Virginijus Kinčinaitis: „Tuometis energijos perteklius buvo neįtikėtinas“

Šiaulių dailės galerijai šįmet – 30. Apie visa ko pradžią, laukinius 90-uosius, meno ir visuomenės santykius kalbamės su menotyrininku, Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotoju, parodų kuratoriumi ir fotomenininku Virginijumi Kinčinaičiu.

Virginijus per daugiau nei 30 darbo metų spėjo Šiauliams dovanoti šimtus profesionalių meno parodų, festivalių ir renginių. Tapo įprasta laukti meno, fotografijos paskaitų ciklų, o jo socialinių tinklų paskyrose nuolat stebime besipildančią mobiliografijos parodą, kurioje fiksuojami mūsų nematomo, per skubėjimą nepastebimo, pasimirštančio gyvenimo vaizdai. Argi reikia geresnės progos pasikalbėti?

– Galerijos gyvavimo pradžia – XX a. septintajame dešimtmetyje atidaryti Parodų rūmai, kurių steigimą inicijavo Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakulteto dėstytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Aloyzas Toleikis. Kodėl Šiauliams prireikė tokią funkciją atliekančio pastato, kokiu tuomet galėjo pasigirti turbūt tik Vilnius?

– Tuomet susidarė stiprus kelių menininkų branduolys. Tai pakeitė miesto kultūrinę situaciją. Tik baigę studijas Vilniuje, romantiški, talentingi ir valingi menininkai kūrė institucijas, augino meno prestižą miesto visuomenės akyse, puoselėjo vietinės bohemos atributus. Taip kuriamas meno laukas buvo svarbus ne tik miestiečiams, bet ir patiems menininkams kaip savirealizacijos, pragyvenimo, naujų darbo vietų galimybė. Dailės mokykla, Menų fakultetas, dailininkų studijos atvėrė daug perspektyvų, tačiau Parodų rūmų įsteigimas buvo ryškiausias menininkų bendruomenės brandumo požymis. Tai buvo labai įdomūs, veržlūs laikai, tikra miesto kūryba, naujų kultūrinių tradicijų, meninių ambicijų raiškos metas. Parodų rūmai neiškilo atsitiktinai. Jiems miestas jau buvo subrendęs.

– Tokia galerija, kokią pažįstame šiandien, pradėjo veikti 1992 m. kovo 30 d., kai pastatas buvo perimtas iš tuomečio Šiaulių „Aušros“ etnografijos muziejaus. Galerija tapo pavaldi Lietuvos parodų direkcijai, o 1997 m. – Šiaulių miestui. Kaip dešimtasis dešimtmetis veikė tuometę miesto meno bendruomenę? Kaip ji ir galerija išgyveno politines ir socialines permainas?

– 1990-2000 m. Lietuvoje vyko didieji tektoniniai lūžiai ir cheminės reakcijos. Institucinės trintys ir simbolių dalybos Lietuvos kultūroje ir mene kūrė iki tol nematytas energijos formas. Radosi hibridiški naujos tikrovės dariniai. Senos uolienos tirpo ir garavo, o revoliuciniai demonstracijų šūksniai stingo paminkliniais betono luitais. Tvyrojo kraujo kvapo, laisvės vėjų ir ūkanoto belaikiškumo atmosfera. Materialiai viskas buvo ypač skurdu ir netvaru, bet tuometis energijos perteklius buvo neįtikėtinas.

Tuose išlaisvintų vaizduotės galių sūkuriuose galėjo gimti bet kas. Neatsitiktinai tuo metu gimė lietuviškojo postmodernizmo atmaina – kaip šio reliatyvaus laikotarpio ženklas ir visuotinio humanitarų pasimetimo išraiška. Tai buvo svajonėse tarpstančių atvirų galimybių laikas. Nebebuvo jokių taisyklių, orientyrų, jokios hierarchijos ir pavyzdžių. Visas įsivaizduojamas tikroves buvo galima miksuoti su banalia ir iki skausmo skurdžia realybe. Buvo galima stvertis bet kokios iniciatyvos, tačiau ją realizuoti buvo įmanoma tik postsovietinio kosmoso atliekomis.

