„Visada bus viešų paslapčių ir atvirų durų“ (vaizdo įrašas)

Šiaulių fotografijos muziejuje veikia fotomenininko Visvaldo Morkevičiaus personalinė paroda „Tikiuosi susitikti save“. Fotografijų serija 31 metų menininkas iš naujo perteikia klasikinį Narcizo mitą.

– Ar susidūrei su kitokiu požiūriu į jauną žmogų, kuris bando kurti meną, nei į žmogų, kuris kuria jau daug metų?

– Jaunas žmogus yra iki 35-erių, tad patenku į kategoriją „vis dar jaunas“. Nesusidūriau su jauno žmogaus atmetimu net ir pradžioje kūrybos. Ar galima tavimi pasitikėti, įtikina rezultatas. Domiuosi ir seku šiandienos jaunuosius kūrėjus – jiems yra dvidešimt keleri metai ir jie nuostabiai kuria. Jų kūrinių norisi turėti ant sienų, dėvėti juos ar kitap jais mėgautis. Jaunas gali būti tik pradėjęs kurti ir būti 50 metų.

– Kaip susidomėjai fotografija?

– Netikėtai. Niekada neturėjau polinkio į meną, nebuvo ir aplinkos, kuri mane formuotų meno link. Buvau gal 15 metų, kai kartą meditatyviai vaikščiojau ir bandžiau susikoncentruoti į kažkokius dalykus, fotografuoti. Kai buvau 17 metų, pradėjau galvoti, kaip fotografija padaroma, nes brolis parodė lietuvio autoriaus fotografiją. Pradėjau galvoti, kad jei kažkas taip sukūrė, galbūt ir aš galiu. Tuo metu visų žvilgsniai labiau krypo į užsienio autorius, Lietuvoje kuriančių pavyzdžių nemačiau. Pradėjau asistuoti komerciniam mados fotografui, vėliau pamačiau, kad linkstu į kitus dalykus. Dabartinė mano kūryba kitokia nei ta, kuria pradėjau.

– Esi vadinamas mados fotografu, dokumentuotoju. Ar savo fotografijas priskiri kokiai nors sričiai? Juolab kad savo fotografiją papildai kitu turiniu – leidi knygas, albumai yra papildyti kitu turiniu.

– Rašymas šviesa  – fotografija – turi daug galimybių. Man norisi labiau tyrinėti, neapsistoti ties vienu dalyku. Vienai istorijai tinka viena medija, kitą gali pasakoti, net nenaudojant fotografijos. Norisi apmąstyti įvairiais būdais, nebūtinai vienu stiliumi viską pasakoti. Man pačiam taip įdomiau.

– Tavo knyga „Public Secrets“ („Viešos paslaptys“) 2016 m. Lietuvos kultūros ministerijos organizuojamame knygų meno konkurse buvo apdovanota kaip geriausia knyga meninės ir dokumentinės fotografijos kategorijoje. Kaip fotografijos virtimas knyga įvyksta?

– Šis kelias vystosi, kinta. „Public Secrets“ buvo kaip labiau užrašai sau ir jie vėliau tapo knyga. Vėlesnis projektas dar tęsiasi. Jis prasidėjo kaip asmeninis projektas, dabar jis kuriamas knygos formatu. O projektas, eksponuojamas Fotografijos muziejuje, jau specialiai parodai ruoštas. Pamažu pats atrandu kelią, kaip kurti, kaip kūrinys susikuria ar atranda tinkamą formą. Vieni kūriniai gali būti eksponuojami po vieną, kiti – serijomis, treti – knygose ar parodoje. Neapsibrėžiu, kaip tik vienaip daryti.

– Kelios „Public Secrets“ albumo nuotraukos buvo eksponuojamos MO parodoje „Permainų šventė“ ir jos labai primena 90-ųjų stilistiką. Panašu, kad nesikeičia žmonių viešos paslaptys, būdai leisti laisvalaikį? Ateina naujos kartos ir jos vis dar fotografuoja ir randa bohemišką, slaptą gyvenimą, kuris, atrodo, nekinta?

– Yra tam tikri bendri išgyvenimai, per kuriuos visi einame. Visos kartos per juos eina, visada bus viešų paslapčių ir atvirų durų. Tik reikia norėti pro jas įeiti.

O kalbant apie estetinę pusę... Pasirinkta technika sukuria tam tikrą estetiką. Naudojant analoginę fotografiją, ji mums gali priminti ir supermodernius laikus, ir fotografijos pradžią, nors buvo šiandien fotografuota.

– Ką žiūrovai gali pamatyti tavo parodoje Šiauliuose?

– Tai autoportretas, mėginimas pažinti save, noras sutikti save ateityje, būsimajame laike susipažinti su savimi. Projektas pastatytas ant Narcizo mito. Į Narcizą žvelgiu ne kaip į nelaimingos, save įsimylėjusios asmenybės žlugimą, bet kaip į meilės sau būtinybę. Narcizo tėvai yra simbolis Narcizo šaknų – gėlų vandenų dievas ir nimfa. Vanduo yra Narcizo šaknys, jis pamato gėlame vandenyje save. Žiūrėdamas į savo pradą, pradžioje nesuvokia, kad tai jis. Jis pasirenka mirtį, kad būtų su tuo, kurį mato atspindyje. Mitas aprašytas rinkinyje „Metamorfozės“. Metamorfozė reiškia kismą iš vienos būsenos į kitą. Jokios žūties ten nėra. Tai pasirinkimas atrasti save naują, kisti į naują save. Projekte ir bandau atlikti tą procesą – priimti save tokį, koks esu.

– Kaip neperdegti, kurti ir išlikti produktyviam? Ką patartum jaunam kūrėjui, kuris dega, kad neperdegtų?

– Šiuo metu jaučiuosi ramiau nei anksčiau, nes pradedu pažinti save. Išsekimai nepadeda. Imu galvoti, kaip jų išvengti ir labiau sistemizuotai atlikti kai kuriuos dalykus, sustabdyti save. Kartais geriau gerai pailsėti, o tada viską padaryti greitai, nei daryti be sustojimo ir gauti prastą rezultatą. Recepto neturiu, kaip surasti harmoniją, bet reikia savęs paklausti, koks tavo tikslas ir per kokį laiką nori jį pasiekti. Sau dažnai primenu, kad poilsis lygu efektyvumui. Jei norisi spausti „gazą“ ir varyti kuo efektyviau, tai reiškia, kad būtina pailsėti. Kad galėtum dar greičiau ir toliau keliauti.

Visvaldo Morkevičiaus personalinė paroda „Tikiuosi susitikti save“ rengiama bendradarbiaujant su Šiaulių dailės galerija ir yra 20-ojo medijų meno festivalio „Enter“ dalis. Paroda veiks iki birželio 26 d.