Vil­niaus gatvė – ženk­lai ir žmonės (II d.)

Šiau­lių bul­va­ro 45-erių metų pro­ga tęsia­me pa­si­vaikš­čio­jimą po senąją Vil­niaus gatvę, žings­niuo­da­mi iš rytų į va­ka­rus. Ke­liau­jant nuo vieš­bu­čio „Šiau­liai“ cent­ro link ir pri­si­me­nant pra­ėju­sio šimt­me­čio pra­džią, turė­tu­me su­šlap­ti ko­jas – tektų per­bris­ti Rudės upelį. O žings­niuo­da­mi to­liau, ga­li­me pa­ma­ty­ti ir se­nuo­sius, tik frag­men­tiš­kai iš­li­ku­sius, da­bar re­konst­ruo­tus pa­sta­tus. Ką jie mums ga­li pa­pa­sa­ko­ti?

„Drištvairogės, mačiau, kaip ant baltos drobulės žmonės vaikščioja“

„Šiaulių“ viešbučio teritorijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą stovėjo lenkų bajoro įmonininko Bezumavičiaus gyvenamasis namas ir mechaninė remonto dirbtuvė. Kitoje gatvės pusėje, šalia Dviračių muziejaus, buvo įsikūręs kapucinų vienuolynas, kuriame karo metais gyveno tėvas Stanislovas.

Atidžiau apsidairę, prie amfiteatro matome neįprastą pastatą – tarsi nuskeltu fasadu, su kampiniu įėjimu. Tokia architektūra buvo būdinga daugumai iki Antrojo pasaulinio karo centrinių gatvių sankryžose statytų pastatų.

Nedaug pakitę mūsų dienas pasiekė Šochato namai – pastatas ties P. Višinskio g., kuriame dabar įsikūręs kazino. Tačiau Vilniaus ir P. Višinskio gatvių kampe dar 1894 m. Aleksandras Zaborskis įkūrė bažnytinių reikmenų dirbtuvę. 1925 m. statytame Šochato name tarpukariu veikė rėmų, portretų, paveikslų didinimo dirbtuvė „Atmintis“, kepyklos, siuvykla, kirpykla, apdraudimo draugijos „Lietuva“ agentūra bei keletas smulkių įmonėlių.

Kai kurių miesto pastatų paskirtis nepakito net nuo praeito šimtmečio pradžios. Pastatas, kuriame įsikūrusi vaistinė „Valerijonas“, buvo pastatytas 1932 m. Jis tuomet atrodė šiek tiek kitaip, tačiau jame kaip ir šiandien buvo įsikūrusi vaistinė, priklausiusi provizoriui Volbei ir jo įpėdiniams. Greta buvo maisto prekių bei Melšteino delikatesų ir sodo vaisių krautuvėlės. Taip pat Muchienės skrybėlių prekyba, dažykla ir chemijos valykla.

Priešingoje gatvės pusėje, toje vietoje, kur šiandien stovi paminklas Povilui Višinskiui, prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo įsikūręs kino teatras „Fantazija“. Štai ką savo atsiminimuose apie tėvo apsilankymą kino teatre žurnale „Naujas žodis“ 1930 m. rašė rašytojas Augustinas Gricius: „Grįžo tėvas iš Šiaulių. Su reikalais nuvažiavęs, turėjo Šiauliuose nakvoti. Grįžo ir pasakoja: „Tai kad mačiau, tai mačiau. Buvau „Fantazijoj“. Pirmą kartą tą suktą ir artimą žodį tada išgirdau. Tuo vardu prieš karą Šiauliuose buvo kinematografas, tai, drištvairogės, mačiau, kaip ant baltos drobulės žmonės vaikščioja.“

1924 m. „Fantaziją“ savo žinion perėmė bendrovė „Kultūra“, kuri čia organizavo kultūrinius vakarus, vaidinimus, šokius ir kitas pramogas miestiečiams.

