Vio­le­ta ir vėl mirš­ta

Šiau­lių dra­mos teat­re žiū­rė­jau prem­je­rą – spek­tak­lį „Pla­ne­ta EGO“ pa­gal Fran­co Kaf­kos kū­ri­nius. Be­žiū­rint ki­lo daug klau­si­mų, to­dėl bū­ti­nai su­si­ra­siu F. Kaf­kos ro­ma­nus „Pi­lis“ ir „Ame­ri­ka“, pa­gal ku­riuos pa­sta­ty­tas šis spek­tak­lis, ir dar kar­tą per­skai­ty­siu. Vos be­pa­me­nu ir ki­no fil­mą „Pi­lis“, tad teks ir jį su­si­ras­ti.
 

Kai išgirdau, kad iš mūsų mokyklų programų gali būti išimti tokie autoriai, kaip V. Šekspyras, J. V. Gėtė, F. Kafka, A. Kamiu, pagalvojau, kad sapnuoju. Skaičiau, kad Švedijoje rašytojai, knygų leidėjai ir jų platintojai remiami per Bibliotekų fondą, kuriam valstybė moka po kroną už kiekvieną iš bibliotekų paimtą skaityti knygą. Be to, Švedijoje visais būdais remiama kultūra nuo Olofo Palmės laikų.

Regis, grįžta alkoholinių gėrimų pirkimo palengvinimai. Tiesa, į benzino kolonėlės, atrodo, degtinės dar negrąžins, nors, ją panaikinus, ne vienas skundėsi: „Kas per degalinė, jei negalima nusipirkti degtinės.“ Antra vertus, išėmus iš benzino kolonėlių alkoholį, girtų prie vairo ne sumažėjo, o dargi padaugėjo.

Rudens žiemos sandūroje vertėtų pasakoti kuo daugiau linksmų istorijų. Turiu juokauti mėgstantį draugą. Gerbiu jo pastangas visiems praskaidrinti nuotaiką. Nors kartais jo humoras būna gana aukštos prabos. Pavyzdžiui, eidamas lėktuve į tualetą, jis kaimyno paprašo: „Gal galėtumėte pasaugoti daiktus.“

Baigiantis rudeniui, feisbuke patiko aktoriaus Vlado Bagdono sveikinimas jubiliejų švenčiančiai aktorei Reginai Arbačiauskaitei. Aktorius pasirašo: „Tavo buvęs Žygimantas Augustas“, prisimindamas, kad J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ R. Arbačiauskaitė vaidino Barborą, o jis Žygimantą.

Tik gaila, kad tamsėjančių dienų liūdesio nepaskandinsi, jis moka plaukti. Toks jau tas gyvenimas ir nieko čia nepakeisi: vasarą – karšta, žiemą – šalta. Lapkritį daug kalbėjome apie viso laikinumą. Netgi žmogaus. Skaičiau, kad Klaipėdoje statomas krematoriumas, kuris išsiskirs našumu.

Populiarios pasaulio pabaigos prognozės. Net popiežius Pranciškus turi su juo susijusią pasaulio pabaigos pranašystę. XII a. gyvenęs šventasis Malachijus išpranašavo, jog iki paskutinio teismo dienos bus 112 popiežių – o 112-asis ir yra Pranciškus. Tiesa, Malachijaus pranašystėje paskutinis popiežius vadinamas Petru. Katalikų bažnyčia pranašystėmis netiki, tačiau dėl viso pikto popiežiams rinktis Petro II vardo nepataria. Pasaulio pabaigos entuziastams tai ne kliūtis. Jie primena, kad 112-asis popiežius savo vardą pasirinko pagal šventąjį Pranciškų Asyžietį, o pastarojo tėvo vardas buvo Petras.

