Virginija Bukauskienė: „Islandiją palikau visam laikui – susikūriau svajonių gyvenimą Krosnoje“

Yra žmonių, apie kuriuos sakoma: palik jį nuogą basą ant akmens – jis ne tik išgyvens, bet ir prasigyvens... Šie žodžiai – ir apie krosniškę Virginiją Bukauskienę, kuri pagaliau po ilgo buvimo svetur, o tai yra tolimojoje Islandijoje, pagaliau vėl namuose. Kaip ir kiekvieną vasarą, kai buvo išvykusi uždarbiauti. Tačiau šią vasarą jis sugrįžo jau visam laikui. Daugiau niekur keliauti neketina. Sako įgyvendinusi visas savo svajones, užsidirbusi pinigų tam, kad susitvarkytų savo sodybą, įsirengtų ją taip, kaip kažkada buvo susiplanavusi...

Džiaugiasi nusipirkta karve. Laiminga gyvendama su ypatingais žmonėmis

Apie jos ir vyro Algio gyvenimą ten, nesvetingoje ir keistoje Islandijoje, kurioje toli gražu ne kiekvienas pripranta, pasakoti neverta. Ne tik dėl to, kad tai – jau užverstas Virginijos gyvenimo puslapis, bet ir dėl to, kad apie tai esame ne kartą rašę. Pasak Virginijos, ne vieną lietuvį yra paviliojusi ši šalis ne tik dėl puikių atlyginimų, bet ir nuostabių socialinių garantijų. Tačiau toli gražu ne kiekvienas, net ir labai užsispyręs, tai ištveria. Ji turėjo didelį tikslą ir ištvėrė...

Tačiau pokalbį po ilgų nesimatymo metų pradedame ne apie Islandiją, o apie Dzūkiją. Tiksliau – apie dzūkus. Nors jau ne vieną dešimtį metų ji čia gyvenanti, tačiau savo krašto žmones, dzūkus, atrandanti vis iš naujo. Džiaugiasi, kad mūsų kaimuose dar labai gyva ta dzūkiško gerumo dvasia, kad jie kiekvieną, daugiau ar mažiau pažįstamą, sutinką atviru glėbiu. 

Ir tuoj pailiustruoja pavyzdžiu: šią savaitę ji pirkusi karvę. Taip, karvę, nes be jos neįsivaizduoja savo gyvenimo kaime. Ir štai nuvyksta į Rolius, kur žino, kad yra parduodamos dvi karvės. Šeimininkai, pasakę vienos ir kitos kainas, tuoj pasako, kodėl viena yra brangesnė, nupasakoja karvių charakterį. Ir net pasako, kuris veterinarijos gydytojas jų karves prižiūrėjęs, taigi, ji pati galinti pasiteirauti. 

Arba dar. Prieš grįždama iš Islandijos, artimiausiam kaimynui Jonui telefonu ji prasitarė, kad grįžusi ruošiasi karvę pirkti. Taigi, reikės ir ganyklos, ir šieno. Ir ką gi – grįžusi jau rado ne tik ganyklą paruoštą, bet ir šieno rulonus už tvarto. Kita draugė Audra Kimbirauskienė jos daliai ir daržovių jau buvo prisodinusi, tai dabar turinti visko į valias – burokėlių, svogūnų, morkų. 

„Nuostabūs visi Krosnos žmonės, nuostabi mūsų bendrystė, – sako Virginija. – Grįždama jaučiausi visų labai laukiama, ir tai yra nuostabus jausmas. Ne tik su savo bendraamžiais Krosnoje, bet ir mano vaikų draugais, senjorais kalbuosi. Ir atsikalbėti negaliu. Jaučiu, kaip labai visų pasiilgau... Ne tik Krosnos, bet ir Vartų, Ramanavo žmonės senoviškai kaimyniškai bendrauja, vieni kitiems padeda, rengia bendras šventes. Todėl džiaugiuosi, kad likimas pamėtėjo laimę kažkada gyvenamąją vietą pasirinkti būtent čia...“