Vitrinose važinėjo elektrinis traukinukas

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šalia dabartinės Vasario 16-osios g. stovėjo niekuo iš kitų neišsiskiriantis dviejų aukštų mūrinis pastatas, kuriame buvo įsikūrusi vaistinė. Po karo apgriauto statinio vietoje pastatyti „Birutės“ saldainių fabriko savininko Vaitkaus namai.

Pastatas buvo labai gražus – trijų aukštų, dideliais arkiniais langais ir smaile užsibaigiančiu bokšteliu. Pirmajame šio namo aukšte buvo įsikūrusi firminė „Birutės“ saldainių parduotuvė. Prieš didžiąsias šventes vitrinos būdavo labai išradingai papuoštos ir ne kartą apdovanotos miesto gražiausių vitrinų konkursuose.

Per šventes vitrinose važinėjo elektrinis traukinukas, vagonuose sėdėjo šokoladiniai zuikiai, kiaušiniai. Mažieji šiauliečiai prie šios vitrinos visada varvino seilę...

Pastate veikė ir fotoateljė „Grožybė“, kurioje buvo daromos nuotraukos, įvairaus dydžio portretai, vinjetės. Klientui panorus, fotografuotis buvo galima ir jo namuose.

Pastate užteko vietos ir Šaulių klubui, „Romuvos“ valgyklai, kino teatrui „Spindulys“, akcinei bendrovei „Volfas Engelman“, alaus barui, Alfovičiaus nėrimo dirbtuvei. Vienu metu šio namo antrajame aukšte buvo įsikūrusi Šiaulių miesto valdyba.

Po Antrojo pasaulinio karo pastato antrajame aukšte buvo populiarusis restoranas „Baltija“, šiauliečių vadintas reichstagu. Tai buvo pagrindinis restoranas pokario metais, jame vyko šokiai, liejosi alkoholis. Manoma, kad reichstagu pastatas buvo pramintas dėl itin didelių langų. Niekas nesakydavo, kad eina į „Baltijos“ restoraną, o tik – į reichstagą.

Šeštajame dešimtmetyje pastatą sunaikino gaisras, jo liekanos nugriautos, o toje vietoje įrengtas skveras su pergolėmis.Tęsinys kitame numeryje

Kavinėje – liftas

Kitoje Vasario 16-osios g. pusėje (kur dabar yra kepyklėlė) prieš Pirmąjį pasaulinį karą stovėjo dviaukštis mūrinis namas, labai panašus į Vaitkaus namų vietoje buvusį pastatą. Pirmajame jo aukšte veikė brolių Kaganų garinio šokolado ir saldainių fabriko krautuvė, antrajame buvo įsikūręs kino teatras „Modern“.

1932 m. čia buvo pastatytas komersanto Juškaus namas, kuris yra išlikęs iki mūsų dienų. Pastate buvo įsikūrusi paties Juškaus rūbų siuvykla, akcinės bendrovės „Batas“ avalynės prekyba bei kelios kitos smulkios įmonėlės. Name taip pat rezidavo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Šiaurės krašto generalinė atstovybė nariams rėmėjams verbuoti.

Sovietų armijai užėmus miestą, čia įsikėlė karo komendantūra. Šalia Juškaus namo buvo Vaineikio vyno ir gastronomijos prekių krautuvė ir „Gubernijos“ baras. Taip pat Erliko Azeko nakvynės namai „Klaipėda“ bei trikotažo dirbtuvė.

Šiek tiek rekonstruotas išliko ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytas pastatas, kuriame tarpukariu veikė Stasio Brašiškio radijo laboratorijos prekybos skyrius, Šoganų ledų ir gazuoto vandens prekyba bei Zakso kailių krautuvė „Liūtas“.

