Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė: „Nėra blogų jausmų. Kiekvienas jausmas, kurį patiria vaikas, yra be galo vertingas“

Kiekvienas, auginantis vaikus ar juos ugdantis, tikrai yra susidūręs su situacija, kai vaiko liūdesys, ašaros, pyktis smeigia į širdį skaudžiau nei durklas ir neigiamas emocijas norima kuo greičiau pakeisti teigiamomis, padėti vaikui pajusti džiaugsmą ir pasitenkinimą. Iš didelės meilės norisi vaikams neleisti patirti baimės, praradimo jausmo. Tačiau būkite budrūs – humanistinio ugdymo ekspertė įspėja, kad neleisdami savo vaikams patirti kuo įvairiausių jausmų jūs darote meškos paslaugą ir auginate egoistus vaikus, kuriems ateityje bus nepaprastai sunku. Būtent todėl tėvams ar mokytojams reikia mokytis tinkamai priimti visus vaikų jausmus, išmokti reaguoti į emocijas.

Nėra blogų jausmų

Humanistinis ugdymas, kuris grindžia savo veiklą humanistinės psichologijos bei pedagogikos principais, kalba apie tai, kad nėra jokių blogų jausmų. Liūdesys, sielvartas, baimė, yra lygiai taip pat vertingi jausmai kaip ir džiaugsmas, ramybė, laimė ar pasitikėjimas savimi.

Bazinė humanistinio ugdymo nuostata – kiekvienas jausmas, kurį patiria vaikas, yra nei geras, nei blogas ir, dažniausiai, labai vertingas. Todėl į kiekvieną jausmą galima žiūrėti kaip į tam tikrą ugdymosi medžiagą, į tapsmą žmogumi, asmenybe.

„Tiek šeimose, tiek kai kuriose mokyklose įsitvirtinusi praktika greitai stabdyti jausmus, neleisti jų jausti, nes taip tiesiog yra patogiau šalia esantiems. Turbūt būtų labai patogu dirbti klasėse, kuriose vaikai nieko nejaučia arba jaučia tik vadinamuosius teigiamus jausmus – džiugiai pasitinka mokytoją, su pagarba ir dėkingumu priima naują mokomąją medžiagą, pasididžiuodami kelia ranką ir panašiai. Toks požiūris turi keistis ir jis po truputį keičiasi į tai, kad jausmai, kuriuos mes linkę priskirti neigiamiems, yra labai svarbūs. Tai yra vaiko brandos šaltinis. Kiekvienas iš mūsų žino, kad jei mums pavyko išgyventi sunkius jausmus, jeigu šalia buvo palaikantis žmogus, kuris netrukdė jausti tų jausmų, bet buvo netoliese, padėjo tai išgyventi, mes labai sustiprėjame. Ir ne tik sustiprėjam. Atrodo, kad po tų sunkių jausmų išgyvenimo mūsų asmenybės struktūra persitvarko. Tampame brandesni, giliau supratę, atradę tam tikras prasmes“, – sako Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė.

Tėvams ir mokytojams svarbu suvienodinti požiūrį

Vilniaus humanistinė mokykla stengiasi, kad suaugusieji nepakenktų vaikams vedami pačių geriausių ketinimų. Mokykloje organizuojami saviugdos klubai, kur pedagogai kviečia tėvus ir dalijasi tuo požiūriu, ta metodika, kurią yra sukaupę patys.

„Kartu mokomės, nes labai svarbu suvienodinti požiūrį, kad įvyktų sėkmingas ugdymasis. Kai su mokytoju ar kitu suaugusiu žmogumi užsimezga pasitikėjimas, tai reiškia, kad ateityje bus lengva tokį vaiką mokyti. Jis pasitiki, tave vertina, nori iš tavęs gauti žinias, nes jau patikrino mokytojo žmogiškumą“, – aiškina Sonata Petraitienė.

Kaip sako ilgametę patirtį sukaupusi humanistinio ugdymo ekspertė, daugelis tėvų, mokytojų neturi sąmoningų blogų ketinimų neleisti jausti tam tikrų jausmų. Mokytojai,  šiuolaikiniai tėvai augina, ugdo vaikus galvodami, kad jiems reikia suteikti visiškai saugią ir laimingą aplinką. Mama, tėtis stengiasi padaryti viską, kad vaikas nesusidurtų su sunkumais, kuriuos, galbūt, jie patyrė vaikystėje ar paauglystėje.

