Visa esybe suvokiant, jog gyvenimą iš žmogaus bet kas gali atimti, mirties – niekas…

…Jo darbas – su… mirtimi. Tiksliau – dirbti tuomet, kai mirtis jau būna atlikusi savo darbą. Marijampolietį Narą NAVICKĄ, kaip laidotuvių organizatorių, sunkiomis amžino atsisveikinimo su brangiu, artimu žmogumi akimirkomis padedantį išlaikyti tvarką, visada randantį tinkamą žodį, pažįsta kone visa Marijampolė (ir ne tik!), o vyresnioji miesto karta jį prisimena ir kaip nepakeičiamą fotografą, į kurį vienintelį savo laiku kreipdavosi ir dėl dokumentinių, ir dėl proginių nuotraukų.

Šiuo metu Naras Navickas – UAB „Sustojęs laikas“ ceremonmeisteris (taip oficialiai skamba jo pareigos), dirbantis itin retą darbą – toli gražu ne vien visiems matomą amžinų atsisveikinimų momentais. Jo darbo specifika suformavo savitą požiūrį į gyvenimą, išugdė ne kiekvienam prieinama patirtimi grįstą išmintį.

Tėčio pėdomis – ir į fotografo kelią

Naras Navickas (g. 1963 m.) – marijampolietis. Jis – atžala vyresniosios kartos gerai žinomo Edvardo Navicko (mirusio 1990 m.), kuris kartu su šiemet mirusiu Algimantu Pečkiu kone vienintelis mieste užėmė laidotuvių organizavimo nišą (tiesa, neoficialią, mat tais laikais oficialių tokių tarnybų ir nebuvo). Vis dėlto tai buvo būtent tie žmonės, kurie į namus atėjus mirčiai žinodavo, ką reikia daryti, kur rasti ritualinių reikmenų, kaip turi vykti visa paskutiniojo atsisveikinimo ceremonija. Be to, Naro tėtis buvo ir fotografas, kuris ne tik padėdavo organizuoti laidotuves, bet ir jas fotografuodavo (tais laikais fotografavimasis tokia proga būdavęs gana populiarus). Edvardas Navickas į šį papildomą darbą talkinti pasiimdavo ir jau ūgtelėjusį sūnų. Taigi Narui jau nuo 16 metų laidotuvių sfera buvo gerai pažįstama. Sūnus tėčiui pamažu ėmė talkinti ir fotografavimo srityje, o vėliau netgi ir išvis perėmė šį darbą.

Naras, baigęs miesto tuometinę 5 –ąją vidurinę mokyklą, buvo pašauktas į būtinąją karinę tarnybą, po kurios grįžo ir jau jokių oficialių mokslų nesiekė: įsidarbinęs tuometinėje geležinkelio transporto įmonėje budėtoju, pasinėrė į fotografavimą (mat, parą budėdamas, po jos būdamas tris paras laisvas, galėjo šiam pomėgiui, vėliau virtusiam kasdieniu darbu, pakankamai atsiduoti).

1990 m., mirus tėčiui, Marijampolėje Naras įkuria savo fotolaboratoriją, veikusią iki 2000 m., kurios specializacija pirmiausiai – dokumentinės nuotraukos. N. Navickas, kaip geras fotografas, žinomas tampa plačiai: ne vien dėl dokumentinių nuotraukų į jį kreipiasi, jis fotografuoja vestuves (ne tik fotografuoja – taip pat ir groja akordeonu), kitus pobūvius, laidotuves.

Padėjęs atsisveikinti beveik su 2000 žmonių

Nutraukęs savo fotoįmonės veiklą, Naras prisimena tai, kuo užsiiminėjo jo tėtis, juolab kad ši niša buvo tuomet neužimta. Likimas Narą suveda su UAB „Sustojęs laikas“ direktoriumi Mindaugu Kubiliumi, ir nuo 2004 m. N. Navickas jau yra oficialus šios šarvojimo ir laidojimo paslaugų bendrovės ceremonmeisteris.

Per visą savo darbo UAB „Sustojęs laikas“ laikotarpį N. Navickas išlydėjęs apie 2000 žmonių amžinybėn, arba – po 20-25 per mėnesį. Statistika sunki, tačiau taip jau yra. Kiekvieną kartą jis padeda palaikyti laidojimo tvarką (velionio artimieji dažna būna susikaustę, sutrikę, tad ceremonijai būtinas profesionalo vadovavimas). Naras randa ir reikiamą žodį pasakyti. Nors, kaip pats juokauja, jau pats sau nusibodęs, kiekvieną kartą lydint į kapus mirusio žmogaus kūną, rodos, tie patys žodžiai nuskamba kitaip. Galbūt pats tekstas atrodo ir tas pats, tačiau kiekvieną kartą jis nuskamba su didžiuliu nuoširdumu, įtaigumu, alsuoja ramybe ir susitaikymu su neatšaukiamais dalykais.