Planų – 100 metų į priekį

Apeiname visas Virginijos valdas, kuriose ji dabar ketina karaliauti ir džiaugtis savo susikurta svajone. Pirmiausia apžiūrime karvę, kuri, tik prieš porą dienų nusipirkta, ramiai ganosi netoli namų. Du ūkiniai pastatai, kuriuose numatytos vietos vyro Algio dirbtuvėms ir jos didžiajam pomėgiui – žolelių bei vantų „fabrikėliui“. Nauja medžiu kvepianti pirtis su modernia terasa ir, žinoma, gyvenamasis namas. Jau su visa buitine technika ir baldais. Visas statybas Virginija dėliojo, baldus pirko nuotoliu, dar gyvendama Islandijoje. Statybines medžiagas pirkusi ir ryšius nuolat palaikiusi su lazdijiečių pamėgta parduotuve „Krame“, esančia Seinuose.

Čia pat už namo – nauji vaismedžiai, nors ir senasis sodas dar puikiai dera. Pasiruošta speciali vieta pienui tvarkyti. Virginija pieno supirkėjams parduoti neketina. Pati gamins sūrius, muš sviestą. Namuose gyvendama nori maitintis tik sveikais produktais. Sakau, kad žmogus, naujai pasistatęs tiek įvairios paskirties pastatų, turėtų planuoti gyventi 100 metų į priekį. Tačiau Virginija mane nuramina: „Taigi vaikams liks, gal pamiršai, kad turiu penkis sūnus?..“

Apie vaikus – su džiaugsmu ir pasididžiavimu

Sūnūs – tikras Virginijos ir Algio Bukauskų džiaugsmas. Kad ir kaip sunku šeimos gyvenime kažkada buvo, jie sugebėjo įsitvirtinti  gyvenime, susirasti sau vietą. Gaila, ne visi jie Lietuvoje. Vyriausias Povilas su šeima gyvena Vokietijoje. Ir grįžti neketina. Pasak Virginijos, dėl socialinių garantijų vaikams. Dėl tos pačios priežasties Islandijoje pasiliks ir sūnus Adomas. O štai Saulius su savo išrinktąja jau netrukus pasieks Lietuvą. Čia, Krosnos bažnyčioje, jis dar šį mėnesį ketina susituokti ir šeimos rate atšvęsti sutuoktuves.

Po to ir visam laikui pasilikti Lietuvoje. Ne Lazdijuose, patrauks kur nors į didmiestį, kad galėtų pritaikyti savo užsienio kalbų žinias ir darbą tarptautinėse kompanijose. Petras visą laiką gyvena gimtinėje, yra karys savanoris, nuolat gilinantis savo žinias šioje srityje. Jau įsigijo savo namus Krosnoje, ketina čia kurti savo ūkį, bitininkauja. Sūnus Simonas – meno žmogus, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, gyvena ir dėsto muzikos meną Vilniuje.

Dabar jau erdviuose Virginijos ir Algio Bukauskų namuose kiekvienam vaikui yra paskirtas kambarys, kuriame jie sugrįžę gali įsikurti ir jaustis jaukiai.

Tiki likimu

Jei pamenate, Virginija visą gyvenimą domėjosi alternatyviu įvairių ligų gydymu, žolelių galia. Iš savo močiutės yra paveldėjusi žinių apie jas ir įvairių receptų. Ne tik dėl to ji juokais save vis vadindavo ragana. Kartais ji mėgsta paburti Taro kortomis, pasidomėti savo ir artimųjų ateitimi. Pasak jos, būtent kortos jai pasakė, kad turinti iškeliauti į Islandiją ir kad tada, prieš aštuonerius metus, tai buvusi jos šeimai pati palankiausia proga. Lygiai taip pat – kaip ir grįžti. Islandijoje, pasak Virginijos, prieš pusantrų metų prasidėję nuolatiniai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai nesiliauja iki šiol. Todėl gyvenimas ten tikrąja to žodžio prasme – tarsi ant parako statinės...

O Lietuvoje? Kokios jos, mėgstančios domėtis mistiniais dalykais, prognozės? „Mūsų laukia didelės permainos, naujos pradžios. Sunku pasakyti kokios, bet jos tikrai bus“, – sako Virginija.