Vilniuje pagerbtos Romų holokausto aukos

Minint Tarptautinę Romų holokausto aukų atminimo dieną, Tautinių mažumų departamentas prie Vyriausybės, viešoji įstaiga Romų visuomenės centras ir Lietuvos romų bendruomenė kvietė kartu prisiminti vieną tragiškiausių laikotarpių žmonijos istorijoje – vadinamąjį Porrajmos arba Samudaripen, nacių vykdytą Antrojo pasaulinio karo metu 1939-1945 metais. 

Panerių memoriale, pagerbiant nužudytus romus, buvo padėta gėlių. Minėjime dalyvavo Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Seimo narys Emanuelis Zingeris, kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Tautinių mažumų departamento, Lygių galimybių kontrolierės tarnybos atstovai, Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, Tautinių bendrijų namų direktorė Alvida Gedaminskienė bei Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas ir bendruomenės nariai.

Romų genocidas Europoje

Antrojo pasaulinio karo metais nacistinėje Vokietijoje ir jos okupuotose teritorijose romų – didžiausios Europos tautinės mažumos – persekiojimas ir naikinimas vyko skirtingomis formomis. Vakarų Europoje gyvenę romai dažniausiai atsidurdavo koncentracijos stovyklose. Balkanų šalyse ir Sovietų Sąjungos Respublikose juos sušaudydavo mobilūs kolaborantų būriai, sudaryti iš vietinių gyventojų.

Koncentracijos stovyklose romai privalėjo nešioti rudą apverstą trikampį, kartais – raidę Z (nuo vokiško žodžio Zigeuner, čigonas). Didžiausia romų masinio naikinimo vieta buvo Aušvico koncentracijos stovykla. Romės moterys taip pat kalėjo Ravensbriuko moterų koncentracijos stovykloje. Stovyklose su romais buvo atliekami žiaurūs medicininiai eksperimentai, priverstinė sterilizacija.

Dalis iš Lietuvos išvežtų romų buvo laikoma Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, kurioje 1944 m. rugpjūčio 2 d. buvo sunaikintas romų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Skaičiuojama, jog iš 947,500 Europoje prieš karą gyvenusių romų 1939-1945 m. nužudyta 250 000-500 000 asmenų. Žymūs Holokausto tyrinėtojai Henry Friedlanderis ir Raulis Hilbergas teigia, kad romų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui Holokausto metu. 

Nuo 1972 m. rugpjūčio 2-oji minima kaip Romų holokausto atminimo diena. 2015 m. balandžio 4 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl priešiškumo romams Europoje ir romų genocido Antrojo pasaulinio karo metais minėjimo“, kuria pripažino istorinį romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu faktą, ir Rezoliucijos 14 punkte paskelbė rugpjūčio 2-ąją Romų holokausto aukų atminimo diena.

2019 m. Seimas atmintinų dienų sąrašą papildė nauja diena – Romų genocido atminimo diena, kuri yra minima rugpjūčio 2-ąją.

Romų genocidas Lietuvoje

Nacistinė ideologija Antrojo pasaulinio karo metais tapo milijonų nekaltų žmonių žūties priežastimi. Jos propaguotojai išskyrė kelias asmenų grupes, kurių nariai nebuvo laikomi vertais gyventi. Į šį sąrašą pateko žydai, neįgalieji, homoseksualai, komunistai, taip pat romai, kurių sistemiškas naikinimas, jį išgyvenusiųjų pavadintas Pharrajimos, vis dar nesusilaukia pakankamai didelio dėmesio viešojoje sferoje.

Tarpukario Lietuvoje romų gyvenimo sąlygos nebuvo prastos. Nors tuometinėje visuomenėje buvo paplitęs romo – arkliavagio stereotipas, dauguma šios tautinės mažumos narių turėjo visas piliečio teises, valstybė nedraudė klajokliško jų gyvenimo būdo. Vis dėlto situacija kardinaliai keitėsi nacių okupacijos metais. Naujasis režimas, romus laikęs nevisaverte, darbo vengiančia tauta, pradėjo taikyti diskriminacinę politiką: romams buvo uždrausta klajoti, lankytis vokiečių pamėgtose vietose.

Tačiau jau 1942 m., Lietuvos romus pradėta areštuoti ir izoliuoti. Jie buvo uždaromi Pravieniškių, Pabradės, Ežerėlio stovyklose, kuriose buvo atrenkami darbui tinkantys asmenys. Pastarieji buvo deportuojami į koncentracijos stovyklas bei į Vokietiją ir Prancūziją įvairiems darbams atlikti. Manoma, kad iš Lietuvos buvo išvežta apie tūkstantį romų, kurių didžioji dalis karui pasibaigus sugebėjo grįžti į tėvynę.

Likusiųjų Lietuvoje likimas buvo liūdnesnis. Klajojantys romai, užtikti nacių įprastai buvo sušaudomi vietoje, o stovyklose kalinti ir nenaudingais įvardyti šios tautinės bendruomenės nariai, tarp kurių buvo daug moterų, vaikų, senyvo amžiaus žmonių, buvo žudomi masiškai. Daug romų gyvybių buvo atimta Kauno Devintajame forte, Paneriuose ir ypač Pravieniškių stovykloje, kurioje egzekucijos ne visuomet būdavo vykdomos šaudant, o dažnai dar gyvus žmones, ypač vaikus, užkasant žemėje.

Skaičiuojama, kad Europoje šio genocido aukomis tapo apie pusę milijono romų. Kadangi dalis romų neturėjo jų tapatybę patvirtinti galinčių dokumentų, yra sunku pasakyti kiek jų, nacistinės Vokietijos okupacijos metais buvo nužudyta Lietuvoje. Manoma, kad savo gyvybes prarado bent pusė tūkstančio šios tautinės mažumos narių, vadinasi, Lietuvoje buvo nužudytas kas trečias romas.

ELTA