Visą gyvenimą su smuiku nesiskiriančiai mokytojai gražiausios klasikinės melodijos

Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokykla pasitiko 55-erių metų jubiliejų. Kartu su mokykla švenčia ir kai kurie jos pedagogai. Viena iš jų – smuiko mokytoja Zita Gaškauskaitė, šiemet mininti ne tik savo asmeninį, bet ir profesinės veiklos jubiliejų. Mokyklai dovanota 40 metų. Telefonu kalbamės su Z. Gaškauskaite ir svarstome – tai daug ar mažai. Vis dėl to daug, nes aktyvi kasdieninė veikla įsuka mus į rutiną, kurią tarsi skaičiuojame nuo saulėtekio iki saulėlydžio, o taip skaičiuodami net ir nepastebime, kad vienus metus keičia kiti. Ir visi laimėjimai, pasiekimai bei praradimai lieka mūsų gyvenimo istorijos puslapiuose, kuriuos verčiame kasdien. Nors per 40  metų, padovanotų mokiniams ir menui, būta visko, tačiau Z. Gaškauskaitė atvira: ,,Muzika man yra Dievo dovana“.   

Šeimos vaikų svajonėse – muzikos instrumentas

Dėl pokalbio su Z. Gaškauskaite susitariame telefonu. Laukiame, kada bus leista susitikti dviejų ,,namų ūkių” atstovams. Sulaukiame tos dienos ir susitinkame, kaip buvome sutarusios. Mokytoja Z. Gaškauskaitė mintimis grįžta į vaikystę, kurios vienas ryškiausių prisiminimų yra, žinoma, šeima. ,,Augau trijų vaikų šeimoje. Tėtis buvo ryšininkas, o mama dirbo muzikos mokykloje (aut. past. Dabar Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija) budėtoja ir turbūt nei kiek nestebina, kad jos darbo vietoje kartas nuo karto sukiodavausi aš. Tėtis svajojo, kad užaugusi dukra bus balerina, tačiau jo svajonė taip ir neišsipildė”, – juokiasi Z. Gaškauskaitė.

Kartu su Zita šeimoje augo ir du broliai. Visos trys Gaškauskų šeimos atžalos dainavo chore, tačiau likimas vėliau viską sudėliojo pagal save. Vyriausias brolis Vytautas tapo aviamodelistu, o šviesios atminties brolis Romas ilgą laiką dainavo Šiaulių valstybiniame kameriniame chore „Polifonija“. Jam teko metus laiko dirbti ir tuometinėje Joniškio muzikos mokykloje fortepijono mokytoju. Jo atrastu keliu į Joniškį vėliau pasekė ir sesuo Zita. Juokiamės kartu su mokytoja, kad tarp muzikos ir aviacijos yra kažkas bendro. Juk muzika dažnai pakylėja iki dangaus, tai nelabai ir suklystume sakydamos, kad visus tris Gaškauskų šeimos vaikus vienijo muzika (aut. past. žinoma, juokaujame).

Mokytoja pabrėžia, kad, beje, visi trys vaikai norėjo smuiko, tačiau sėkmė nusišypsojo vienintelei dukrai. ,,Pamenu, buvo vasaros pabaiga. Tuo metu buvau šešiametė ir man tėvai nupirko smuiką”, - prisiminimais apie pirmąjį smuiką dalijasi pašnekovė. Turbūt toji, kaip dabar atrodo, brangi tėvų dovana ir nulėmė tolimesnį mergaitės gyvenimą.

Agrastuose paslėptas smuikas

Šiaulių miesto 12-oji vidurinė mokykla. Z. Gaškauskaitė pamena, kaip plaukimo treneris iš klasės mergaičių išsirinko dvi mokines. Mano pašnekovė buvo tarp laimingųjų. „Koks džiaugsmas!Aš buvau tarp tų laimingųjų!Žinote, ką tuo metu vaikui reiškė baseinas? Svajonė ir didelis džiaugsmas! Po mėnesio vykusių treniruočių dalyvavau varžybose ir laimėjau 2-ojo atskirio ženklelį. Nukentėjo pamokos Muzikos mokykloje. Mama apie mano pasirinkimą nežinojo, nes gulėjo ligoninėje. Pasiimu smuiką išeidama iš namų ir jį paslepiu po agrastų krūmu, o pati – tiesiai į baseiną“, - šypsosi Z. Gaškauskaitė.

