Vilnius imasi žaliųjų alėjų: brandūs medžiai verti didesnio rūpesčio

Valyti orą, saugoti nuo triukšmo ir automobilių kaimynystės bei tiesiog puošti miestą – sostinės medžių alėjų „užduotys“ šiandien tokios pat, kaip prieš 50 ar 70 metų, kai dauguma jų buvo pasodintos, bet vykdyti jas vis sunkiau – miesto želdiniai sensta kur kas greičiau nei augantieji natūralioje aplinkoje. Tad stengdamiesi pratęsti alėjų gyvenimą ir misiją, savivaldybės specialistai pradėjo didelius jų regeneravimo darbus.

„Jei norime, kad brandžiais medžiais džiaugtųsi ir mūsų vaikai, miesto želdynų atnaujinimas turi būti nuoseklus ir nuolatinis“, – sakė Vilniaus savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyriaus patarėja želdynų ir kraštovaizdžio klausimais Giedrė Čeponytė.

Pasak patarėjos, darbai suplanuoti keliomis kryptimis: alėjos bus atnaujinamos vietoj nudžiūvusių, sunykusių ar dėl įvairių priežasčių iškirstų pasodinant naujų želdinių, be to, bus gerinamos sąlygos tebegyvuojantiems brandiems medžiams. Šalia šių darbų bus nuosekliai laikomasi plano, kad vykdant miesto plėtrą ir tiesiant naujas gatves medžių alėjų įrengimas būtų neginčytinas standartas, o tai įgyvendinant būtų iš anksto galvojama apie augimvietės gerinimą ir šaknų apsaugą.

„Gatvės, kurios gali ir  turi tapti alėjomis, numatytos ir Vilniaus bendrajame plane, – sakė G. Čeponytė. –  Tai turi būti zonos, kuriose šešėlį labiau kuria ne pastatai, o medžiai, kartu sukuriantys ir aiškią žalią skiriamąją juostą tarp važiuojamosios dalies ir namų fasadų.“

Didžioji dalis šių atnaujinti numatytų, o kai kuriais atvejais – jau atnaujinamų gatvių yra Naujamiestyje (Gedimino pr., Pylimo g., Pamėnkalnio, A. Jakšto, Vasario 16-osios, Naugarduko ir beveik visos kitos Naujamiesčio reguliaraus suplanavimo gatvės), bet atželdinamų alėjų esama ir Žvėryne (Kęstučio, Birutės, Vytauto, A. Mickevičiaus, Liubarto g.), ir Šnipiškėse, ir šiek tiek – Senamiestyje.

Žaliesiems senjorams – rūpestingas genėjimas ir daugiau laisvės šaknims

Kol po Antrojo pasaulinio karo susodinti želdiniai virto tikromis alėjomis, vilniečiams teko ilgokai palaukti – tuomet buvo įprasta sodinti nedidelius, metro ar pusantro metro aukščio, medelius. Greičiausio rezultato buvo galima tikėtis sodinant tuopas, kurios ir pasirinktos, kai Žvejų gatvėje statant elektrinę norėta, kad medžiai kuo greičiau pridengtų iš elektrinės kaminų virstančius dūmus. Šios tuopos savo gyvenimą jau baigė – bene prieš 7 metus buvo pakeistos liepaitėmis.

„Su dabartiniu mūsų požiūriu į brandžių medžių saugojimą dalis tų tuopų būtų galėjusios būti išsaugotos, – komentavo G. Čeponytė. – Dabar galime pasiguosti tuo, jog jau turime gražią liepų alėją, o ateityje tvirtai laikytis nuostatos, kad turime daug rimčiau prižiūrėti brandžius medžius, ypač tuos, kurie turi bent 50 proc. galimybių dar pagyventi. Taip, 50 metų medis Švitrigailos ar kokioje kitoje Naujamiesčio gatvėje atrodo kaip šimtametis ar panašiai. Bet reikia nebijoti to, kad jie kreivesni ar turi kokią drevę. Juk yra ir kita pusė – jie gyvybingi, prisitaikę savo šaknimis, turi susiformavusią gražią lają. Taigi reikia saugoti juos – subtiliai genėti, kur įmanoma (miesto centrinėse gatvėse augančios liepos genimos kas dvejus ar trejus metus), išlaisvinti nuo pernelyg artimos kietos dangos ir taip atverti šaknis oro paėmimui.“

Kaip tik taip, išlaisvinant didesnį plotą nuo glaudžiai apdėliotų plytelių, bus pagerintas dalyje Konstitucijos prospekto, Pylimo gatvės augančių medžių gyvenimas – ten, kur  didesnis aptvėrimų plotas netrukdo pėsčiųjų judėjimo.

