Vilniaus krašto etnografiniam muziejui – 25-eri: ketvirtis amžiaus gyvosios istorijos saugotojams

Šiemet Vilniaus krašto etnografinis muziejus mini 25 metų veiklos jubiliejų – tai proga pažvelgti ne tik į sukauptus eksponatus, bet ir į muziejaus nueitą kelią bei reikšmę krašto kultūrinei tapatybei. Įsikūręs 2000 metais Nemenčinėje, muziejus tapo vieta, kurioje saugoma ir atskleidžiama Vilnijos regiono istorija, papročiai ir gyvoji tradicija.

Per ketvirtį amžiaus muziejus išsiplėtė į visą filialų tinklą, įtraukė vietos bendruomenes ir sujungė praeitį su dabartimi per edukacijas, parodas ir renginius.

Šventė, suvienijusi tradicijas, bendruomenę ir bičiulius

Gegužės 18 d., sekmadienį, buvusios Tarakonių mokyklos teritorijoje (Daukšių k., Sužionių sen.) įvyko Tarptautinės muziejų dienos ir Vilniaus krašto etnografinio muziejaus 25 metų veiklos jubiliejaus minėjimo šventė, kurią organizavo Vilniaus krašto etnografinis muziejus, Vilniaus rajono savivaldybė ir Vladislavo Sirokomlės muziejus.

Šventės proga Vilniaus krašto etnografiniame muziejuje ir jo filialuose vyko atvirų durų diena – lankytojai galėjo nemokamai apžiūrėti ekspozicijas ir parodas, susipažinti su siūlomų edukacinių užsiėmimų programomis.

Šventinis renginys prasidėjo 16 valandą, kai ilgametis muziejaus direktorius Algimantas Banievičius bei kiti renginio svečiai pasveikino susirinkusius. Muziejininkus taip pat pasveikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyriausioji patarėja Vida Montvydaitė bei Kultūros ir turizmo skyriaus vyresnioji patarėja, laikinai einanti vedėjo pareigas, Lilija Andruškevič. Jos įteikė įstaigai Vilniaus rajono savivaldybės dovaną – 1000 eurų vertės čekį bei Vilniaus rajono savivaldybės mero Robert Duchnevič vardu apdovanojo darbuotojus padėkos raštais.

Renginyje dalyvavo ir svečiai iš Lenkijos – ilgus metus bendradarbiaujančių institucijų atstovai, tarp jų – Henryk Samborski, Tadesz Szyszka, Anna Stancel, Irena Mossakowska, Karolina Lewandowską-Zając ir Zbigniew Kudrzycki. 

Koncertinė šventės dalis atspindėjo muziejaus etnografinę kryptį – scenoje pasirodė folklorinis ansamblis „Sužanianka“, svečių iš Lenkijos ansambliai „Wystek“ ir „Osnowa“, o šventę vainikavo „Kapela Dworska“ koncertas.

Vilniaus krašto etnografinio muziejaus padaliniai – gyvas kultūros žemėlapis

Vilniaus krašto etnografinis muziejus per 25 savo gyvavimo metus išaugino stiprų filialų tinklą, atspindintį viso regiono kultūrinę įvairovę ir istorijos tėkmę. Kiekvienas padalinys – tai ne tik ekspozicijų vieta, bet ir aktyvus kultūros centras, kuriame tradicijos puoselėjamos per gyvus žmonių susitikimus, kūrybą ir švietimą.

Pagrindinis muziejus Nemenčinėje – tai Vilniaus krašto etnografinio muziejaus šerdis, įsikūrusi jaukioje vietoje Švenčionių gatvėje. Čia saugoma eksponatų kolekcija atspindi krašto gyventojų buities, amatininkystės, žemdirbystės, religijos ir kasdienio gyvenimo tradicijas. Lankytojai gali susipažinti su nuolatinėmis ekspozicijomis: nuo senovinių baldų, įrankių ir tekstilės gaminių iki meninių medžio drožinių bei dokumentų. Ypatingą dėmesį traukia „Vilniaus krašto pirkia“, lino apdirbimo ekspozicija bei batsiuvio kampelis. Muziejuje nuolat vyksta renginiai, koncertai, konferencijos, o edukacinėse dirbtuvėse mokoma keramikos ir audimo. Svarbi muziejaus veiklos dalis – kraštotyrinės ekspedicijos, kurių metu renkama nauja medžiaga ir gausinamos kolekcijos.