Kaip sakoma: „melo kojos trumpos“. Tad, po kurio laiko ir ši nekalta apgaulė buvo išaiškinta po Z. Gaškauskaitės mamos ir jos muzikos mokytojos pokalbio. Užsiėmimai baseine taip ir liko neišsipildžiusiose vaikiškose svajonėse. Tačiau niekas nevyksta gyvenime veltui, be priežasties. Mokytoja prisiminė, kad ir užsiėmimai baseine po didelio laiko tarpo jos gyvenime buvo labai reikšmingi. ,,Kartą su dukra Rūta ir keliomis draugėmis maudėmės Joniškio rajone esančiame vandens telkinyje. Staiga mus užklupo gūsingas vėjas, tamsūs, lietų žadantys debesys. Prasidėjo audra. Dukrelė Rūta, plaukiodama su vandens padanga, ėmė šaukti pagalbos, nes niekaip negalėjo pasiekti kranto – stiprus vėjas ją nešė vis tolyn. Tuo metu šokau į vandenį jos gelbėti, buvo be galo sunku atsilaikyti prieš netikėtai užklupusią audrą. Iš visų jėgų stengiausi kartu su mažamete dukra pasiekti krantą. Tuo metu prisiminiau, kad mano laikas, praleistas baseine, nenuėjo veltui. Vardan baseino paaukotos muzikos pamokos išgelbėjo mano dukrai gyvybę“, - lemtingą įvykį pamena moteris.

Išskirtinis joniškiečių debiutas Rygos ledo arenoje

„Turbūt niekada nepamiršiu tarptautinės šventės, kada Rygos ledo arenoje susitiko trys Baltijos seserys – Lietuva, Latvija ir Estija, atgavusios nepriklausomybę. Ta proga buvo organizuojamas labai didelis, iškilmingas, daug tuometinių žvaigždžių į Rygos ledo areną subūręs renginys. Kadangi Joniškio miestas yra arti Latvijos pasienio, tai tuometinei Joniškio muzikos mokyklos kapelai (vadovas Fiodoras Bondarevas) ir Joniškio kultūros rūmų kolektyvui „Jievaras“ (šviesios atminties vadovė Danguolė Žalakienė) buvo pavesta atstovauti Lietuvai. Tokia proga ir garbė ne kasdien aplanko meno mėgėjų kolektyvus, o mums pasisekė. Prieš vakarinę tiesioginę renginio transliaciją vyksta repeticijos. Po sklandžiai praėjusių repeticijų su nekantrumu laukiame vakaro ir tiesioginės transliacijos.

Pasirodome ant ledo ir ką jūs galvojate – vienas šokėjas slysteli, paskui jį – ir kitas. Visi slidinėja, griuvinėja, o Bronislovas Zastarskis, kaip dabar pamenu, tik šaukia: „Šypsokimės! Mus filmuoja!”. Kur ten besišypsosi! Atsisuku į ,,Jievaro“ vadovę, o ji susiėmusi galvą rankomis stovi prie išėjimo iš ledo arenos ir rėkia“, - pasakoja Z. Gaškauskaitė. Šokėjai šokdami pradėjo slidinėti, nes buvo patiesti kilimai ant nuvalyto ledo. Tęsdama mintį, mokytoja sako, kad kapelai pasimesti neleido jos vadovas F. Bondarevas. Ji pamena, kad grįžę namo joniškiečiai su nerimu laukė atgarsių apie jų pasirodymą. Visų nuostabai renginio organizatoriai neleido lietuvaičiams sugadinti tarptautinio renginio, skirto trijų šalių nepriklausomybei ir vienybei paminėti, ir transliacijos metu slidinėjančios ant ledo poros nebuvo parodytos. Televizijos žiūrovai pamatė tik gražiausius pasirodymo epizodus.