– Jūs pats dirbate galerijoje nuo pat įstaigos įkūrimo pradžios, esate ne vieno šiuolaikinio meno festivalio iniciatorius. Sprendžiant iš tuomečių archyvinių nuotraukų ir straipsnių, galerija miestiečiams ir meno kūrėjams tapo erdve, kuri nepaisė jokių primestų standartų, aršiai juos laužė ir kovojo už meno nepriklausomumą. O gal tik ieškojo savo veido?

– Tuomet ne tik mene bet ir visuomenėje nebuvo jokių taisyklių, buvo ieškoma naujų gyvenimo galimybių, kūrėsi nauja tikrovė. Gatvėse sproginėjo pirmieji mersedesai, į orą skrido sudarkyti banditų kūnai. Ten pat vyko triukšmingi menininkų performansai. Tokia pradinė galerijos atsiradimo, jos veiklos projektavimo bazė. Be galo norėta kompensuoti tai, kas prarasta sovietmečiu, todėl karštligiškai buvo adaptuojamos visos vakarietiško meno teorijos ir praktikos. Taip palaipsniui chaotiška laisvė įgavo profesionalios veiklos formą. Kadangi laikmetis buvo kupinas kūrybinio įniršio, menas provokavo. Galerijoje siekėme kiek įmanoma plačiau ir atviriau leisti reikštis meniniam pradui. Tai visuomenei ne visada patikdavo. Buvo galybė skandalų, bet likome menininkų pusėje.

– Viename iš 1999-ųjų spaudoje randamų straipsnių apie galerijos veiklas rašoma: „Į Virginijaus Kinčinaičio projektą įsitraukė ir policininkai, liepę susirinkti savo lėktuvėlius ir lipti nuo stogo.“ Ar šis konfliktas (tarp meninės idėjos ir visuomenės) vis dar aktualus? Kodėl (ir ar) reikia provokuoti?

– Tuomet rūpėjo viską išbandyti, paliesti, ragauti, dauginti ir transformuoti. Visas meno laukas buvo pilnas provokacijų ir tai buvo savotiška norma. Griuvus ideologijos ir tradicijų užtvaroms, staiga atsivėrė visas supančio pasaulio reiškinių, daiktų, prasmių chaosas. Visa tai reikėjo kuo greičiau asimiliuoti meniniu veiksmu. Tos meninės provokacijos jau turėjo konceptualų pagrindą. Šiauliuose šiam tikslui nedelsiant buvo pradėtos naudoti antiestetikos, postmodernistinio reliatyvizmo, psichodelikos, antipsichiatrijos koncepcijos. Beje, atsirado ir šių naujų idėjų sklaidos galimybė. Nors tuomet buvo tik juostinės vaizdo kameros, kiekvienas postmodernistinio meno ideologas privalėjo turėti savo laidą vietinėje televizijoje. Tai buvo garbės reikalas. Taip gimė „Zorro“, „Artstudija“, „ArgusTV“, „AMS studija“ ir kt. Todėl jūsų minėtas mano konfliktas su policija, įgyvendinant garso meno akciją, gali atrodyti kaip chuliganizmas, bet aš tuomet jau puikiai žinojau apie turtingą garso meno tradiciją ir jaučiausi jos dalyviu.

– Jūsų nuomone, koks yra meno tikslas? Kokio jo siekia galerija ir jūs pats, kaip įstaigos parodų, festivalių kuratorius?

– Kiekviename istoriniame laikotarpyje meno tikslai keičiasi. Galerijos paskirtis lieka panaši – tarpininkauti tarp menininko, kūrinio ir žiūrovo, suteikti sąlygas jiems susitikti. Kuruojant parodas šie susitikimai tampa kryptingesni, kūrybiškesni visoms pusėms.

– Kasmet galerija miestui pristato du tęstinius meno projektus – šiuolaikinio meno festivalį „Virus“ ir medijų meno festivalį „Enter“. Kas tai per projektai?