„Vedami pačių geriausių ketinimų šiuolaikiniai tėvai ir mokytojai padaro labai daug klaidų. Juk nėra blogų tėvų, kurie tyčia leistų vaikui pajausti baimę, liūdesį ar pyktį. Niekas to nenori. Bet čia ir prasideda problemos. Kada mes išsikeliame sau tikslą būti tobulais tėvais, kurie augina tik laimingus vaikus, tada mes susiduriame su tuo, kad vaikas, kaip žmogus, anksčiau ar vėliau vis tiek pradės jausti pyktį, baimę ar gėdos jausmą. Jis tikrai susidurs su jausmais, kurių mes jokiu būdu savo mylimiems vaikams nelinkime“, – įspėja Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.

Laimės burbule – egoizmas ir manipuliacijos

Saugant savo vaikus nuo visų neigiamų emocijų gali nutikti keli blogi scenarijai. Pirmasis scenarijus – tėvai skubiai bando keisti aplinką, kad tik vaikas nepatirtų negatyvių jausmų. Kitaip tariant, sukurti jiems tam tikrą laimės ir saugumo burbulą. Ką tai atneša?

„Įsivaizduokime, kad sūnus pametė mokykloje gautą ženklelį ir jis dėl to verkia, jaučiasi nelaimingas. Mylintys tėvai stengiasi skubiai sustabdyti tą jausmą, neleisti pajusti gailesčio. Žinoma, tėvai verčia pasaulį aukštyn kojomis, skambina mokytojai klausti kur būtų galima įsigyti tokį ženklelį, pasiruošę jį pirkti už bet kokią kainą, kad tik vaikas nejaustų negatyvių jausmų.  Tai tinka šimtams situacijų, kada vaikas kažką pametė, kažko negavo, kada noras neišsipildė. Tada tėvai labai greitai stengiasi rasti būdą, kad vaikas nejaustų streso, liūdesio, baimės. Šitas scenarijus yra nepaprastai kenksmingas, nes mes tokiu atveju dažnai auginame egoistus. Toks vaikas labai greitai pamato, kad šalia esantis suaugęs labai bijo jo jausmų ir tuo metu tenkina visus mano norus.  Tokiems vaikams nebus lengva gyventi – suaugusio žmogaus gyvenimas yra įvairus, šalia nebebus mamos ir tėčio, kurie pildys norus ir stengsis pakeisti aplinką. Tokie žmonės nebus pasiruošę sutikti sunkumų, nes auga aplinkoje, kur nuolat klojamos minkštos pagalvės“, – situaciją modeliuoja Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė S. Petraitienė.

Specialistė pabrėžia, kad vaikai tokiomis situacijomis gana greitai ima manipuliuoti. Pastebėję, kad tėvai bijo jų emocijų, pradeda ne tik verkti ar liūdėti. Greitai galima sulaukti trypimo kojomis, kritimo į žemę, muštynių ir panašių emocijų raiškos formų.

Patenka vaiko jausmų vergovėn

Itin dažna situacija, kuri sukelia neigiamus padarinius, yra vaiko jausmų perėmimas. Kitaip tariant, tėvai patenka vaiko jausmų vergovėn. Pirmasis to pavyzdys – baimė. Jei vaikas bijo, mama bijo dar labiau, baimė tampa dar didesnė.

„Tai labai matosi ir mokykloje. Kada jaunesnio amžiaus vaiką atveda ir palieka ugdymo įstaigoje pirmuosius kartus, jis bijo, nenori eiti, nepaleidžia mamos. Mamai tenka perduoti vaiką auklėtojui arba mokytojui. Jeigu mama ar tėtis yra pakankamai brandus, jis pasitikėdamas perduoda ir išeina, tačiau visą dieną jaučia nerimą, baimę. Bet jei paskambintų mokytojui ir paklaustų, greičiausiai išgirstų, kad vaikas keletą minučių liūdėjo ir nubėgo užsiimti malonia veikla. Tačiau tėvai, patekę vaiko jausmų vergovėn, apie vaiko jausmus galvoja visą dieną, negali produktyviai dirbti. Suaugusiojo jausmai tokiu atveju intensyvumu smarkiai viršija vaiko jausmus“, – aiškina Sonata Petraitienė.