Sportininkų sutiktuvės nepraėjo be nuotykių

Nenuostabu, kad muzikantų gyvenimas pilnas netikėtumų ir nuotaikingų įvykių, kurie ilgai išlieka atmintyje. Z. Gaškauskaitė pokalbio metu prisiminė dar vieną istoriją, kuomet Joniškio muzikos mokyklos kapelos buvo paprašyta Lietuvos-Latvijos pasienyje pasitikti Lietuvos sportininkus. „Pasienyje laukiame sugrįžtančių nugalėtojų. Juos turime pasitikti ne tik su muzika, bet ir vaišėmis nukrautu stalu. Iš tolo pamatome artėjantį autobusą. Na, ir pradedam groti. Autobusas sustoja, iš jo ima lipti žmonės, kurie nieko nelaukdami eina prie stalų ir neraginami vaišinasi. Žiūrim – tai ne mūsų laukti sportininkai, o grupė vokiečių turistų!“, - prisiminimais dalijasi moteris. Pasidomėjau, kas vyko toliau. Anot pašnekovės, vokiečiai buvo maloniai nustebinti, o stalai po jų sustojimo liko tuštoki. Po kokių penkiolikos minučių muzikantai pamatė artėjantį autobusą ir vėl visi ėmė groti. Šį kartą nesuklydo – sustojo autobusas ir iš jo išlipo laukiami sportininkai, tačiau vaišių ant stalo po vokiečių vizito jau buvo ne tiek, kiek galėjo būti.

Gėlininkystė lyg terapija

Susikurti gražų gėlyną savo sode gali kiekvienas ir nebūtina tam baigti specialių mokslų. Pakanka tik didelės meilės. Tą patį sako ir Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos mokytoja, savo sodyboje auginanti daugiau nei 20 rūšių vilkdalgių. Nors moteris augalus perka, tačiau jų daigų nepardavinėja, o dovanoja kitiems. Ji prasitaria, kad šiuo metu ją domina lauko gėlės ir jų auginimas, priežiūra. Sodyboje žydi ne tik vilkdalgiai, bet ir begalė kitų augalų, tokių kaip raudonžiedžiai ir mėlynžiedžiai linai, rugiagėlės. Netrukus žiedus į saulę ims skleisti krokai. Su nekantrumu jų žydėjimo laukia mokytoja Zita. Prieš kurį laiką pradėjusi auginti gėles ir savo sodyboje kurti gražią aplinką, anksčiau su gėlininkyste neturėjusi nieko bendro, Z. Gaškauskaitė dabar savo sodybą vadina ramybės oaze, kur poilsį suranda ne tik akys, bet ir širdis. Be gėlių jos sodyboje akį traukia medinis kubilas. Bent jau taip galėtum įvardinti šį dekoracija tapusį akcentą. Pasirodo, tai ne paprastas medinis kubilas, o savo istoriją turinti medinė statinė.

Pasak Z. Gaškauskaitės, tai ne visa statinė, o tik jos dalis. Daugiau nei prieš 80 metų ji atsirado mokytojos Zitos senelių namuose. „Mama pasakojo, kad pokario metais tokiose statinėse moldavai veždavo vyną. Jie važiuodavo traukiniais, o netoli geležinkelio gyveno seneliai. Matyt, vieną dieną važiuodami traukiniu ėmė ir išrideno iš jo tuščią vyno statinę. Senelis jai rado vietą savo namuose. Mama buvo minėjusi, kad toje statinėje buvo sūdomi lašiniai. Dabar ji mano sodybos puošmena“, - apie medinės statinės atsiradimo istoriją ir paskirtį pasakoja moteris. Kita medinės statinės dalis rado vietą giminaičių namuose. Gėlės artimos ir Z. Gaškauskaitės dukrai Rūtai, kuri šiuo metu dirba viename iš sostinės gėlių salonų. Nors mergina turi puikų balsą, tačiau ją labiau traukia gėlių kompozicijos ir menas kurti vizualų grožį.