Violeta Karlinskienė: menas gimsta iš smalsumo

Šiaulietė dailės ir technologijų bei ikimokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Karlinskienė kuria nuostabius darbus – paveikslus, sieninius laikrodžius, interjerines skulptūras, dėžutes iš tinko, gėles, drugelius iš popieriaus bei tautinės atributikos sages. Menais nuo pat vaikystės užsiimanti moteris pasakoja, iš kur atsirado meilė statybiniam tinkui, kaip gimė popierinių gėlių bei sagių idėja ir sako: „Man niekada nebuvo įdomu kosmetikos ar drabužių parduotuvėje, man įdomiau statybinių medžiagų parduotuvėje.“

Tapyba tinku

Tapyba tinku Violeta užsiima apie ketverius metus. Socialiniuose tinkluose pamačiusi įvairių darbų, susidomėjo technologija. Dailės mokslus baigusią moterį nei klasikinė dailė, nei grafika nedomino, o darbas su mentelėmis, spalvų maišymas – suintrigavo. Visų pirma, reikėjo atrasti tinkamą statybinio tinko tekstūrą. Prasidėjo eksperimentai – buvo maišomi įvairūs priedai, dažai, kad tinkas įgautų reikiamą konsistenciją. Jeigu jis bus minkštas – nelaikys formos, veiks gravitacija, o su kietu – tiesiog neįmanoma dirbti. Šiuo metu moteris sakė esanti patenkinta atrasta tinko formule.

Pirmasis jos darbas buvo paveikslas ant kambario sienos. „Galvojau, ar sieną tapetuoti iš naujo, ar pagyvinti ją paveikslu. Nusprendžiau, kad lengviau padaryti paveikslą, bet paskui supratau, jog geriau būčiau tapetavusi“, – juokavo moteris. Darbai dažniausiai daromi sau, draugams, bet, žinoma, atsiranda žmonių, kuriems tai patinka, todėl kūrinių daugėja.

Moteris sakė mėgstanti iš tinko kurti nedidelius darbus ir juose vyrauja gėlių motyvas. Tai jos stilius. Technologija jau ištobulinta taip, kad žiedlapis tampa toks plonas, jog atrodo, kad užbaigiamas jis ne tinku, o tarsi šilko plaušeliais.

Popierinės gėlės

Šiuo metu darželyje su vaikais dirbanti moteris jame turi ir neformalaus ugdymo būrelį „Spalvoti atradimai“. Būrelio tikslas – meilė dailei. Jame 4–6 metų vaikai kuria iš antrinių žaliavų tūrinius darbus, t. y. tik tai, ką gali išsinešti, panaudoti praktiškai arba žaisti.

Popierinių gėlių atsiradimo istorija siejama su šiuo darželiu. Jos gimė „iš reikalo“. „Praeitais metais buvo lopšelio-darželio „Gintarėlis“ 50 metų jubiliejus. Mes esame katalikiškas darželis, bendradarbiaujame su Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia, tai reikėjo ją papuošti. Kadangi aš vienintelė „dailiokė“, apsiėmiau viską padaryti“, – pasakojo Violeta.

Pasisėmusi idėjų iš jutubo, atrado tinkamą popierių, eksperimentavo ir sukūrė tai, ką sumaniusi. Gautas rezultatas pritraukė vis daugiau ir daugiau žmonių susidomėjimo, kadangi puošyba gėlėmis nesibaigė tik šiuo lopšelio-darželio jubiliejumi. Buvo puošiama bažnyčia Mamos dienos, Rotary klubo, kuriam pati priklauso, draugių švenčių proga. Šiuo metu moteris gėles gali pagaminti nuo 60–70 cm pločio iki 1,5 m aukščio, o vienos tokios kūrimas trunka iki trijų dienų.

Rodydama nuotraukas telefone, Violeta prisiminė istoriją, kaip kartais gimsta jos gėlės: „Vasarą važiavau į Austriją su autobusiuku. Nevairavau. Kad nereikėtų be reikalo sėdėti ir dairytis, pasiėmiau klijus, žirkles, popieriaus ir padariau gėles. Kol artimieji su dviračiais davėsi po kalnus, ko aš nedarau, aš kaifavau kitaip – skaičiau knygas ir kūriau – čia mano laisvalaikis.“