Sakoma, koks bus oras Visų šventųjų dieną, lapkričio 1 d., tokia bus ir žiema. Jei toji diena saulėta ir šilta, žiema bus šalta. Šiais metais lapkričio 1-ąją švietė saulutė. Dar sakoma, jog tas prognozes gali pakoreguoti lapkričio 11 d. – šv. Martyno diena. Jei per Martyną balas aptraukęs ledukas, žiema bus šilta. Šiais metais – jokio leduko.

Vartau laikraščius. Vardijama, kas pabrango. Pasirodo, labiausiai pabrango daržovės ir bulvės – 10,9 proc., vandentiekio paslaugos – 5,6 proc., duona ir grūdų produktai – 3,3 proc., žuvys ir jų produktai – 2,3 proc., pienas ir jo produktai – 2 proc. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) metų pabaigoje buvo 2 305 Lt, o atskaičius mokesčius – 1 784 Lt. Daugėjo gyventojų Vilniuje. Sostinėje jau gyvena 27 proc. šalies gyventojų.

Perskaitę žodį „litas“, be abejo, supratote, jog mano vartomi laikraščiai ne šių metų. Taip, jie lygiai dešimtmečio senumo.

Kada tik atsirado vakcina ir prasidėjo skiepijimai nuo kovido, gal pamenate, grupelė be eilės pasiskiepijo pas pažįstamus medikus Šilutėje, po to vienoje Vilniaus odontologijos klinikoje pasiskiepijo darbuotojai, kurie buvo iš administracijos ir jokio sąlyčio neturėjo su pacientais. Pagalvojau, jog jie turėjo būti ne smerkiami, bet giriami kaip skiepų propaguotojai, bet kokiu būdu norintys pirmieji pasiskiepyti, žodžiu, tikri vakcinos reklamuotojai. Vienas iš tų pasiskiepijusiųjų Šilutėje – mano bičiulis, todėl ne kartą, kalbėdamasis su juo, pagiriu už pionieriaus misiją, propaguojant vakciną. Jis mano pagyras nuleidžia negirdomis.

Lietuviai nėra komedijų mylėtojai. Nesakysi, kad būtų pamilę ir dramas. Mums artimiausios – melodramos. Todėl, palydint senuosius ir sutinkant Naujuosius metus, mes norime klausytis „Traviatos“. Kažkur naujametė „Traviata“ buvo dingusi, bet pagaliau ji atgimė ir mūsų norai išsipildys. Nuo lapkričio 17 iki 20 d. imtinai Lietuvos operos ir baleto teatras pakvietė į italų režisieriaus Pablo Cereso, jau devintojo šiame teatre, Dž. Verdžio operos pastatymo premjerą. Rodoma ši opera ir šiandien, rytoj, antradienį, bus rodoma gruodžio 29, 30, 31 bei sausio 2 dienomis.

Vis prisimenu naujametę „Traviatą“ sovietmečiu. Prasidėdavo tuomet spektakliai 19.30 val. Tą vakarą vyrai teatre pasirodydavo frakuoti arba bent tvarkingais kostiumais, damos su iš spintų ištrauktomis šventinėms progoms laikomomis suknelėmis, tad visas teatras būdavo pakvipęs gana neblogais kvepalais, bet drauge ir naftalinu. „Traviatos“ trukmė su pertraukomis – 4 val., tad baigdavosi 22.30 val. Norintiesiems švęsti Naujuosius jau vėloka: kol nuvyksi į šventimo vietą (restoraną, bičiulių namus), jau visi bus prie stalo. Tad kai kas teatro salę palikdavo po pirmojo veiksmo: išklausydavo „Užstalės dainą“ („Pakelkim taurę linksmybių“) ir tardavo, jog pakaks, viskas atlikta. Ištvermingiausieji sulaukdavo antrojo veiksmo ir taip pat gana melodingos tėvo Žermono arijos. O per paskutinį veiksmą tapdavo aišku, jog „Traviata“ – tai tikrai drama. Scenoje lovoje guli mirštanti Violeta, prie jos klūpi Alfredas ir salėje – keletas gedėtojų.