„Vilkės ūkio“ savininkė V. V. Tulabaitė – ne tik apie pagarbą žemdirbystei

Atvykus į ,,Vilkės ūkio“ savininkės Vilkės Vaidos Tulabaitės sodybą, esančią Babrauninkų kaime, Šventežerio seniūnijoje, pirmiausia akį patraukia neįprasta palapinė, vadinama tipiu. Ši kūgiška palapinė paplitusi tarp Didžiųjų lygumų Šiaurės Amerikos indėnų. Joje galima ne tik miegoti, bet ir kūrenti laužą, ruošti maistą. Tipyje mėgsta apsistoti ir Vaidos ūkyje savanoriaujantys žmonės iš Lietuvos bei užsienio. Jie čia įgyja neįkainojamos patirties, nes Vaida jau kelerius metus užsiima gamtine žemdirbyste. Savo ūkyje, 1 hektaro plote, augina daugelio rūšių daržoves: patisonus, aguročius, portulakas, vyšninius pomidorus, burnočius, moliūgus, cukinijas, šparagines pupeles, tomatilus, baltuosius agurkus, raudonus ir baltus svogūnus, burokėlius ir daugelį kitų, taip pat prieskonines žoleles ir vaistažoles. Visa jos produkcija užauginta švariai ir su didele meile.

Nuo pat vaikystės žavėjo augalų karalystė
Savo ūkyje užaugintus vaisius, daržoves ir uogas Vaida realizuoja didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Taip pat turi užsakymų ir mažesniuose – Marijampolėje, Kelmėje, Druskininkuose bei kituose. Produkcijos krepšelius valgytojams ji pristato su pačios sukurtais receptais. Todėl pirkėjai ypač džiaugiasi kvapniomis, kokybiškomis daržovėmis, jų gausa, prieinama kaina.
V. V. Tulabaitė sako užaugusi senelių sodyboje, kurioje dabar šeimininkauja. Ir visą laiką joje buvo įvairių maisto produktų gausa, beveik nereikėjo eiti į parduotuvę. ,,Miestiečiai galėjo tik pasvajoti apie tokią gausą. Mačiau tą gausą, bet kažko man lyg ir trūko. Buvau savotiška gurmanė. Mėsos nemėgau ir miltinių patiekalų, pieno, sūrio – taip pat. Mane nuo pat vaikystės žavėjo augalų karalystė, todėl daržovės, vaisiai, uogos buvo pagrindinis maisto šaltinis. Na, o studijuodama mieste pamačiau, kad yra dar daugiau valgomų augalų, naujų kultūrų, prieskoninių žolelių. Taip atradau bazilikus, kalendras, moliūgus bei kitus. Pamažu nuo vaikystės suformuotus įgūdžius teko keisti. Tačiau informacijos, kuriuo keliu pasukti, buvo mažai“, - pasakojo V. V. Tulabaitė.
Ji sakė, kad, kai gyveno Norvegijoje su vyru, svajojo turėti savo sodybą, kurioje patys užsiaugintų daržovių, vaisių ir uogų. Todėl abiems įsikūrus sodyboje prie Druskininkų pirmiausia atsirado šiltnamis. Tačiau tradicinė žemdirbystė, auginant daržoves dirvoje, tręštoje mėšlu, jos netenkino, norėjo kažko naujo. Taigi suko galvą, kaip tai padaryti maksimaliai gerai. Atsisakiusi standartinio ekologinio ūkininkavimo idėjos moteris vienąkart socialiniame ,,Facebook“ tinkle rado informaciją apie gamtinę žemdirbystę ir suprato, kad tai kelias, kuriuo ji turi eiti. Pasvarsčiusi, kokių kultūrų auginimas duotų greičiausių pajamų, nusprendė gamtinės žemdirbystės būdu auginti braškes. Jas augina iki šiol. Tarpus tarp augalų ji dengia nupjauta išdžiovinta žole, nes gauti ekologiškų šiaudų yra sunku, o dėti auginamus chemizuotuose ūkiuose, anot ūkininkės, būtų Monkės biznis, nes šie šiaudai užnuodyti įvairiomis cheminėmis medžiagomis, kuriomis jie purškiami, bei esančiomis dirvoje. Žolę smulkina specialia žoliapjove ir gamina iš jos mulčią. Jis sudaro augalų mitybinę bazę ir apsaugą. Šiame žolės mulče apsigyvena bakterijos ir grybai, kurie lemia gerą maistinių medžiagų pasisavinimą. ,,Šiuo metu irgi klojame žolę tarp braškių, pavasarį jos viską ,,suvalgys“. Tarpuvagius sukultivavome smulkia technika, kad neužželtų žole. Pavasarį ir vasarą juos dengsime nupjauta žole. Su mulču tenka nemažai ,,pašokinėti“, nes pirmiausia žolę reikia susmulkinti. Mulčiuojame ir sausa, ir šlapia žole. Pastarosios reikia dėti mažesnį sluoksnį, kad neįsiveistų puvinys. Didelius augalus galima mulčiuoti ir šienu“, - dalijosi patirtimi gamtinės žemdirbystės puoselėtoja, kasmet vis daugiau auginanti skirtingų rūšių kultūrų.