Naras neslepia: žodžių, kuriuos jis kalba laidotuvių metu prie karsto su mirusiojo palaikais ar kapinėse, jis randa grožinės literatūros kūriniuose, žiūrimuose filmuose, o dažnai ir pats parašo įsigilinęs į savo nueitą kelią bei stebimo gyvenimo, aplinkos peripetijas. Kiekvieną „užkabinusią“ net ir, rodos, buitinėje plotmėje nugirstą mintį užsirašo, o paskui panaudoja per laidotuves. Prisimena: vos pradėjęs dirbti laidotuvių organizatoriumi, gal kokį mėnesį vaikščiojo į mišką, ten garsiai kartodamas laidotuvėms skirtas kalbas. Pasiruošimui gelbėjo ne tik puiki atmintis (nuo mokyklos laikų eilėraščius labai greitai atmintinai išmokdavo), bet ir labai įtaigus balsas, nuoširdumas. Ne vienas pasakęs, jog per nugarą eina šiurpuliai, kai Naras prabyla kreipdamasis į susirinkusiuosius prie karsto su velionio palaikais ar kapinėse, ne vienas pagalvojęs, jog Naro atliekamą darbą galimą drąsiai traktuoti kaip jo pašaukimą…

„Aš tik klausiu: kodėl?“

„Mirtis visada paliečia“, – sako Naras, nors neslepia, jog darbas išugdo savotišką požiūrį į šią niekieno iki šiol neįmintą paslaptį. Čia nėra žodžio „priprasti“. Ypač širdis sudreba, kai tenka laidoti vaikus, jaunus žmones. „To negali būti! – nebylus vidinis šauksmas atsitrenkia į kraupias likimo grimasas, visa esybe pajuntant, jog svetimo skausmo nebūna, nors pareiga liepia elgtis taip, kaip reikia: netgi atplėšti nuo karsto artimuosius, išlydint velionį į paskutinę žemiškąją kelionę. „Taip turėjo būti“, – tokiais atvejais grindžiama filosofija atrodo mažų mažiausiai neįtikinama. „Jeigu žmogus padaro klaidą, tai vadinama nuodėme, jei dangus – likimu, – tokiais iškilusiais filosofiniais pastebėjimais Naras ne kartą dalijasi su laidotuvių dalyviais. – Jūs sakysite, kad aš piktžodžiauju? O ne! Aš tik klausiu: kodėl?“ Suvokta išmintis, kurią jis garsiai pasako prie karsto su velioniu ar jau supilto kapo, prabyla skaudžia tiesa: gyvenimą bet kas gali iš žmogaus atimti, mirties – niekas…

Kai tenka paimti jos, nelabosios, darbo „produktą“…

Iškilmingos paskutiniojo atsisveikinimo akimirkose, kuriomis Narą matome pasitempusį, pasipuošusį griežtu klasikiniu kostiumu, girdime jo ramų, raminantį balsą – tai tik dalis jo darbo. Galima sakyti, jog tai paradinė darbo dalis. Yra ir kita, kur kas didesnė ir… paslėpta nuo visuomenės akių. Narui, kaip laidojimo namų darbuotojui, tenka pagal slenkantį grafiką ištisomis paromis budėti laidojimo namuose, salėse tarp visiškai naujų karstų eilės, dar nepanaudotų ritualinių reikmenų: juk nežinia, kada sulauks signalo, jog kažkam prireikė pagalbos… O ta pagalba labai specifinė. Kaip minėta, ne vien padėti velionį palydėti į paskutiniąją kelionę. Naras kartu su dar vienu savo kolega (tokie žmonės Marijampolėje yra vos du) ateina ten, kur ką tik savo darbą būna atlikusi mirtis, paimti jos, nelabosios, darbo „produkto“. Tai, ką jie pamato, labai skiriasi nuo iškilmingo laidotuvių metu matomo vaizdo. Šie du laidojimo namų darbuotojai kviečiami į avarijų, nelaimingų atsitikimų, natūralių mirčių namuose, savižudybių vietas, iš kur paima jau negyvus kūnus, kuriuos veža į morgą. Nupjauti virvę, užveržusią jau negyvą pakaruoklio kaklą, įkelti į specialų automobilį skenduolį, surankioti sumaitotus avarijų aukų kūnus ar ramiai visam laikui sukniubusio namuose žmogaus kūno nugabenti į paskutinei kelionei parengimui skirtą vietą tapo Narui ir jo kolegai įprasta darbo dalis (iškilmingas velionio parengimas laidotuvėms – jau ne jų darbas).

