Vir­gi­ni­ja Ci­mer­mo­nie­nė: „Ėji­mas ke­liu – mal­da“

Su šiau­lie­te vers­li­nin­ke ir ke­liau­to­ja Vir­gi­ni­ja Ci­mer­mo­nie­ne su­si­ti­ko­me pa­si­kal­bė­ti apie jos nuei­tus pi­lig­ri­mų ke­lius: Is­pa­ni­jo­je – gar­sų­jį  Šv. Jo­kū­bo ke­lią „Ca­mi­no de San­tia­go Com­pos­te­la“ ir Lie­tu­vo­je – švie­žiai su­žy­mė­tą ir spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­tį „Ca­mi­no Li­tua­no“. Mo­te­ris vis dar ke­ly­je, o gal ke­lias te­bė­ra jo­je: kaž­kur tarp Is­pa­ni­jos ir Lie­tu­vos, tarp Vil­niaus ir Šiau­lių, tarp vers­lo ir šei­mos, tarp vie­nat­vės ir bend­rys­tės, tarp pri­si­mi­ni­mų ir pla­nų.

Kelionės su savimi

Potraukį kelionėms Virginija sako pajutusi dar studijų metais, kai buvo populiarūs turizmo būreliai. Ji buvo iš tų, kurie jaunimo būryje mielai keliaudavo po Lietuvą, Latviją, Estiją. Jau daug vėliau, vaikams užaugus, suprato, kad nori keliauti. Pėsčiomis. Ir viena.

Nors tai daugeliui galėtų pasirodyti keista, juolab kad finansinės galimybės netrukdė rinktis tradicinių pažintinių ar poilsinių kelionių, o ir pakeleivių tikrai būtų atsiradę, Virginija sako, kad kelionės be plano, pačiai su savimi jai geriausios.

„Esu aplankiusi labai daug miestų, skrisdavau į juos lėktuvu ir visada keliaudavau viena. Man tai yra geriausia, man tai labiausiai patinka. Turiu pajausti tą vietą, kur būnu, neturiu jokių išankstinių planų. Tiesiog einu ten, kur man atrodo, kad mane veda širdis, ar tai būtų Paryžius, ar Londonas. Ir tai, ką pajuntu, kaip atrandu tą miestą, taip man geriausias būdas keliavimui“, – apie laisvę panirti į pačią kelionę sako moteris.

Piligriminė kelionė – irgi neplanuota, nors ir išsvajota

Ilgainiui civilizuotų, kultūra alsuojančių didmiesčių, kuriuose gali klaidžioti, ėmė nebepakakti. Reikėjo ilgesnių ir gilesnių kelionių, su daugiau iššūkių. Moteris sako seniai žinojusi ir ilgai svajojusi apie jau 1 000 metų vieną populiariausių pasaulyje katalikų piligrimų Šv. Jokūbo kelią į Santjago katedrą Komposteloje. Taip norėjo juo keliauti, kad kartą buvo net bilietus nusipirkusi į Ispaniją ir labai tam ruošėsi.

O galimybė atsirado prieš dvejus metus, kai pagal darbo sutartį buvo išvažiavusi metams į Milaną. „Baigėsi mano sutartis ir aš pažiūrėjau, kad nebe taip toli ta Ispanija“, – spontanišką idėją prisimena Virginija.

Moteris puikiai suvokė, kad tai bus visai kitokia kelionė nei ankstesnės, kad reikia pasiruošimo.

„Iš pradžių prisibijojau, kad nesu sportininkė ir vaikščiotoja, tai pabandžiau labai daug vaikščioti po Milaną. Kartą nuėjau permiegoti į hostelį, nes galvojau, kad man labai blogai bus tarp daug lovų. Man tiko. Ir visai netikėtai, be specialių batų, nusipirkusi tik kuprinę, po truputį pradėjau artintis prie to Jokūbo kelio, bet dar vis iš tolo: nuvažiavau į Barseloną ir galvojau: jei bus lemta, tai dar arčiau nuvažiuosiu. Iš tiesų buvo autobusas į Pamploną ir pradėjau eiti nuo Pamplonos, – pasakoja Virginija ir patylėjusi priduria: – Man jau buvo atėjęs laikas, kaip daugelis piligrimų sako – „It’s time to go“ (iš anglų k. – „laikas eiti“).“

Ėjimo grožis – rytas, nešantis nenuspėjamą dieną

„Anksti rytą išėjau. Visi keliai iš Pamplonos veda į vadinamąjį Atleidimo kalną. Žmonės renkasi kaip upeliai į upę – iš vienur, iš kitur. Tas kelias ant kalno susiaurėja, mes einame vienas paskui kitą ir taip smagu“, – apie anksčiau nepatirtą jausmą keliautojų sraute sako Virginija.