Stipriai pykstantys tėvai atpratina vaikus turėti savo nuomonę

Dar vienas jausmų vergovės blogasis scenarijus – tėvų pyktis dėl tam tikro vaikų elgesio, kylančio iš jo jausmų. Pavyzdžiui, vaikas jautė pyktį ir trenkė durimis. Tikrai dažna situacija, kai tėvai dėl tokio vaiko elgesio supyksta dar stipriau, nubaudžia vaiką. Iš to kyla tokie padariniai, apie kokius tėvai net negalėtų pagalvoti.

„Dažnai vaikas už tokį elgesį nubaudžiamas net neadekvačiai stipriai. Vaiko „nusikaltimas“ ir tas jo jaučiamas pyktis buvo žymiai mažesnis, nei po to kylantis pyktis suaugusiojo viduje. Žinoma, prasideda barniai, perdėtas reagavimas, vaiką bara, niekina, ant jo pyksta, koneveikia. Tokie labai stipriai pykstantys tėvai atpratina vaikus bet ką jausti ir kažko norėti. Jam tampa nesaugu jausti. Ne tik pyktį, bet ir baimę, visus kitus jausmus. Tokioje aplinkoje augantys vaikai supranta, kad neapsimoka jausti, nes bus tik blogiau, o laikui bėgant jie užauga nebežinantys ko nori“, – perdėto tėvų pykčio padarinius įvardija Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.

Iškilus tokio tipo problemoms, susiduriama su vaikų karta, kurie auga nežinodami kur norės studijuoti, kas jiems yra įdomu, nes jie atprato jausti šį jausmą, kaip ir daugelį kitų. Dingsta jų autentiškumas, savęs identifikacija.

Išklausyti ir būti šalia geriau, nei neigti jausmus ar juos „paleisti“

Tiek pirmasis, laimės burbulo scenarijus, tiek vaiko jausmų vergovės scenarijus vaikams yra nepaprastai žalingi asmenybės formavimosi procese. Tėvai negali visiškai apsaugoti vaikų nuo taip vadinamų neigiamų emocijų, o to daryti net ir nereikėtų, kaip ir nereikėtų neigti vaikų jausmų ar bandyti racionaliai juos paaiškinti.

„Niekas neturėtų nuneigti tavo jausmo. Tai yra subjektyvu, bet būtent taip jaučiama. Yra sakoma, kad suaugę labiausiai bijo tų vaikų jausmų, kuriuos jiems patiems nuslopino vaikystėje. Tai yra labai geras būdas pasitikrinti“, – sako Sonata Petraitienė.

Pasak humanistinio ugdymo specialistės, užtenka vaiką palaikyti, būti šalia, išklausyti, patvirtinti, jog suaugęs supranta, ką tenka išgyventi ar užduoti klausimų, kuriais vaikas galėtų įvardinti savo būsenas ir jausenas, jokiu būdu jo nebausti ir nekaltinti.

Kitaip tariant, suaugęs žmogus, su talpesne psichika turi tapti talpa, į kurią vaikas gali pilti savo neigiamus jausmus. Vaiko psichika nėra tokia brandi, kad jame galėtų likti tie jausmai, todėl vaikas turi juos atiduoti rėkdamas, pykdamas, o suaugęs žmogus priima jausmus pabūdamas šalia, suprasdamas, kad šiuo metu vaikas kenčia.

„Tas tobulasis scenarijus, kurio reikėtų mokytis mokykloje absoliučiai visiems – ir tėvams, ateinantiems pabendrauti su mokytojais, ir mokytojams: pirma aksioma, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų, visi turi teisę egzistuoti. Neigiami jausmai, tokie kaip sielvartas, gėda, baimė, pyktis, įtūžis yra labai svarbus šaltinis sustiprėti ir vėliau jausti laimę, pasitikėjimą. Tuomet suaugusiems žmonėms nereikės brangiai mokėti už pseudo mokymus, kuriuose siūloma paleisti jausmus. Jei mes nuo pat pradžių teisingai elgtumės su savo ir kitų jausmais, mums nereikėtų mokėti pinigų už tokius kursus. Juk jausmus reikia išgyventi, o ne juos paleisti“, – apibendrina Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė Sonata Petraitienė.

Daugiau informacijos apie humanistinį ugdymą ir vaikų priėmimą į mokyklą, ieškokite Vilniaus humanistinės mokyklos puslapyje.

Reklama