Vilnietis įstojo į moderniųjų technologijų matematiką, tačiau pirma atėjo tarnauti: „Kariuomenėje pradedi suprasti žmones“

„Matematikos egzamine man iškrito cigarečių pakelis – norėjo nutraukti egzaminą, kilo ginčas, susijaudinau ir išsiblaškiau, tai gavau tik kiek daugiau nei 70 balų", – paklaustas apie matematikos brandos egzamino rezultatus pasakoja vilnietis Ernestas Kaliavinas (Ernest Kaliavin). Rugpjūčio 1 dieną šauktinio tarnybą Dragūnų batalione pradėjęs ir ką tik priesaiką davęs aštuoniolikmetis ramiai vardija kitus savo pasiekimus: „Paskutinį kartą matematikos olimpiadoje dalyvavau pernai rudenį, tai gavau pirmą laipsnį." Paprašytas patikslinti priduria: „čia tas laipsnis parodo, kokį lygį esi pasiekęs, gali išvis jokio negauti, gali gauti trečią, antrą. Aš gavau pirmą, tam reikėjo surinkti reikiamą taškų skaičių".

Nuo šešerių metų mokyklą pradėjęs lankyti Ernestas šiemet sėkmingai baigęs mokslus Vilniaus Žemynos gimnazijoje išlaikė egzaminus ir įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, pasirinkęs studijuoti moderniųjų technologijų matematiką.

Kodėl pasirinkai eiti tarnauti, o ne studijuoti?

Nuo vaikystės domiuosi karyba, prie to labai ir tėvas prisidėjo. Domėjausi karine technika, uniformomis, kariniais laipsniais ir šiaip „ginti Tėvynę" juk reiškia ginti ne ką kitą, o savo artimuosius, šeimą, draugus. Manau, kad tai – kiekvieno vyro proga ir pareiga.

O kodėl pasirinkai Dragūnų batalioną?

Į šauktinių sąrašus nepatekau, atėjau savo noru. Norėjau eiti, kur sunkiausia. Atėjom su draugu, pamatėm lapą, kuriame buvo surašyti batalionai, o ir norėjau, kad tarnyba prasidėtų kuo anksčiau, pasižiūrėjom – sąraše Dragūnų batalionas, pakėlėm su draugu akis vienas į kitą – abiejų akys švyti – viskas, rašomės. Tai buvo prieš penkis mėnesius iki mums pradedant tarnybą. Tada praėjom medicinkę ir labai laukėm tarnybos.

Tai visą gyvenimą domėjaisi kariuomene ir štai – atėjai. Nu tai kokie pirmieji įspūdžiai?

Nesiskundžiu, visiškai. Norisi ir į žvalgus patekt, išgaut reikia maksimumą iš šito reikalo. Tėvas sakė, kad tai – gyvenimo mokykla. Nėra taip baisu, iš viso nėra baisu, draugiški žmonės susirenka iš įvairių kampų, galima iškart susibendrauti, man tas ir patinka, kad nuo pačių pirmų dienų dienas dirbam kaip kumštis. Vadai tai iš viso draugiški, būna, kad užsistoja, jeigu reikia.

Ar buvo, kas nustebino? Ar mes (kariuomenė) dar mokam stebinti?

Nėra taip, kad kažkas būtų nustebinę. Visko tikėjausi. Tėvas sakė, būna ir „cerberiai" vadai, o pas mus labai normalūs, jei tu žmoniškai elgiesi, jie irgi žmoniškai elgiasi. Žinoma, būna, pakelia balsą, bet čia viskas tavo labui. (Kiek pagalvojęs) Aišku, nustebino patys vadai. Kad vadai nepyksta ant tų karių, kurie, pavyzdžiui, fiziškai pratimų nepadaro, nevadina jų niekaip, o padeda ir tada labai matosi progresas. Tuoj niekam nebereikės padėti, tikrai.

Apie tarnybą esame girdėję ir tokių atsiliepimų, kaip „paaukojo metus valstybei". Ką Tu į tai?

Tai tėvynės labui paaukojai, ne šiaip sau. Tu gini ne kažkokį mistinį darinį, o ruošiesi ginti savo šeimą, draugus, jau sakiau gi. Ir šiaip, išmoko savarankiškai gyventi, disciplinos, išeini pasikeitęs į žymiai geresnę pusę.

Kaip sekasi susitvarkyti su kariškos tvarkos reikalavimais? Papasakok truputį.

Sunku atsikelti. Bet kai rėkia „kuopa kelk", jau niekaip neužmigsi. Šeštą keliamės, greitai pasiklojam lovas, susitvarkom spinteles, kambarį, apsiprausiam ir rikiuojamės lauke mankštai, po jos einam pusryčių. Pavalgom, grįžtam, baigiam tvarkytis, tada vyksta įvairūs užsiėmimai. Būna savaitgaliais ir „muilo šventė" – į kibirus „suvarom" daug muilo skiaučių, pasidaro labai daug putų. Tada patalpas reikia išvalyti taip, kad viskas blizgėtų, kad neliktų nė vienos dulkelės. Mane žavi, kad šimtas trisdešimt žmonių dirba, matos progresas, ta valanda valymo nepastebimai praeina. Jei vienam reikėtų valyti, užtruktų žymiai daugiau laiko, tačiau su draugais ne tik fiziškai, bet ir morališkai lengviau.

Ko mokėtės?

Ginklo valdymas, rikiuotės pradmenys, ginklų charakteristikos, kaip elgtis kariui (statutas), budėjimų tvarka, kas turėtų traukti „vyrišką lytį" – tai ginklai. Jei žmonės atėjo dėl to, tai informacijos ir paskaitų yra labai daug, jos įdomios, vadai pateikia daug įdomiau, nei mokykloje, praktiškai neįmanoma užmigti, nebent labai karšta.

O kas būna, jei užmiegi?

Prieina, sušaukia, pašoki, būna labai juokinga. Išvis, čia nebūna liūdna, koks tas pyktis būtų, visur humoras, čia iš dramblio daroma musė – ar užmiegi, ar pameti ką nors, visi pasijuokiam. Vadai supyksta, bet tarpusavyje pasijuokiam ir pasimokom. Labai draugiška atmosfera.

Ko tikiesi iš tarnybos?

Praeiti gyvenimo mokyklą, tapti savarankišku. Būdamas čia pradedi suprasti žmones, kokie jie, naglesni ir ne, pradedi matyti žmogaus moralines vertybes. Noriu ir fiziškai sustiprėti.

Dažnai žmogus sako: „Man per sunku kariuomenėje", „aš nesportiškas" ir kt. Ką Tu jiems?

Morališkai gali tik būti silpnas, fiziškai ne. Jei manai, kad bus blogai, tai ir bus blogai. Jei nusistatai, kad viskas bus gerai, tai ta viena astuoniasdešimtoji gyvenimo pralekia žaibiškai. Trys savaitės pralėkė nepastebimai, net neišvardinčiau, ką vakar ar užvakar veikiau.

Pokalbio pabaigoje Ernestas atsiprašo. „Aš čia turbūt nerišliai pasakoju, atsiprašau, prastai miegojau. Priesaika – atsakingas dalykas, nenoriu daryti gėdos, ypač, kai esi aukštas ir stovi priekyje. Tada bandau prisiversti užmigti, nes bus raudonos akys, o nesinorėtų įsiamžinti kaip mieguistam abiturientui, nuo to vėl kyla jaudulys, negaliu užmigti, tai šiaip taip kelias valandas pavyko"