Virtuali paroda apie unikalių paveldo objektų – daugiabučių kolonijų Vilniuje – iniciatorių J. Montvilą

Kviečiama pasižvalgyti po puikią Lietuvos valstybės istorijos archyvo parengtą virtualią parodą „Didysis labdarys Juozapas Montvila“, pasakojančią apie paveldosaugininkams gerai žinomą asmenybę – Juozapą Montvilą (1850–1911). Stacionari paroda eksponuojama Lietuvos valstybės istorijos archyvo pastate (Mindaugo g. 8), veiks iki spalio vidurio.

Šis žymus visuomenės veikėjas – verslininkas, bankininkas, daugelio sakralinių ir kitų pastatų statybos Lietuvoje iniciatorius gimė Mitėniškių dvare prie Šėtos miestelio (dabartinių Kėdainių ir Jonavos rajonų paribyje). Šiais metais minimos jo 175-osios gimimo metinės. Kaip pasakojo viena iš parodos kuratorių dr. Violeta Pansevič, rengiant parodą nustebino su J. Montvilos gyvenimu ir veikla susijusių ir išlikusių dokumentų gausa. Įdomūs jo bajoriškos kilmės dokumentai, autentiškas gimimo akto įrašas. Beje, neišlikusio gimtojo Mitėniškių dvaro sodybvietėje pernai atidengtas brolių Juozapo ir Stanislovo Montvilų atminimui skirtas akmuo.

Paveldosaugininkams ypač įdomūs turėtų būti su J. Montvilos inicijuotomis daugiabučių namų kolonijomis susiję dokumentai, išlikę brėžiniai.

„Tokios daugiabučių kolonijos buvo naujiena ir Europoje. Idėją pastatyti tokias kolonijas Vilniuje J. Montvila parsivežė iš studijų užsienyje“, – pasakojo V. Pansevič.  Iš viso Vilniuje buvo pastatytos penkios daugiabučių gyvenamųjų namų kolonijos: Aguonų (prie Aguonų, Šaltinių, Mindaugo gatvių; viename iš Aguonų kolonijos namų yra gyvenęs būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška), Pohuliankos (Jovaro) kolonija buvo pastatyta tarp dabartinių M. K. Čiurlionio, Jovaro ir J. Basanavičiaus gatvių (šioje kolonijoje gyveno ir pats J. Montvila),  Rasų (viename iš šios kolonijos namų gyveno daug Vilniaus praeities užfiksavęs tapytojas, fotografas Stanislovas Filibertas Fleris), Šnipiškių (Piromonto) ir Lukiškių kolonija, susidedanti iš 22 trikampiu sustatytų namų. Ji šiuo metu dėl fasadų puošnumo yra turistų bene lankomiausia.

Parodoje galima išvysti daugybę J. Montvilos inicijuotų kolonijų namų brėžinių. Paveldosaugininkų dėmesį patrauks ir eksponuojamas Vilniaus butų įrengimo draugijos parengtas leidinys apie standartinius durų ir langų matmenis.

Kaip rašoma parodos įvade, J. Montvilos iniciatyva Vilniaus žemės bankas, kurio direktorius jis buvo, prisidėjo prie gyvenamųjų sublokuotų kotedžų, vadinamųjų kolonijų, statybų Naujamiestyje, Pohuliankoje, Šnipiškėse, Rasose, Lukiškėse finansavimo, našlaičių prieglaudų steigimo. Kone tris dešimtmečius jis buvo dosnus labdaros teikėjas ir atjaučiantis vargstančiųjų ir skurstančiųjų geradarys. Buvusiame Vilniaus Pranciškonų vienuolyne (Trakų g.), kurį restauravo savo lėšomis, J.  Montvila buvo įkūręs daug labdaros įstaigų. „Čia J. Montvila lankydavosi kasdien, čia praleisdavo daug laiko, iš čia koordinavo labdaringų organizacijų veiklas. Neatsitiktinai šio vienuolyno  kieme 1932 m. pastatytas paminklas jam, – pasakojo V. Pansevič. – Tai buvo žmogus-orkestras“.

Parodą planuojama eksponuoti ir Šėtos kultūros centre (jo gimtasis Mitėniškių dvaras netoli Šėtos, Kėdainių rajone), Kėdainių krašto muziejuje, taip pat ir Lenkijoje.

Apie J. Montvilą

Kaip rašoma parodos įvade, 1867 m. baigęs Vilniaus gimnaziją, J. Montvila išvyko studijuoti teisės Sankt Peterburgo universitete. Berlyne ir Vienoje jis klausėsi sociologijos ir ekonomikos paskaitų, gilinosi į Vakarų visuomeninių, filantropinių ir kultūrinių institucijų veiklą, tad nenuostabu, jog grįžęs į Lietuvą gerokai įsiūbavo sustabarėjusį Vilniaus visuomeninį gyvenimą, savo pavyzdžiu pademonstravęs iki tol mažai kam girdėtas pozityvaus veikimo galimybes. 