Tradicinių amatų centras Houvalto dvare (Maišiagala) – tai vienas svarbiausių amatų puoselėjimo židinių Vilniaus krašte. Įsikūręs istoriniame XIX a. klasicistinio stiliaus Houvalto dvare, centras siūlo platų edukacinių programų spektrą, kuris apima tradicinių amatų įgūdžių mokymą: nuo verbų rišimo, odininkystės ir keramikos iki drožybos, vilnos vėlimo, muilo gamybos ar knygrišystės. Užsiėmimai skirti visoms amžiaus grupėms, skatina kūrybiškumą ir leidžia lankytojams pažinti rankų darbo vertę. Be to, dvaro erdvės dažnai tampa kultūrinių švenčių, amatų mugių ir parodų vieta, kur susiburia ne tik vietos bendruomenė, bet ir svečiai iš Lietuvos bei užsienio.

Kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejus (Maišiagala) – tai memorialinė vieta, skirta vienai iškiliausių Vilnijos dvasinių asmenybių. Monsinjoro Obrembskio gyvenimas ir tarnystė pristatomi per jo asmeninius daiktus, dokumentus, liturginius reikmenis bei fotografijas. Šiame muziejuje vyksta teminės parodos, susitikimai su dvasininkais ir mokslo žmonėmis, edukacijos apie tikėjimo istoriją bei vertybes. Didelis dėmesys skiriamas vaikų ir jaunimo švietimui, ypač ugdant jų dvasinį sąmoningumą ir kultūrinį tapatumą.

Čekoniškių verbų ir buities seklyčia – tai unikali vieta, kurioje gyvuoja verbų rišimo tradicija, būdinga tik Vilniaus kraštui. Seklyčioje eksponuojamos įvairių formų ir raštų verbos, kurių kūrimo technika perduodama iš kartos į kartą. Lankytojai gali susipažinti su autentiškais buities daiktais, baldais, tekstile ir dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, kurių metu patys mokosi pinti verbas. Seklyčia taip pat veikia kaip bendruomenės centras – čia organizuojamos šventės, kūrybinės dirbtuvės, o bendravimas tarp kartų stiprina ryšį su tautiniu paveldu.

Vilniaus krašto švietimo muziejus (Ažulaukė) – tai ypatinga vieta, kurioje atgaivinama regiono švietimo istorija. Įsikūręs buvusioje Ažulaukės mokykloje, muziejus pristato mokyklinio gyvenimo raidą nuo tarpukario iki šių dienų. Ekspozicijose – fizikos, chemijos, geografijos, muzikos ir kitų dalykų mokymo priemonės, senoviniai vadovėliai, žaislai, rašymo reikmenys, muzikos įrašai. Čia lankytojai gali pasėdėti senuosiuose mokykliniuose suoluose, išbandyti spausdinimo mašinėles, pianinus ar projektorius, o edukacijų metu susipažinti su mokyklinio gyvenimo kasdienybe. Muziejuje vyksta vietos bendruomenių susitikimai, parodų atidarymai ir mokytojų konferencijos – tai vieta, kur švietimo paveldas tampa gyva patirtimi.

Išsaugoti praeitį – kurti ateitį

Švęsdamas 25-ąją sukaktį, Vilniaus krašto etnografinis muziejus žvelgia į ateitį su naujomis idėjomis: planuojama plėsti edukacinių programų spektrą, pritraukti daugiau jaunimo, bendradarbiauti tarptautiniu mastu, taip pat modernizuoti ekspozicijų erdves. Muziejus siekia išlikti gyva kultūros vieta, kur tradicija perduodama ne tik per eksponatus, bet ir per patirtis – tai vieta, kur kiekvienas gali atrasti Vilniaus krašto istorijos gyvastį ir dvasinį paveldą.