O kitoje Vilniaus g. pusėje, ten, kur yra „Presto“ arbatinė, virė labai įdomus gyvenimas: 1910 m. čia buvo pastatytas vienas iš nedaugelio tuo metu mieste triaukščių mūrinių pastatų – Zyvo namas. Pirmajame namo aukšte buvo įsikūrusi labai stambi Karolio Savičiaus prekybos įmonė, prekiavusi įvairiais dalykais – nuo vynų iki knygų.

Antrajame aukšte veikė Piliečių klubas, įsteigtas Šiauliuose 1868 m. Jame praleisti laisvalaikį būrėsi daugiausia rusų tautybės inteligentai. Klubas turėjo bibliotekėlę, skaityklą, jame veikė mėgėjų dramos ratelis, čia koncertuodavo ir retkarčiais miestą aplankantys gastroliuojantys muzikantai. Po Pirmojo pasaulinio karo apgriautą pastatą nupirko Stasys Pocius ir jį rekonstravo. Vėliau Pociaus namus už 250 tūkst. litų įsigijo Boleslovas Stankus.

Tarpukariu pastate buvo Milšteino cukrainė-kavinė ir ji buvo ypatinga tuo, kad turėjo liftą – rūsyje buvo virtuvė, tad iš jos liftu į viršų buvo pakeliami klientų užsisakyti patiekalai – karštos dešrelės, gėrimai, ledai.

Antrajame namo aukšte įsikūrė po karo savo veiklą atgaivinęs Piliečių klubas. Tai buvo miesto aukštuomenės pramogų ir pasilinksminimų vieta. Čia vyko įvairūs priėmimai, arbatėlės, grožio konkursai, labdaros vakarai. Visas miestas laukdavo šurmuliuodavusių prabangių naujamečių pobūvių. Ponios ten mūvėjo šilkinėmis kojinėmis, o vyrai pasirišdavo kaklajuostes, kurios tada vadinosi šlipsais.

Kavinės lenktyniavo, kuri pagamins gardesnius ledus

Pats pastatas mūsų dienas pasiekė beveik nepakitęs, neatstatytas tik Antrojo pasaulinio karo metu sunaikintas grakštus bokštelis.

Greta Piliečių klubo 1912 m. pastatytame name tarpukariu lankytojus viliojo akcinės bendrovės „Kodimo“ saldumynų krautuvė, čia pat buvo ir Kvinto baldų krautuvė, Veinerienės vaikų, rūbų ir žaislų prekyba, brolių Buškanecų urmo vaistų sandėlis. Šalia glaudėsi Galvocų cukrainė ir Macų kepykla ir kt.

Dabartinio Fotografijos muziejaus vietoje tuomet stovėjo du namai. Pradžioje abu buvo mediniai, vėliau – apie 1935 m. – pastatyti 2–3 aukštų mūriniai pastatai. Vilniaus ir Tilžės g. kampe stovėjo centrinis spaudos kioskas su laikrodžiu bokštelyje.

Čia tarpukariu buvo galima nusipirkti skaniausių mieste M. Komošo ledų ir atsigaivinti zelterio gėrimu. Milšteino ir Komošo kavinės lenktyniavo tarpusavyje, kuri pagamins gardesnius ledus.

Į greta Komošo ledų buvusį gražų mūrinį dviejų aukštų pastatą 1930 m. buvo perkeltas „Aukuro“ knygynas. Tais metais žurnale „Naujas žodis“ buvo rašoma: „Aukuro“ knygynas Šiauliuose įsteigtas 1925 m. Jo steigėjas ir savininkas Jonas Orintas, prityręs komersantas su daugelio metų prekybos praktika. Knygyne laikoma visos lietuvių kalba knygos ir mokslo vadovėliai. Taip pat yra rašomųjų dalykų ir paveikslų skyrius. „Aukuro“ knygynas aprūpina knygomis ir mokslo vadovėliais ne tik Šiaulių miestą ir jo apylinkes, bet ir visą Lietuvą, išsiuntinėdamas knygas paštu. Jis taip pat ir pats knygas leidžia.“

Knygynas čia veikė maždaug iki 1935 m.