulys yra iš granito. Per ilgą kelionę jis išlaikė kampuotas, netaisyklingas formas. Paviršiuje matyti dubuo, dabar vadinamas Velnio pėda. Senovėje šis akmuo greičiausiai buvęs senojo lietuvių tikėjimo aukuras. Riedulio kilmė aiškinama daugybe legendų ir padavimų. Ir jis Vištyčio apylinkėse nėra vienintelis – regioniniame parke gausu ledynmečio paliktų mažesnių riedulių.

Kiti nepaminėti objektai

Vienoje iš Vištyčio miestelio privačių sodybų saugomas unikalus technikos paveldo paminklas – Vištyčio aliejinė su išlikusia įranga. Tik jos šeimininkai retai įsileidžia smalsuolius, dėl ekskursijos būtina tartis iš anksto.

Vištyčio ežero pakrantėje ties Pavartelių kaimu pasislėpęs gana retas gamtos objektas – sufozinis cirkas. Tai iš vienos pusės atvira pusapskritė dauba, esanti šlaite su nuolydžiu. Cirkas susiformuoja tada, kai šlaito paviršiuje prasiveržę gruntiniai vandenys išplauna smulkiąsias daleles. Vanduo sunkiasi daugiau kaip 10 m aukštyje ir keliomis vagomis teka į ežerą.

Pietiniame regioninio parko smaigalyje į vieną tašką sueina trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – sienos. Deja, šis taškas aplankomas iš Lenkijos pusės, o dėl pablogėjusios koronaviruso situacijos vykti į Lenkijos teritoriją nėra racionalu.

Pakeliui

Verta sustoti Paežerių dvaro sodyboje (Dvaro g. 6, Paežerių k., Vilkaviškio r.). Čia veikia Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus, organizuojamos parodos ir įvairūs renginiai. Sekmadieniais vyksta profesionaliosios muzikos festivalio „Karvelėli mėlynasai“ koncertai.

Lankant Sūduvos kraštą tiesiog būtina užsukti į žymaus lietuvių šviesuolio Jono Basanavičiaus tėviškę Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.), kur įsikūręs Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Sodybą supa 1989 m. pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Dabar 40 ha plote ošia apie 8000 ąžuolų.

Netoli J. Basanavičiaus sodybos, Bartninkuose (Vilkaviškio r.), dėmesį patraukia romantiški bažnyčios griuvėsiai. 1790 m. pastatyta Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia 1944 m., per Antrąjį pasaulinį karą, smarkiai apgriauta ir neatstatyta. Čia vyksta koncertai, festivaliai, bendruomenės renginiai. Artimiausiu metu prasidės griuvėsių tvarkybos darbai.

Vytauto KANDROTO

Ginto PYRAGO

Irenos KAČKAUSKIENĖS

Kęstučio INKRATOS nuotraukos