Vinilinių plokštelių mada sugrįžo ir nebesibaigs

Ką darote, kai susergate? Greičiausiai kreipiatės į gydytoją. O ką daryti, kai „suserga“ jūsų patefonas? Taip pat kreiptis į gydytoją – Šiaulių patefonų daktarą Viktorą Matačių, per daugiau nei pustrečio dešimtmečio išsiaiškinusį visas patefonų paslaptis ir pasiruošusį jas atskleisti ir jums, skambant šiltiems, šiek tiek traškantiems muzikos akordams.

Traukė link Vakarų

V. Matačius pasakoja, kad jo draugystė su patefonais prasidėjo tuomet, kai įsigijo savo pirmąjį patefoną – apie 1976 m. Tiesa, patefonai tada buvo kitokie, o šiek tiek geresni paplonindavo pinigines apie 300 rublių. Kad įsivaizduotume, kokia tai suma, pašnekovas paaiškina: 1980 m. įsidarbinus inžinieriumi „Nuklone“, jo atlyginimas siekė 115 rublių.

Vakarietiškos muzikos vinilinės plokštelės kainuodavo 50 rublių – tai buvo brangus turtuolių ir mėgėjų malonumas. „Jaunimas taip pat sėkmingai, kaip ir dabar, muzikos klausydavosi, tik tada Vakarai buvo neprieinami, paprastai ranka nepasiekiami, tai visus ir traukė link Vakarų“, – prisimena Viktoras.

Taigi, plokštelės keliaudavo iš rankų į rankas, vieni skolindavosi iš kitų, kai kurie perrašinėdavo. Pašnekovas prisimena ir pirmąją savo plokštelę – tai buvo 1976 m. dovanų gauta „Velnio nuotaka“.

„Nepirkdavome daug plokštelių. Studentas su 40 rublių stipendija – ką jis? Net viena plokštelė neišeina. Tik perrašinėti likdavo... Perrašinėjimas klestėjo masiškai“, – pasakoja V. Matačius. Vėliau, apie 1990 m., kai išpopuliarėjo kasetės, vinilinių plokštelių klausytojų žymiai sumažėjo.

Plokštelių drožėjas

V. Matačiaus kelias nuo klausytojo iki patefonų daktaro prasidėjo sužinojus, kas yra akustinis kabelis. „Aparatūra ta pati, pakeiti laiduką, o garsas skiriasi katastrofiškai“, – pirmąjį įspūdį prisimena pašnekovas.

Vienas draugas atnešė kolonėles, kad jas „papimpintų“. Vėliau visi, kas ateidavo į svečius, klausdavo: „Kokios čia kolonėlės, kad taip gražiai skamba?“ Taip, pradėjęs nuo savo ir draugų aparatūros „pimpinimo“, po truputį tapo žinomu Šiauliuose patefonų meistru. Dabar jis skaičiuoja 26 savo tokio darbo metus.

Viktoras prisimena vieną žmogų, atnešusį patefoną su nulūžusia adatėle. „Su garsiakalbiukais, USB, „Bluetooth“ – viskuo. Toks patefoniukas 80 svarų kainavo. Vaikai, sako, nupirko Londone. Ten ta adatėlė kažkokia... Sakau: „Aš neturėsiu jums tokios adatėlės. Ir išvis jūs čia turite ne patefoną, o diskų drožėją“, – pokalbį prisimena pašnekovas.

Tokiu atveju, pasak jo, matematika paprasta: jeigu turite 20 plokštelių, kurių kiekviena kainuoja apie 20 Eur, tai 80 svarų vertės patefonas padaro apie 400 Eur nuostolį. „Plokštelės kainuoja daug brangiau nei patefonas ir savo brangius daiktus drožiate tuo blogu patefonu“, – sako Viktoras.

„Sėsti ant adatos“

Kaip išsirinkti patefoną, kuris nebūtų, kaip pašnekovas vadina, plokštelių drožėjas? V. Matačius sako, kad tai labai sunkus klausimas. „Pradžia yra adatėlė, – tvirtina jis ir užsideda specialius akinius, kad geriau matytų taško dydžio deimantinę galvutę. – Toks juoduliukas. Tai yra pati pradžia – tas daiktas, kuris remiasi į plokštelę.“ Pasak Viktoro, geriausias variantas – vadinamasis „new diamond“, t. y. nuogas deimantas.

Ir taip apie įvairias – kūgines, elipsines ir kt. – adatėles, skirtingus galandymo būdus, laidelius ir vamzdelius, tonarmus ir fono korektorius jis gali kalbėti nesustodamas. Paklaustas, kaip išsirinkti gerą patefoną žmogui, kuris tiek neišmano, o dauguma tų žodžių skamba kaip burtažodžiai, V. Matačius šypteli: reikia ieškoti išmanančių draugų arba turėti daug pinigų.

