Virš Kyjivo žmonės teigia matę angelus

Pra­šo­kus Vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną, Nep­riklau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną, Mei­lės, Mo­te­rų die­nas, di­džia­vy­rių Ka­zi­mie­ro ir Juo­za­po die­nas, ki­tas re­li­gi­nes šven­tes, ba­lan­dis, at­ro­do, kiek ra­mes­nis. Ne­bent šven­tės po­jū­tis atei­na ne­ti­kė­tai, kad ir šio­kia­die­niais. Juk ir šven­čių die­no­mis prie šven­ti­nio sta­lo daž­nai sė­di dvie­se – tu ir šven­tė. Vis dėl­to mė­nuo be šven­čių pri­pra­tu­sie­siems švęs­ti bū­tų nei šioks, nei toks.
 

Man balandis – puikus mėnuo. Atviras, nekoketuojantis, nė kiek nesimaivantis, dar nuogas ir to nesidrovintis. Prasideda jis Melagių diena. Ne vienoje tautoje ir kultūroje gebėjimas „pagauti“ ir tinkamai reaguoti į pokštą dažnai vertinamas kaip svarbiausia charakterio savybė. Komikai gyvena ilgiau.

Viskas būtų džiugu, pavasariška, jei ne karas. 2001 m. birželio 22 d., išvykdamas iš Kyjivo, popiežius Jonas Paulius II tarsi išpranašavo: „Ačiū tau, Ukraina, kad gynei Europą savo nenuilstančioje kovoje prieš užpuolikus.“ Ukrainiečiai už laisvę moka aukščiausią kainą, o Rusijos kariai net nežino, kas tai yra laisvė. Rusijoje mergina stovėjo iškėlusi baltą popieriaus lapą, ją suėmė dėl to, kad turi savo nuomonę.

Sako, Putinas nežino visos informacijos, nes jam pateikiami kitokie skaičiai, nušlifuoti, nugludinti įvykiai. Bergždi bandymai pateisinti barbarą. Jei taip būtų, tai ką su juo kalba Macronas? Nejau ir tas nepasako, kiek žuvusiųjų, nepapasakoja apie žiauriausius nusikaltimus. Nors šiaip jau įspūdis, kad Macronas nebeturi su kuo kalbėtis.

Ukrainos žmonės nesusigaudo, ar rusai puola, ar traukiasi. Nusprendė, jog jei atima maistą – puola, jei vagia buitinę techniką – traukiasi, nes nenori tušti grįžti namo. Aišku viena – kazokų nenugalėsi. Rusija kariauja su visu pasauliu, o su Rusija kariauja viena Ukraina.

Žmonės teigia virš Kyjivo matę angelus, reikia tikėtis, kad, artėjant Velykoms – didžiausiai balandžio mėnesio šventei, jų pasirodys dar daugiau.

Taip jau nutiko, kad Velykos paliečia viso pasaulio žmones. Šiais metais Velykos – balandžio 17 d. Velykos švenčiamos pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vėlesnių Velykų nei balandžio 25-ąją nebūna, o ankstesnių – nei kovo 22 d. Šiais metais Velykų data, atrodo, pačiu laiku.

Agnostikai ir ateistai, kurie netiki Kristaus prisikėlimu, visgi Velykų dieną švenčia, aiškindami, kad tai yra gražiausia pavasario šventė. Kalbama apie nuostabų gamtos atsigavimą, tam tikrą prisikėlimą po to, kai žiemą viskas buvo apmirę. Įsivaizduoju, kad dar galima netikėti Dievu, bet neįsivaizduoju, kad galima netikėti velnio buvimu. Ypač stebint šių dienų karą.

Tiesa, Velykos tai ne Kalėdos. Iš jų prekybininkams sunku išspausti tokius pelnus, kaip iš Kalėdų šventės. Man dėl to Velykos ir mielesnės. Nors prekijai niekada nebūna nuskriausti.

Didžiosios savaitės ir Velykų pamokslus man labiausiai patinka klausyti kurioje nors kaimo ar mažo miestelio bažnytėlėje. Kunigas neskubėdamas dėsto mintis. Tai ne pamokslai tikėjimo žodžio ar kitų konfesijų, kur pamokslautojas šaukia, daro pauzes, vėl šaukia, taip norėdamas besiklausantiesiems į smegenis „įmušti“ savo teiginius: „Vakar pas mane atėjo Jėzus (pauzė), jis paėmė mane už rankos (pauzė) ir tarė: „Nuo šiol turi sakyti tik tiesą“ (ilga pauzė).“

Prisikėlimas skatina kalbėti apie dvasingumą. Dvasingą žmogų įsivaizduojame tokį, kuris susirūpinęs ne tik savo kūnu (pinigai, automobiliai, namai, galia, šlovė), bet ir siela (pagarba kitam žmogui, dora, tiesos sakymas). Dvasingumas siejamas su dvasininkija, bet dažnai gali būti ir priešingai – daug dvasingų žmonių yra pasauliečiai. Ir ne tik poetai, dailininkai, muzikai, filosofai, bet ir proziškesnių profesijų atstovai.

Kiekviena perskaityta knyga, aplankytas renginys, pamatytas dailės kūrinys, išgirsta daina artina prisikėlimą. Esame žmonės, kurie turi galimybę skaityti kultūrą (balandį, Velykų išvakarėse, pažymėsime Kultūros dieną) bei ją suprasti.

Mano galva, labai artimi dalykai – dvasingumas ir knyga. Perėjau mūsų centriniu bulvaru. Jame anei vieno knygyno. Batų parduotuvių daug daugiau, be abejo, dar daugiau drabužių prekyviečių. Tiesa, mūsų mieste tiek batų parduotuvių, jog atrodo, kad miestelėnai vaikšto keturiomis. Suskaičiavau bulvare 13 kavinių. Jei nesuklydau, skaičius, deja, nekoks. Kiekviena iš jų tau gali būti tryliktoji, nes nežinia, nuo kurios pradėti skaičiuoti. Yra, kur kavinės viena priešais kitą. Išėjai iš vienos, traukia priešais esanti, nes manai, kad ten geriau.

Prieš savaitę vieną valandą pasukome laiką. Kai kas sako, jog toks laiko sukinėjimas primena seną pasaką, kaip kvailiai dieną ilgino. Manęs toks laiko sukinėjimas kažkaip ypatingai neveikia. Sako, labiausiai veikia karves. O jei reiktų gyventi prie nekeičiamo laiko, aš norėčiau rinktis tokį, kuris dabar. Ilgesni vakarai man linksmiau. Ta proga prisiminiau vienos moters pasakojimą, kad net sekmadieniais ji nusistatantį laikrodį 6 val. ryto. Laikrodis suskamba, ji jį sustabdo, apsidžiaugia, kad nereikia keltis, ir toliau laiminga užmiega.

Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, net ir labą naktį. O šiomis dienomis ir – labas, pavasari! Labinamės archajišku indoeuropietišku baltų žodžiu „labas“, kuris reiškia: „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“.

Draugas, Ukrainos dailininkas Olegas Mazur-Prontenko, atsiuntė pluoštelį nuotraukų. Prie savo tekstų niekad neparinkdavau nuotraukų, šįkart prašysiu redaktorės, kad bent kelias jų atspausdintų. Parinkau tris. Ukrainos kariai pasiruošę ginti Kyjivą, žmonės bėga iš sudaužytų namų ir stengiasi išsaugoti vertingiausius meno kūrinius. „Boritesyae e poboryte“ („Kaukimės ir nugalėsime“), – sako ukrainiečiai.