– Paminėsiu kelias detales iš pirmų festivalių parodų. Iš jų paaiškėja, kas tuomet buvo labai svarbu, ko siekė festivaliai. Visų pirma, tai buvo aukštos ir žemos kultūros inversija. Kičo ir elitinės kultūros samplaika, kovojant prieš taisykles mene. Pirmieji meno, muzikos ir mados festivaliai „Virus“ buvo ryškus tokios meninės praktikos pavyzdys. Pavyzdžiui, 1996 m. parodos tema pasirenkama exformos idėja. Tiriami lošimo be taisyklių, atsitiktinumo fenomenai. Todėl jau pats parodos pavadinimas „Exforma“ rodė, kad bandoma peržengti jausmo, sąmonės, estetinio skonio ribas. Panašu, kad taikliausiai ši koncepcija buvo realizuota BIX grupės lyderio Sauliaus Urbonavičiaus kūrinyje „150 000 vnt.“ Jo darbas – didžiulė saulėgrąžų krūva galerijos salės viduryje. Parodos metu šis sėklų kupstas mažėjo, tirpo, kol visiškai išnyko. Tačiau augo saulėgrąžų lukštų šiukšlynas galerijoje ir aplink ją. Mobilus gastronomiškas kūrinys transformavosi, paskleidė azarto, godulio, destrukcijos energiją, pažiro šiukšlėmis ir dar kartą paliudijo meno kūrinio, kaip vartojimui skirto objekto, vietą sociume.

Spynomis ir grandinėmis suveržtą ir suvirintą pilną degtinės butelių dėžę parodai pateikė Kęstutis Musneckis. Spynų niekas neatrakino, todėl šis kūrinys transformavosi tik tiek, kiek spėta parodos metu slapta išsiurbti degaus skysčio per šiaudus.

– Dar vienas įspūdingas renginys – „Virus mada“. Prasidėjęs nuo visiškos improvizacijos ir eksperimentikos, pastaraisiais metais renginys jau buvo išaugęs iki masinio traukos centro. Kaip apskritai kilo idėja organizuoti madų šou? Kada tai prasidėjo?

– Dešimtajame dešimtmetyje socialinė aplinka taip pat kito neregėtais tempais. Į „Virus“ festivalį sugužėję menininkai ilgai galerijoje neužsibūdavo. Būtinai naktį reikėdavo aplankyti tik įsikūrusias ir vietinių banditų gaujų jau apgyvendintas užeigas, pasiklysti su naujai iškeptais verslininkais, nusišokti legendinio MAX’o scenoje su staiga užderėjusių mados namų manekenėmis. Tai buvo stiliaus paieškų metas, nes stilius – tai gyvenimo, elgsenos būdas. Nauja tikrovė buvo kuriama gausiai užderėjusiuose mados namuose, klubuose, kolekcijų pristatymo renginiuose. Dabar nieko panašaus nebėra. Galerijoje nusprendėme ginti meninę madą, bohemos gyvenimo stilių, todėl pirmieji mados šou buvo konceptualios meninės akcijos, savotiška stiliaus laboratorija.

– Be įvairiausių festivalių, galerija aktyviai užsiima edukacine veikla, kasmet vykdomas kultūrinės edukacijos projektas „Menopolis“. Kodėl svarbu kreipti dėmesį į vaikų ir jaunimo kultūros edukaciją? Kokią naudą tai neša?

– Galerijos veiklos pradžioje buvo labai aktyvus jaunimo, visuomenės įsitraukimas į meno procesus, nes žmonės karštligiškai ieškojo atsakymų į naujos tikrovės iššūkius. Mums užtekdavo tiesiog rengti menines akcijas, o publika jas godžiai priimdavo. Vėliau menas tapo sudėtingesnis, integruotas į pasaulinius procesus, todėl parodas, festivalius lydėdavome mokslinėmis konferencijomis, seminarais. Dabar tos konferencijų publikos nebėra, todėl reikia viską pradėti iš naujo, nuo darželio. Galerijai čia atsiveria daug galimybių ir atsakomybė formuoti meno suvokimą nuo mažens. Taip keičiasi ir galerijos funkcija visuomenėje. Palaikomas pastovus kūrybinis ryšys su vaikais ir jaunimu. Tai ne mažiau svarbu negu parodos.