„Nueikite į saloną ir ten labai greitai jums įtaisys – tik ištraukite pinigus“, – sako pašnekovas. Tiesa, jo teigimu, nusprendus „sėsti ant adatos“, teks pakloti nemažai.

Garso kokybė

Aišku, galima sutaupyti, pertvarkant seną aparatą. „Čia prasideda daktarizmas. Pasiimi seną, pridulkėjusį daiktą, tepalai sudžiūvę – visokių yra niuansėlių. Va, paėmiau ir pakeičiau laiduką – geriau skamba“, – džiaugiasi pašnekovas. Be abejo, reikia suprasti, kada „ligonis“ jau mirtinas – prie tokių Viktoras nelenda. „O kam vargti?“ – klausia.

Viktoras sako, kad aparatūrą testuoti reikia tik su labai gerai įrašytomis plokštelėmis. „Aišku, visi diskai turėtų būti gerai įrašyti, bet kažkaip būna ir kitaip. Ir CD laikais 80 proc. buvo blogai įrašyta. Čia ne aš sugalvojau – statistika tokia“, – tikina pašnekovas.

Tiesa, dažnai gerai ir blogai įrašytas plokšteles gali atskirti tik išlavinta ausis. Viktoras leidžia pasiklausyti vieno iš gerųjų: yra ir orkestras, ir įrašų studija – viskas, ko reikia. „Kaip sako specai, net kanifolija girdisi“, – šypsosi.

„Atsimenu iš studijų laikų: persikėliau gyventi į nuomojamą butą, atnešė man antrą „Queen“ diską. Įsidedu – kažkokia katastrofa, turbūt perrašyta ne du ir ne penkis kartus. Ir po kelių mėnesių atneša plokštelę. Aš tada supratau, kas yra „Queen“, – apie kokybiško įrašo svarbą kalba pašnekovas.

Kaip į gerą restoraną

Turbūt dauguma melomanų pastebi, kad vis daugiau muzikantų bei grupių savo įrašus vėl leidžia vinilinių plokštelių formatu. Tai džiugina ir V. Matačių: ir žmonės klausosi kokybiškų įrašų, ir klientų daugėja. Pasak jo, klausytojus vilioja tikras, šiltas garsas, net girdimas traškėjimas.

„Jūs net neįsivaizduojate, kas darosi. Jei neturite plokštelių grotuvo, su jumis kai kas net nekalbės, – šypsosi pašnekovas. – Vienas dalykas – tai yra mada.“

Visgi patefonai ir vinilinės plokštelės skirtos ne kiekvienam: jie reikalauja daug priežiūros, išmanymo ir investicijų. „Žinote, čia yra kaip ėjimas į gerą restoraną. Jeigu norite greitai pavalgyti, nulekiate į „Hesburger“ ar „McDonald’s“, – tvirtina V. Matačius.

Viktoras įsitikinęs, kad tie, kurie supranta, klausėsi vinilinių plokštelių anksčiau, klausosi ir dabar. Tačiau šiuo metu egzistuoja ir tam tikras numizmatizmas: žmonės perka vinilines plokšteles dėl to, kad jiems tiesiog gražu, net neturėdami joms klausytis tinkamos aparatūros.

„Buvo toks vienas žmogus, kuris atėjęs sako: „Man labai patinka plokštelės.“ Sakau: „O tai koks pas jus grotuvas?“ Sako: „Aš neturiu grotuvo. Man labai patinka viršeliai – labai gražu. Prisidėjęs turiu...“ – prisimena V. Matačius. – Tai kas čia yra – mada ar numizmatizmas?“ Pašnekovas džiaugiasi, kad dauguma jo klientų žino, ko nori.

Ritualas

Nors įvairios mados dažniausiai ateina ir praeina, kartais sugrįžta, o kartais ne, Viktoras mano, kad patefonų ir vinilinių plokštelių mada sugrįžo ir nebesibaigs – „varys ir varys“.

„Pirmiausia, kaip sakydavo amžinatilsį Benjaminas Gorbulskis, visa muzika jau parašyta, tik ne visi pinigai surinkti. Dabar yra lygiai taip pat. Muzikantai tai suprato“, – tvirtina pašnekovas ir priduria, kad kompaktiniai diskai, klausymasis įvairiose interneto platformose, programėlėse negali prilygti vinilinėms plokštelėms.

„Pasiimate plokštelę. Pauostote, kaip kvepia, išsitraukiate. Tai yra ritualas“, – demonstruoja V. Matačius, giliai įkvėpdamas vinilinės plokštelės, tarsi ką tik iš knygyno parsineštos knygos, aromato.