Vilniuje pristatomas tautodailininkės Julijos Daniliauskienės kūrybinį palikimą apžvelgiantis „Aušros“ muziejaus išleistas albumas-katalogas

2017 m. gegužės 4 d., ketvirtadienį, 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) vyks Šiaulių „Aušros“ muziejaus išleisto albumo-katalogo „Julija Daniliauskienė: būtis karpiniuose“ ir ten veikiančios parodos „Istorija ir dailininkas: Julija Daniliauskienė“ pristatymas. Paroda veiks iki gegužės 28 d.

Leidinyje „Julija Daniliauskienė: būtis karpiniuose“, susidedančiame iš albumo ir katalogo, pristatomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje sukauptas tautodailininkės kūrybinis palikimas, supažindinama su J. Daniliauskienės asmenybe, apžvelgiama jos kūryba, pateikiama bibliografija. Albumas iliustruotas meniniu požiūriu  vertingiausiais karpiniais, atspindinčiais karpinių meistrės kūrybos šaltinius – tautodailę, gamtą ir jautrią meninę prigimtį. Kataloge pateikiami Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomų kūrinių aprašai. Leidinys skiriamas visiems, besidomintiems tradicine Lietuvos daile, kultūra ir istorija. Albumo-katalogo leidybą rėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba.

Julija Daniliauskienė (1926–2009) – tautodailininkė, tarptautinį pripažinimą pelniusi popieriaus karpinių meistrė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus bičiulė. Su jos vardu siejamas primirštos, tačiau XIX a. – XX a. pradžioje lietuvių buityje itin pamėgtos kūrybos – karpinių – klestėjimo laikas. 2008 m. J. Daniliauskienė didžiąją kūrybinio palikimo dalį (1556 karpinius) padovanojo „Aušros“ muziejui. Jos kūrinių yra ir kituose Lietuvos ir užsienio muziejuose: Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kelmės krašto muziejuje, Domodedovo istorijos ir meno muziejuje (Domodedovas, Rusija), Rusijos valstybiniame etnografijos muziejuje (Sankt Peterburgas, Rusija).

J. Daniliauskienė gimė Darijos Zubovaitės ir Stasio Pūtvio šeimoje Šilo Pavėžupyje (Kelmės r.), kurį vadino vaikystės rojumi. 1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, liepos 12 d. buvo suimtas S. Pūtvis ir įkalintas Šiaulių kalėjime. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. birželį su kitais politiniais kaliniais išvežtas į Rusiją. Mirė 1942 m. balandžio 4 d. Gorkio kalėjime. D. Zubovaitė-Pūtvienė su dukterimis Julija, Aleksandra ir sūnumi Rymantu 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Altajaus kraštą, o 1942 m. – į Lenos žiočių salą Muostachą. 1947 m. Pūtvių šeimai buvo leista persikelti į Jakutską. Tik 1956 m. grįžo į Lietuvą.

J. Daniliauskienė Sibire praleido penkiolika gražiausių jaunystės metų. Į Lietuvą ji grįžo su trimis dukterimis ir to paties likimo vyru etnografu Antanu Daniliausku (1926–1983). 1967 m. J. Daniliauskienė įstojo į Liaudies meno draugiją (nuo 1990 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjunga). Nuo 1958 m. menininkė dalyvavo liaudies meno parodose Lietuvoje ir už jos ribų. Pirmąją asmeninę popieriaus karpinių parodą surengė 1964 metais. Iš viso buvo surengta daugiau kaip 40 asmeninių parodų. 1979 m. jos kūryba įvertinta Respublikine Pauliaus Galaunės premija.

J. Daniliauskienės karpiniai – tai savita dabartinės liaudies meno grafikos atmaina. Pagrindiniai jos kūrybos šaltiniai – tautodailė, gamta ir jautri meninė prigimtis – susiliejo į visumą ir atskleidė meninės technikos meistrystę, kūrybiškumą, išradingumą. Nuo atskiro meninio ženklo, ornamento segmento menininkė išplėtojo karpinių meną iki sudėtingiausių kompozicijų, dekoratyvių grafikos lakštų. J. Daniliauskienė išliko optimistė, nors nevengė ir rūstesnių temų bei monumentalios išraiškos. Karpiniuose vyrauja vitališki augalų motyvai bei abstrahuotos geometrinės kompozicijos, turinčios ženklų ir simbolių bruožų. Jos darbams būdingas stiliaus aiškumas ir darna.

Menininkę nuolat jaudino Lietuvos gamtos įvairovė ir grožis. Medžiai, augalai, paukščiai ir gyvūnai yra vieni iš svarbiausių jos kūrybos motyvų. Šioje parodoje eksponuojami karpiniai leidžia atsekti dėsningą menininkės ėjimą nuo ją supančios gamtos motyvų kartojimo („Pievų žolės“, 1966), ankstyvųjų aplikacijų (keturių darbų ciklas „Metų laikai“, 1960) iki augalinių stilizuotų darbų (ciklas „Oi giria, girele žalioji, pilna mažųjų paukštelių“, „Šventinė giesmė“, 1975), sudėtingų abstrahuotų kompozicijų (ciklai „Juostų motyvai“, „Ritmai“, 1985–1991, „Atmintis“, 1989–1990), grįstų augaliniais ir geometriniais ornamentais, ritmišku jų pasikartojimu.

Anot dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės, „J. Daniliauskienės karpiniuose, kaip ir mūsų liaudies dainose, reiškiama gamtos poezija, suskamba tikra ornamentalumo muzika, liejasi grynas, neišsenkamas dekoratyvinės formos žaismas, teikiantis žmogui įgimtą ir praktiškai nesuinteresuotą estetinį pasigėrėjimą“.