Galutinis apsisprendimas atėjo, kai, apsistojus nakvynei pirmuose pasitaikiusiuose piligrimų nakvynės namuose, į rankas pateko piligrimų taisyklės. Viena jų taip įstrigo, kad tapo moters kelio, visų kelionių, o vėliau ir kasdienio gyvenimo kredo: „Esi palaimintas, piligrime, jei tu kiekvieną aušrą sutinki kelyje ir pajunti tai, ko negali išreikšti žodžiais.“

Kiekvieną rytą ji keldavosi prieš aušrą, išeidavo į savo kelią anksčiau už kitus ir stengdavosi įveikti numatytą maršrutą.

„Kame tas ėjimo gražumas? Būtent rytas yra tavo kiekvienos kelionės pradžia. Kelias yra vingiuotas ir tu nežinai, ką jis atneš, su kuo susitiksi, kaip seksis. Toks kaifas dėl to“, – sužavėta ne kelio tikslu, o pačiu procesu pasakoja V. Cimermonienė.

„Tą kelią prabėgau“

Ir trapi smulkutė moteris, nešina mažyte kuprine, avėdama paprastus kalnų takams nepritaikytus sportbačius, nepasiėmusi nei priemonių nuo kaitrios ispaniškos saulės dienai, nei šiltų rūbų vėsioms naktims kalnuose, neužsisakiusi nakvynės vietų, net neturėdama visos reikiamos informacijos, kone bėgte pasileido išsvajotuoju keliu.

„Niekas nežinojo, kad einu tuo keliu. Netgi mano vaikai. Jie gal galvojo, kad aš dar Milane“, – sako Virginija, niekam nepranešusi, kad į beveik tūkstančio kilometrų trijų savaičių kelią pėsčiomis toli nuo namų išsiruošė pati viena.

Kasdien įveikti keliasdešimt kilometrų – iš viso apie 750 – per 23 dienas. Pūslėtos kojos, nudegusi ir nusilupusi oda – nepanašu į ispaniškų atostogų romantiką.

„Bet ir tai nebuvo svarbu. Man buvo toks noras eiti. Bet tai buvo daugiau bėgimas. Daug kas stebėjosi, kad man taip gerai einasi: visur laiku ateidavau, visur gaudavau nakvynę, man niekur nebuvo slidu. Aš bėgau, bėgau ir pati nesuprantu, kaip tą kelią prabėgau. Turėjau visokiausių problemų, tiek vidinių, tiek išorinių. Ir man atrodė, kad bėgu nuo jų ir kai jau ateisiu į tą Santjagą, man išsispręs viskas… Dabar eičiau kitaip“, – iš tuomečio savo naivumo dabar atlaidžiai juokiasi moteris.

Pasiekusi galutinį tikslą – šv. Jokūbo kapą, ji, palaimoje ir ramybėje praleidusi keletą dienų, grįžo namo į kasdienę rutiną. Bet tuo kelias (plačiąja prasme) nesibaigė, jis tęsėsi ir Lietuvoje ir dar tebesitęsia.

Camino (kelio) tąsa Lietuvoje

Dar eidama „Camino de Santiago“ (Santjago keliu) Ispanijoje, Virginija sužinojo, kad ir Lietuvoje jau pradėtas žymėti „Camino Lituano“ – esamo tarptautinio piligrimų kelio būsima lietuviškoji atkarpa. Ji gavo kvietimą prisidėti, išbandant maršrutus.

Taip pernai savaitgalinių žygių metu būrys entuziastų tikrino kelius, kaip jie sužymėti, bendravo su bendruomenėmis tų vietovių, kuriomis eina kelio atkarpos, derinosi dėl galimų nakvynės vietų būsimiems piligrimams.

„Ėjome patys tais keliais, bendravome su kaimo žmonėmis, norėjome išjausti širdimi, ar čia tikrai tas kelias“, – apie atsakingai ruošiamą maršrutą pasakoja Virginija.

Pakeleiviai – projekto „Draugystė veža“ dalyviai

Nusprendusi viena pati be pertraukų įveikti 500 kilometrų lietuviško kelio trąsą, reikiamas 20 dienų kelionei Virginija užimtame savo verslo darbų ir kraustymosi iš Šiaulių į Vilnių grafike rado šią liepą. Pasirodo, tuo pačiu metu „Camino Lituano“ keliu pajudėjo ir LRT televizijos projekto „Draugystė veža“ dalyviai. Neplanuotai keliaudama su kitais piligrimais, Virginija sako gavusi visai kitokios patirties nei savo asmeninėse kelionėse.

„Iš jų gavau didžiulių pamokų, kurių nebūčiau gavusi, keliaudama viena. Čia buvo neįtikėtina: ėjome per pačius liepos karščius, buvo +35 laipsniai, einant nuo Žagarės, nėra jokio pavėsio. Ėjo žmonių, turinčių negalią, judėjo vežimėliais, prisidėjo ir aklieji, ir iš senelių namų, buvo ir vaikų, turinčių negalią... Tai buvo nuostabiausi žmonės, kokius tik buvau sutikusi. Ko labiausiai pasimokiau? Šie žmonės neturi jokio pykčio, jie tyri ir geri. Jų ramybė, gerumas yra tokie pamokantys“, – susižavėjusi pakeleiviais, ratukais karštyje įveikusius ir žvyrkelius, ir įkalnes, ir miško takus, kalba Virginija.