Parodoje pristatomus dokumentus sąlyginai galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmąją grupę sudaro su J. Montvila susiję dokumentai: jo krikšto akto įrašas, fotografijos ir portretai, asmeniniai laiškai, vizitinės kortelės, pranešimai apie jo mirtį ir laidotuves 1911 m. „Vilniaus kurjeryje“ ir kt.

Antrosios grupės dokumentai, susiję su bajorų Montvilų šeima, Šėtos Švč. Trejybės bažnyčia ir Mitėniškių dvaru. Tai 1761 m. Andriaus Montvilos (Juozapo proprosenelio) ir 1801 m. Elenos Daumantaitės-Sesickaitės Montvilienės (Juozapo prosenelės) testamentai, Montvilų giminės genealoginiai medžiai (herbas „Kolona“) ir bajoriškos kilmės patvirtinimo išvados. Taip pat XIX a. antrosios pusės planai, kuriuose pažymėtos Šėtos klebonijai ir bajorui Stanislovui Montvilai (Juozapo tėvui) priklausiusios žemės valdos, Šėtos Švč. Trejybės bažnyčia ir Mitėniškių dvaras; Stanislovo Montvilos bei jo sūnaus Juozapo epitafijų, šiuo metu saugomų Šėtos gimnazijos muziejuje, nuorašai ir Šėtos Švč. Trejybės bažnyčios fotografijos. Taip pat pristatomas 1928 m. Mitėniškių dvaro parceliacijos planas, paskutiniųjų šio dvaro valdytojų – 1940 m. metais ištremtų Vladislovo ir Marijos Huščaitės Montvilų – nuotraukos, Vladislovo Montvilos pirštų antspaudai iš tremtinio bylos.

Bene įdomiausi trečiosios grupės dokumentai, susiję su Vilniaus Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčia ir buvusiu pranciškonų vienuolynu, kurių istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos valstybės istorijos archyvo istorija. Numalšinusi 1863–1864 m. sukilimą, 1865 m. caro valdžia uždarė pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Čia buvo įkurdintas Vilniaus gubernijos viešųjų įstaigų archyvas, į kurį buvo suvežti valstybinių institucijų XIX a. dokumentai. Iš pradžių dokumentai buvo saugomi tik vienuolyno celėse, o nuo 1871 m. archyvui pritaikyta ir bažnyčia – atlikus remontą, sijomis ir lentomis ji buvo padalyta į 5 aukštus ir dokumentai čia buvo saugomi iki pat 1992 m.

XX a. pradžioje pranciškonų vienuolynas buvo Vilniuje veikusių labdaros įstaigų širdis. Čia veikė ir J. Montvilos įsteigtos Vaikų globos draugija, Šv. Zitos tarnaičių draugija, Neturtingųjų globos draugija su nemokama valgykla, ligonine, nakvynės namais, kūdikių priežiūros draugija „Pieno lašas“ ir kitos. 1908 m. rugpjūtį čia buvo atidaryta paroda „Vaikas“, kurios sumanytojas ir mecenatas taip pat buvo J. Montvila. Parodoje pristatomi žymaus fotografo Jano Bulhako pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno nuotraukos, J. Montvilos globojamų architektų Augusto Kleino ir Aleksandro Parčevskio parengti našlaičių prieglaudų Mažosios Pohuliankos ir Vitebsko gatvėse projektai, taip pat brolių Mirono ir Leono Butkovskių parodos „Vaikas“ fotografijos (Lietuvos valstybės istorijos archyvas saugo visas išlikusias šios parodos nuotraukas). Neatsitiktinai būtent buvusio pranciškonų vienuolyno Švč. Mergelės Marijos koplyčioje 1911 m. atidengta J. Montvilai skirta paminklinė lenta, o 1932 m. šalia pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno pastatytas paminklas jo garbei.

Parodos organizatoriai tikisi, kad eksponuojami archyviniai dokumentai ne tik sudomins šio iškilaus visuomenės veikėjo ir filantropo, palikusio ilgalaikį pėdsaką Šėtos ir Vilniaus istorijoje, asmenybės tyrinėtojus, bet ir paskatins susimąstyti apie mūsų pačių indėlį bendruomenės labui. Ir pats J. Montvila yra pripažinęs: „Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasaulis jų atžvilgiu yra neteisingas, tačiau jei tiksliai palygintų tai, ką gero padarė patys, ir ką gavo iš kitų, tikriausiai įsitikintų, kad galutiniu apskaičiavimu patys yra skolininkai“.

Parodos kuratorės– Neringa Češkevičiūtė, dr. Violeta Pansevič ir Dovilė Korovacka.

Kviečiama apžiūrėti virtualią parodą: čia.