Visi linkėjo...penktos

Nušurmuliavęs vasaros lietus, rodos, pripildė gaivos ne tik aplinką, bet ir širdis – Dusetų biblioteka tądien ypatingai pražydo - ne vien tik gėlėmis, bet ir šypsenomis. Kaip nesidžiaugti, juk neeilinis įvykis. Sutikite, ne kiekvienam teko dalyvauti knygos, kurios autoriui tuoj ... 95-eri, pristatyme.

Bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė pažymėjo, kad „Gyvenimo pragiedruliai“ – tai jau ketvirtoji Angelės Viburytės – Braknienės knyga. „Dovaną gavus – net daržas nukentėjo, reikėjo skaityti“ – prisipažįsta ji, - ir akcentuoja, kad knyga reikšminga kraštotyrai, nes aprašoma ne tik istorinių įvykių, bet ir senojo kaimo vaizdų detalės, apie kurias jaunimas dabar mažai težino.

Knygos autorė prisipažįsta, kad negalvojusi rašyti knygos, bet tos įkyruolės mintys vis nedavusios jai ramybės. „Iš tikrųjų gyvenime esu sutikusi labai daug gerų žmonių, kurie išliko atmintyje, patyrusi daug įvairių istorijų, kurias ir norėjosi papasakoti. Taip vienas po kito ir gimė apsakymai“ – kalba moteris ir pasakoja apie medikus, kurių poelgiais ji žavisi iki šiol, porina neišgalvotą istoriją apie berniuko, norėjusio tapti vargonininku, gyvenimą: jo svajonė išsipildė – geradaris senasis Dusetų vargonininkas padėjo jos pasiekti. Apakintas šlovės, geradarį greit pamiršo. Grįžo į kaimą tik tada, kai iš kapinių ėjo duobkasiai, palaidoję senąjį vargonininką – ir toks žiaurus skausmas surakino jo širdį: pavėluota... Tai tik puiki pamoka, kaip baudžia pavėlavimas. „Knygoje visos istorijos – neišgalvotos: tik vardai ir pavardės pakeisti: nors tų žmonių jau nebėra, bet jų palikuonių yra likusių“ – paaiškina autorė, kad norėjusi juos apsaugoti nuo viešumos.

„Aš savo knygoje įamžinau viską, ką mačiau, ką regėjau, bet rašyti yra lengviau negu kalbėti, - prisipažįsta rašytoja ir teigia, - „kad kartais pradėjus atakuoti įkyrioms mintims – miego kaip nebūta... Bet juk jei nerašysi istorijos – tai istorijos ir nebus“ – dalijasi gyvenimo patirtimi

Šviesiausius epitetus apie Angelę Viburytę – Braknienę pažėrė Dusetų Dusetų Švč. Trejybės parapijos kunigas klebonas kanaunininkas Stanislovas Krumpliauskienė, dėkodamas Jai ne tik už knygą (jam ypatingai patikęs apsakymas „Laiškas“), bet už Jos dvasinę eleganciją, darbštumą, (Angelės austas kilimas – Antalieptės bažnyčioje prie altoriaus), kantrybę, meilę ir tikėjimą. Jis priminė, kad Popiežius Pranciškus visus žmones ragina „semtis jėgų iš praeities“, nes tik tada bus išsaugotas ryšys su ateitimi.

Bibliotekos vedėjos Elenos Gaižiuvienės pateiktas klausimas: „Apie ką bus penktoji knyga?“, autorės nesuglumino, nes medžiagos, pasak Jos, tikrai turinti – dar ne viskas sugulė į ketvirtąją knygą. Dar turinti ir jėgų... „Sunkesnis tik išleidimas. Brangokas. Bet jei tik geras noras – viskas įmanoma“ – prisipažino autorė.

Kai bibliotekoje pasklido užburianti akordeono melodija ir dainos, kurias atliko Janina Kaškauskienė ir Jefrosinija Partinauskienė, begalinės šviesos pildėsi širdys: prasmingi dainų žodžiai sukėlė daug pamąstymų...

Didelis būrys sveikintojų – jie džiaugėsi ne tik nauja knyga, bet išsakė daug nuoširdžiausių padėkų:

Vaida Lazdauskienė, Ts-Lkd Zarasų skyriaus pirmininkė, dėkojo už p.Angelės darbštumą, veiklumą, sąžiningumą ir ryžtą;

Gydytoja Violeta Barisevičienė sakė, jog visas autorės knygas „ryte- prarijusi“, ir pabrėžė, kad tik daug iškentėjęs žmogus, gali būti toks geras ir nuoširdus, todėl dėkinga Aukščiausiajam, jog sutikusi p.Angelę - Žmogų, turintį plačią ir didelę širdį bei auksines rankas;

Rimantas Jurevičius akcentavo, kad ši knyga – tai indelis į Lietuvos istoriją, todėl tikintis, jog ateis laikas, kai klasika – bus svarbiausia literatūra, kurią skaitys mokiniai: todėl tikslinga, jog tokie kūrinėliai būtų mokyklos programoje;

Aldona Žiliukienė, Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka pirmininkė, pabrėžė, kad kiekvienas autorės parašytas žodis atgaivina sielą.

Poetė Joana Stašienė kalbėjo savo eilėmis: „Ši poetiška plaštakė/ krito Viešpačiui į akį – / talentais apdovanojo“...

.... ir visi linkėjo... PENKTOS... nes iki tikros gimtadienio datos dar likę keli mėnesiai... Neišvardinsi visų sveikinusių ir kalbėjusių (kaimynių ir draugių, bendradarbių ir pažįstamų) – jų buvo daug, dar daugiau buvo gėlių... Kaip gražu, kad jos šiandien švietė labiau nei už pilkšvų debesų besislepianti saulė, o visi išsakyti linkėjimai, rodos, tiesiog gulte nugulė į neeilinės moters Angelės Viburytės – Braknienės širdį – ji, tarsi nusigobusi savo metų skraistę, sukosi linksma, energinga, visus pastebinti ir globojanti...

... nes tądien gyvenimo pragiedruliai buvo ypatingi...

Giedrė Mičiūnienė