Nuolat vienoje ar kitoje kelio atkarpoje prisijungiantys žmonės keitėsi, pagal televizijos projektą prisijungdavo ir žinomų asmenų. Tačiau pagrindinis piligrimų dvidešimtukas liko stabilus, visi labai susidraugavo. „Jie tokie puikūs pašnekovai, jie tokie turtingi vidumi. Nuostabi kelionė. Ši mano kelionė tikrai yra geriausia. Viena eidama, to niekaip nebūčiau supratusi“, – sako moteris.

Bendruomenės pasitinka svetingai

Nerealiausias dalykas Europos didmiesčius išmaišiusiai V. Cimermonienei buvo Lietuvos vietos bendruomenių geranoriškumas, kaimo žmonių svetingumas.

„Sigutėnuose, Vadaktuose, Rozalime mūsų draugė Virginija, kuri apgyvendino, ir Pakruojo vicemeras, kuris dainavo, Beinoraičių klėtelė visad yra paruošta, net ir su vaišėmis. Kiekviena diena nereali. Tai labai vienijantis dalykas“, – nauda ne tik piligrimams, bet ir vietos bendruomenėms neabejoja V. Cimermonienė.

Vietos žmonės jau žino „Camino Lituano“ projektą, dažnai išeina į kelią, pasitinka piligrimus, pasiūlo vandens ar užkandžių. Kartais tenka ir jiems, ypač senyviems, pagelbėti. Tai daug gyvybės duoda ir kaimams, ir gyventojams.

Kelias – tai ėjimas, ėjimas – tai malda

Neseniai į Vilnių gyventi išsikėlusiai, bet vis dar į Šiaulius grįžtančiai verslininkei ėjimas tapo kasdieniu dalyku. Ji sako kasdien nužingsniuojanti 15–20 kilometrų ir po Vilnių, ir po jo apylinkes.

„Ėjimas – tai savo minčių sudėliojimas, atsipalaidavimas, pabuvimas su gamta, susiliejimas su ja, intencija dienai, malda. Tai atradimai. Ir jei dar išeini rytą, patekant saulei, tegu ir mieste, tai yra taip nerealu – užsikuri tai dienai. Kiekviena diena – tai tavo mažas gabaliukas, kuris prasideda iš naujo. Taip svarbu nugyventi tą dieną žaismingai“,– sako Virginija.

Ji visiems rekomenduoja tai daryti ar bent jau išbandyti ir sako, kad dienos pradžia turi būti šviesi ir skaidri. Ji sako, kad tai ir malda, ir sveikata.

Tam nereikia skirti daug laisvo laiko. Virginijos darbo pobūdis leidžia viską daryti kartu: ir keliauti, ir dirbti. Tad nė kiek nekeista šią elegantišką moterį matyti patogia avalyne žingsniuojant bulvaru, parku ar mišku, o ant pečių – kuprinė, kurioje darbinis kompiuteris.

„Šis kompiuteris yra perėjęs ir Ispanijos, ir Lietuvos kelią. Kiekvienoje pakrūmėje iš jo kažkas parašoma“, – juokiasi ji.

„Camino Lituano“ – gyvas socialinis reiškinys

Kelias „Camino Lituano“ nuo Žagarės iki Seinų – tai lietuviškoji atkarpa ilgo tarptautinio piligrimų Šv. Jokūbo kelio, vingiuojančio per Europą iki žymiausios piligrimų vietos – Santjago de Kompostelos katedros Ispanijoje.

„Yra visas kelias, yra vienos ar kelių dienų atkarpos. Bet čia daugiau yra vidinė kelionė, buvimas su savimi“, – apie piligrimų maršrutą, aplankant sakralias vietas, bažnyčias ar koplyčias, piliakalnius ir kitus objektus, sako Virginija.

500 kilometrų trasoje atliktas jau didžiulis darbas: atrasti maršrutai ne tik asfaltuotais keliais, bet ir vieškeliais, lauko ar miško takais, visa trasa sužymėta geltonomis rodyklėmis (simbolinėmis šv. Jokūbo kriauklytėmis) ant medžių, stulpų ir akmenų, sutarta dėl nakvynės vietų keliautojams.

V. Cimermonienė sako, kad tai ne šiaip nubrėžta kelio trasa. O sužymėtas jis su didžiule meile po žvalgybinių žygių. Todėl kelias – gyvas, juo einama, jis auga. Yra atskiros jo šakos: „Camino Aukštaitija“, „Camino Žemaitija“. Pavyzdžiui, Šiaulių krašte taip ruošiamasi patikrinti ir sužymėti vienos dienos maršrutą nuo Kryžių kalno iki Kurtuvėnų.