– Ne paslaptis, kad kultūros įstaigų veikla pastarąjį dešimtmetį vis labiau biurokratizuojama. Ar atneša tai sunkumų meno procesams įgyvendinti, ar įmanoma sutalpinti kultūrą į standartizuotus rėmus?

– Šiuolaikinės globalios visuomenės labai sudėtingos, kupinos prieštaravimų. Be aukšto lygio biurokratijos jos neišgyventų. Deja, tai paliečia ir su laisvės sąvoka siejamą meno lauką, nes jis yra integruotas į biurokratinį valstybės gyvavimo mechanizmą. Situaciją galėtų pataisyti nepriklausomos, privačios, laikinos, eksperimentinės iniciatyvos. Deja, Šiaulių mieste tokių labai nedaug. Todėl kultūra tampa „įrėminta“.

– Kaip matuotumėte kultūrinio reiškinio, meno projekto vertę, poveikį? Ar ją išvis įmanoma išmatuoti vyksmo momentu?

– Projekto vertę reikėtų nusistatyti dar jį planuojant. Tuomet drąsiau rizikuoti, lengviau išgyventi nesėkmę. Juk menininkas kuria iš vidinės būtinybės, jis irgi labai rizikuoja, negali suplanuoti visuomenės reakcijos. Kuratorius turi eiti kartu žinodamas, kad ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia yra menininko kūrybos laisvė. Pats vyksmas gali būti ir labai prieštaringas.

– Esate ne tik menotyrininkas, parodų kuratorius, bet ir pats kuriate. Šiuo metu Šiaulių dailės galerijoje baigia veikti mobiliografijų paroda „Misère“, o balandžio 1 d. Vilniaus rotušėje bus atidaromas šio ciklo tęsinys. Be to, jūsų mobiliografijų yra įsigijęs MO muziejus. Negaliu nepaklausti: ar kaip menininkas pastebite svarbių kismų meno lauke? Kaip kinta ribos ir galimybės kuriančiajam?

– Nepaisant romantizuotų kūrybos vaizdinių, meno pasaulis yra griežtai struktūruotas ir hierarchizuotas. Menininkas turi apsispręsti, kokį vaidmenį jis nori atlikti, kokiose ribose veiks, kokiai auditorijai kurs, pataikaus rinkai ar bus autsaideris. Bet kuriuo atveju šiandien pasirinkimo galimybių daugiau. Liberalioje, demokratinėje visuomenėje asmens laisvė yra svarbiausia vertybė. Kūrybos galimybių erdvės tikrai plačios, bet ta pati visuomenė yra ir vartotojiška rinkos visuomenė. Tai reiškia, kad menas tampa rinkos ir pramogų įkaitu. Menininko manevro ribos šiandien tikrai plačios – nuo skurdaus asketizmo iki sotaus parsidavimo.

– Daug važinėjate po Europą, lankotės galerijose, muziejuose. Kokius esminius skirtumus tarp užsienio ir Lietuvos įstaigų pastebite? Kur mums galbūt reikėtų pasitempti?

– Senokai nebelyginu galerijų, muziejų vaizdo, jų galimybių. Jie veikia skirtingose valstybėse, priklauso skirtingiems kultūriniams, ekonominiams kontekstams. Vienas jausmas pasikartoja: grįžęs į Lietuvą, aiškiai matau, kad judame teisinga kryptimi, ir dėl to džiugu. Kokiu tempu – kitas klausimas.

– Paskutinis klausimas visada apie ateitį. Ko Šiauliams vis dar reikia? Kokie projektai, idėjos, sprendimai galėtų papildyti, teigiamai veikti mūsų meno ir kultūros kasdienybę?

– Reikia būti budriems, kad neatsidurtume nepataisomoje kultūrinio, meninio provincialumo zonoje. Jeigu matome, kad ne viskas mieste prieinama, nėra visos meno rūšių įvairovės, jau nebesekame ir nebesuvokiame meno aktualijų, prarandamas pastovaus estetinio žingeidumo azartas, vadinasi, riedame atgal ir labai supaprastėjame. Kad taip neatsitiktų, mums, šiauliečiams, reikia neprarasti gyvenimo pilnatvės troškimo. Tuomet viskas pavyks.

Roberta Stonkutė