Ar baisu? Naras tikina, jog ne – buvę baisu tik iš pradžių. Baigęs specialius parengiamuosius tokiam darbui kursus, kuriuose psichologiškai labai stipriai paruoštas, be to, į gyvenimą žvelgdamas su didele doze humoro bei išminties, N. Navickas teigia, jog pati mirtis nėra baisi. Natūraliai jis priima ir savo artimų žmonių mirtį. Štai praėjusį rudenį teko skaudi pareiga – ištraukti iš upės nuskendusį savo draugą, kurio laidotuvių ceremonijai pats Naras ir vadovavo. „Mirtis yra visada šalia, – sako N. Navickas, – bijosi – nebijosi, ji vis tiek ateis. Tiesa, kol esi gyvas, jos nėra. Taip turi būti. Šiandien dar esu šioje duobės pusėje…“

Kol esi „šiapus duobės“…

Darbas laidojimo namuose – savotiškas konvejeris, kur judėjimas nesustoja: trys šarvojimo salės retai būna tuščios, o dažnai būna ir atvejų, jog savo eilės būti pašarvotiems velionys laukia specialiuose šaldytuvuose tuose pačiuose laidojimo namuose. Mirties industrija sukasi tuo pačiu ritmu kaip ir kitose srityse. Narui teko lankytis užsienio šalyse (Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Olandijoje) dėl darbo, domėtis kitų šalių laidojimo papročiais. Nors Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, laidojimas yra verslas, skirtumų ne vien tradicijose apstu: lietuvių laidotuvės, pavyzdžiui, išsiskiria labai dideliu emocionalumu, paskutinįjį atsisveikinimą paversdamos išties dramatišku, o tai, Naro pastebėjimu, žmones ardo iš vidaus. Skamba neteisingai? Kažin… Prisiminkime Jėzus pasakymą: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius (Mt 8, 18–22)“, kurį galėtume suprasti ir labai paprastai, arba, kaip sako liaudies išmintis, gyvam nėra duobės. Kad ir kaip sunku bebūtų netekus artimo žmogaus, kol esi „šiapus duobės“, reikia gyventi. Ilgametė tokio darbo patirtis Narui įskiepijo ir tvirtą žinojimą, jog mirtimi viskas nesibaigia, nors ginčytis su Kūrėju tam tikrais atvejais, kai aplink tiek baisybių ir negerovių, tikrai norisi, netgi kelti kone šventvagišką klausimą: ar Dievas, ar mes Jį sugalvojome? Daugybė klausimų, į kuriuos paprasčiausiai nėra atsakymų, verčia kritiškai vertinti tikėjimo dogmas, nors pagarba tradicijoms – jau į kraują įaugęs dalykas. „Pavydžiu tiems, kurie turi tvirtą tikėjimą“, – sako Naras, kuriam jo darbo specifika sugriovė mistinę mirties baimę. Laidojimo namai pastatyti kone ant buvusių žydų kapinių, kiekvieną dieną iš čia į kapines išlydimi mirusieji, tačiau jokios baimės, pasireiškiančios vaidenimusi ar panašiais reiškiniais, neteko patirti. „Gyvo žmogaus reikia bijoti, bet ne mirusio“, – reziumuoja Naras, akcentuodamas gyvenimą čia ir dabar, išlaikant stiprų humoro jausmą, be kurio šiame pasaulyje neišgyvensi.

Lengvai bendraujantis N. Navickas, draugų rate žinomas kaip nepamainomas anekdotų pasakotojas (1978 -1981 m. aktyvus ir vadinamųjų agitbrigadų dalyvis), teigia, jog būtent jo darbo specifika leidžia kaip tik labiau įvertinti gyvenimą, kurį jis skiria bendravimui su šeima, namų puoselėjimui (be galo nagingas žmogus namuose viską dirba savo rankomis), akiračio plėtimui (tam tarnauja ir knygos, ir interneto platybės), kūrybai (pats rašo eilėraščius, esė, apmąstymus), saviraiškai M. Valančiaus blaivybės sąjūdyje, kuriam priklauso, vaidina šios organizacijos kuriamuose spektakliuose (paskutinis jo sukurtas personažas – pats vyskupas Motiejus Valančius, o pernai įkūnijo Palangos Juzę), kelionėms su šeima po Lietuvą, taip pat esminiams egzistenciniams klausimams gvildenti. Naras neslepia: būtent jo darbo specifika turėjo įtakos, jog pradėjo giliau mąstyti. Natūraliai ėmė kilti klausimai: dėl ko čia atėjau, kokia mano misija šiame pasaulyje? O kaip su atsakymais? Juos dėlioja gyvenimas. Čia ir dabar…

Laima GRIGAITYTĖ