Įkvėpimas

Iš prigimties menininkė Violeta sako, kad savo darbams neturi jokio įkvėpimo šaltinio. „Tai yra mano gyvenimo būdas, mano laisvalaikis, hobis, mane tai ramina, man įdomu padaryti tai, ko kiti nedaro. Įdomu išsiaiškinti, kaip padaryti gėlės ar drugelio konstrukciją, geometriją, sutvirtinimą, kaip darbą transportuoti, kad jis išsiardytų, jeigu reikia, – paaiškino moteris. – Man niekada nebuvo įdomu kosmetikos ar drabužių parduotuvėje, man įdomiau statybinių medžiagų parduotuvėje.“

Kūrybos paieškos

Jaunystėje kryželiu siuvinėjusi moteris sakė, ėmusis kitų veiklų, nes pasigedo kūrybos. Siuvinėjimas kryželiu, anot jos, yra tik technikos atkartojimas, eskizo perkėlimas ant drobės. O tapyba tinku, gėlių, sagių gaminimas yra kūryba. Spalvų maišymas, siluetų darymas, eskizo galvoje turėjimas skatina mąstyti.

„Aš sau eskizų niekada nedarau. Tai yra labai didelis minusas. Kaip baigusi dailės mokslus, žinau, kad pirmiausia reikalingas eskizas. Aš jų neturiu, niekada nedariau. Žinoma, pasitaiko klaidų. Tada ardau arba padarau pusę darbo ir sustoju. Pavyzdžiui, vienas laikrodis stovėjo nepabaigtas metus laiko, nes padariau pagrindą ir nebežinojau, kas toliau. Jis tiesiog negimė. Tik šiemet jį pabaigiau, – kalbėjo menininkė. – Darydama bet kokį darbą, turiu jausti pasitenkinimą rezultatu. Padarau, rezultatas patiko – darbas nebeįdomus. Įdomus pats procesas.“

Sagės

Nuolat meninėmis veiklomis užsiimanti moteris išbandė ir sagių gamybą. Jų buvo padaryta kelios kolekcijos, pristatytos parodose. Dažniausiai gaminamos iš antrinių žaliavų, siuvinėjamos. Pavyzdžiui, sagių „Bitučių“ sparneliai yra iš metalo, apsiūto šilku, kad galėtų lankstytis. Sagė atrodo lengva ir plazdanti. Sparneliai, kūnelis, mechanizmas dedamas atskirai. Tai procesas, trunkantis ne vieną valandą.

Tautinės sagės kuriamos nelengvai dėl sunkiai moteriai prisijaukinamų spalvų. „Mano paveiksluose raudonos spalvos nerasite, drabužiuose – taip pat. Mano darbai – pasteliniai“, – paaiškino Violeta. Bet šios sagės reikšmingos ir brangios kaip ir kitos.

Socialiniai tinklai, parodos ir planai

Moters darbų yra daugelyje pasaulio vietų – nuo Australijos iki Amerikos. Oficiali Ekonomikos ir inovacijų ministerijos delegacija tautinėmis sagėmis puošėsi Ispanijoje. Labai daug jų ir Lietuvoje, žinoma. „Stengiuosi sukurti ir vyrišką sagių variantą, vis kažką naujo“, – kalbėjo menininkė.

Ją klientai susiranda feisbuke arba rekomenduoja iš lūpų į lūpas. Violeta pasakojo feisbukui labai daug dėmesio neskirianti, įdedanti vieną kitą nuotrauką, ir viskas. „Aš neturiu laiko dar ir dirbti su socialiniais tinklais. Turiu darbą, vaikų būrelį, esu Rotary klubo narė ir turiu laisvalaikį, nesusijusį su menais, tiek valandų paroje nėra“, – šypsojosi moteris.

Dėl to ir parodų nėra – tiesiog neprisikaupia tiek darbų. Kadangi dirbama savo malonumui, kūriniai atsiranda pamažu: laikrodis – per mėnesį, paveikslas – per pusę metų. Procesas tiesiog vyksta, kai atsitraukiama nuo kitų veiklų, kai yra noro. Kūriniai viešinami ir jeigu kažkam patinka, – iškeliauja. Būna, kad klientai pageidauja kažko savo namams, tuomet Violeta vyksta į vietą apžiūrėti interjero stiliaus, spalvų. Jeigu klientas toli, – atsiunčia nuotraukų.

Paklausta, ką norėtų sukurti dar Violeta atsakė, tikrai nežinanti. Jos gyvenime tiesiog nėra tokių dalykų „dabar padariau kažką – pabaigiau, pradėjau kitą daryti – pabaigiau“. Viskas visada miksuojasi, nauji darbai atsiranda netikėtai. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką į Vokietiją buvo išsiųsti 100 popierinių drugelių – odontologijos klinikai papuošti.