Rengiamas planas tokį projektą įgyvendinti ir vienoje Sapiegų parko alėjoje, kur brandūs medžiai buvo apsupti kietosiomis dangomis prieš kelerius metus įsikuriant Techparkui.

Alėjos turi būti atnaujinamos nuolat

Šiandien mieste galima rasti alėjų, kuriose šalia keturių žaliuojančių medžių yra trys skylės, nes ilgus metus buvo įprasta nudžiūvusių medžių vietas uždengti plytelėmis. „Pradėjome atsekinėti tas „išmuštų dantų“ vietas ir sodinsime ten medelius. Beje – didesnius, nei buvo sodinta prieš tą pusšimtį ir daugiau metų. Nuostata yra, kad jie būtų maždaug 5 metrų aukščio, ne mažesnio nei 8–10 cm kamieno skersmens, tai yra apie 14 metų amžiaus, su suformuotu šaknų gumulu ir daugybe kapiliarinių šaknų, kurios medžiui palengvina užsikabinimą ir prigijimą“, – pasakojo G. Čeponytė.

Iššūkis yra tik tai, kad į kelmo vietą naujų medžių sodinti negalima, nes ten gali būti likę šaknų, o jose – ir ligų. Tad nauji medžiai turi atsirasti šalia, taigi – neišlaikant idealiai vienodų atstumų tarp medžių. „Bet alėjos įspūdis, žalioji perspektyva, kurią praeidamas matys žmogus, bet kuriuo atveju išliks“, – pažymėjo G. Čeponytė.

Pasak specialistės, nereikia bijoti to, kad vienoje alėjoje bus skirtingo amžiaus medžiai – užtenka to, kad bus sodinama ta pati rūšis. Vis dėlto alėjų atnaujinimas suteikia galimybę parinkti ir labiau miestui tinkamas medžių porūšius – pavyzdžiui, sodinti ne mažalapes, o didžialapes, amarų mažiau mėgstamas liepas, rinktis kompaktišką lają turinčias rūšis – galvojant apie tai, kad turi matytis kelio ženklai, kad neturi būti kliudomas troleibusų kontaktinis tinklas ir kt.

Sodinant naujuosius medelius rūpinamasi sukurti jiems maksimaliai gerą augimvietę kuo ilgesniam laikotarpiui. Mechaninio ar juolab automatinio laistymo sistemų įrengti miestas neišgali, bet įprastai įvedama kiauryminė žarna, kurios vienas galas lieka žemės paviršiuje ir per ją dvejus ar trejus metus sodinukas yra ir laistomas, ir tręšiamas – kaip tik tie pirmieji keleri metai yra kritiniai, svarbiausi medelio sutvirtėjimui.

Regeneruojant alėjas pagal galimybes pomedyje sodinami ir krūmai, kurie ne tik sugeria taršą bei triukšmą, bet ir tampa fizine atitvara, taip kartu humanizuodami erdvę – pėstysis, anot G. Čeponytės, net ir psichologiškai jaučiasi labiau apsaugotas, kai nuo automobilių jį skiria papildomas atitvaras.

Tiesa, žiemą krūmynų priežiūra reikalaus papildomų kaštų. „Krūmų šaknynas yra smulkesnis, dėl to ir mažiau atsparus sniegą tirpdančioms medžiagoms. Tad  tikėtina, kad tuos naujai sodintus krūmus, tokius kaip Naugarduko gatvėje, bent jau nuo gatvės pusės apdengsime panašiai kaip pernai – Gedimino prospekto liepas. Žiemai uždengiame, pavasarį susirenkame ir vėl pasidedam į sandėlį. Jei žiema būtų kaip pernai – tų uždengimų gal ir nereikėtų. Bet kas galėtų pasakyti, kaip bus?“ – sakė Vyriausiojo miesto architekto skyriaus patarėja želdinių ir kraštovaizdžio klausimais.