Sveika dirva – sveikas ir žmogus
Tačiau ne visa rašytinė informacija apie gamtinę žemdirbystę, pasak Vaidos, yra teisinga. Pavyzdžiui, tvirtinama, kad, esą užsiimant gamtine žemdirbyste, nereikės ravėti žolių. Moters teigimu, tai - netiesa. Jei žolė prižiūrimuose plotuose neauga, vadinasi, per daug mulčio, nėra deguonies. Lauke turi būti sudarytos tokios sąlygos, kad jame augtų viskas, taip pat ir žolė. Taigi prižiūrėti didelius daržovių plotus, jos tvirtinimu, išties nelengva, nes kuo didesnis plotas, tuo mažiau laiko gali skirti darbui įdėti. ,,Ravėti tenka kas 1-2 savaites. Ravėjimo metu paliekamos mažos žolės, nes jei išravėsi viską, pasidarys monokultūra, disbalansas. Gamtoje nebūna pievos, kurioje augtų viena žolė. Išrautas žoles palieku paguldytas lauke kaip trąšą. Išeina mainai, Rėdos ratas. Viskas lieka darže“, - sakė jaunoji ūkininkė. Norint kultūras auginti gamtinės žemdirbystės būdu, jos teigimu, žolę ant dirvos reikia dėti keliais sluoksniais. Toks mulčias per vienus metus esą patvarko dirvos struktūrą. Tačiau jei dirva užnuodyta raundapu, įvairiais kitais herbicidais, fungicidais, ji atsikuria ilgai. Tai gali trukti ir gerokai daugiau kaip 20 metų. Anot Vaidos, sveikos vietos žemėje beveik nėra. Gamtinė žemdirbystė garantuoja visavertį maistą. Tai vienas iš kelių žmonėms pagerinti sveikatą. Sveika žemė, sveika dirva – sveikas ir žmogus. ,,Turime puoselėti pagarbą žemdirbystei, nepilti į žemę trąšų ir jomis nenuodyti kitų bei savęs. Su tokiais žmonėmis, pilančiais į dirvą chemiją, man ne pakeliui, nenorėčiau dalyvauti jų susirinkimuose ir būti jų bendrijoje“, - teigia moteris. Baisiausia, anot jos, tai, kad net sertifikuotuose žemės ūkio produktuose randama sunkiųjų metalų, kitų teršalų. Štai viename garsiame prekybos centre sunkiųjų metalų rasta netgi ekologiškuose imbieruose. O sunkieji metalai ne tik kenkia sveikatai, bet nuo jų anksti plinka ir vyrai, ir moterys. V. V. Tulabaitė sako, kad, valgydama sveiką maistą, užaugintą savame ūkyje, jo sunaudoja kur kas mažiau. Suvalgiusi lėkštę daržovių, jaučiasi soti, ir energija liejasi per kraštus. Visą dieną ji gali judėti, dirbti be jokio poilsio. ,,Nemanykite, kad taip buvo visą laiką. Kažkada sirgau autoimunine liga, kartais buvo sunku net iš lovos atsikelti“, - prisipažįsta moteris. Ir tik sveikos mitybos, judėjimo, sąmoningumo dėka ji atsikratė visų ligų, nors gydanti gydytoja nepatarė tapti žaliavalge. Po kurio laiko Vaida atsisakė ir pieno bei jo produktų, kurie netinka nė vienam žmogui. Pienas, jos teigimu, reikalingas tik mažiems vaikams, bet ne suaugusiems.

Atsikratyti priklausomybių – pakeisti aplinką
Vegane tapusi moteris atrodo vos ne perpus jaunesnė. Neduotum jai daugiau nei 20-ties su trupučiuku metų, nors sakė greitai švęsianti savo 39-ąjį gimtadienį. Ypatingo moteriškumo ir žavesio Vaidai suteikia liekna figūra ir apranga. Moteris ūkyje nesisuka su treninginėmis kelnėmis, kaip dažnas esame įpratę, o vilki sukneles ir sijonus.
V. V. Tulabaitė sako, kad valgo ne vien tik savo ūkyje užaugintus vaisus, uogas ir daržoves, bet kartais ir kruopas, grūdus, išsikepa duonos, kurios raugą ilgai fermentuoja. Grūdus perka iš ekologinių Jastramskų šeimos ūkių. Anot moters, dabar, kai sveikai maitinasi, užvalgiusi parduotuvėse perkamo maisto ar patiekto kavinėje, tiesiog apnuodija organizmą, skauda skrandį. Taigi ranka nekyla prekybos centruose pirkti nekokybišką maistą. Anot ūkininkės, blogiausia, kad tokį chemijos pilną maistą valgo ir vaikai. Ji sakė netoleruojanti tokių dalykų. Moteriai baisu matyti šlamštą valgančius asmenis. Jos ūkyje savanoriavo žmonės, kurie gydosi nuo įvairiausių priklausomybių. Ne tik alkoholio, rūkymo, bet ir priklausomybių nuo saldumynų, bulvių traškučių ir kitokių nesveikų produktų. ,,Ypač sunki priklausomybė yra nuo saldumynų, produktų, kuriuose apstu cukraus. Žmonės tiesiog dreba, jeigu jų negauna. Baisus dalykas. Kai gyvenau Norvegijoje, Vilniuje, pati ,,maudžiausi“ tokioje terpėje, todėl visa tai puikiai žinau. Reikia labai daug jėgų, kad pakeistum tokį gyvenimą“, - tvirtino Vaida.
Anot jos, viską lemia informacija. Kaime – vienas informacinis laukas, o mieste – kitas. Vaikai, einantys į darželius, maitinami vienodai ir pakeisti ką nors šioje srityje kol kas yra be galo sunku. Buvę vegetarais ten jie jau užsimano mėsos, saldumynų, kito nesveiko maisto. Tėvai kaltinami, kad jie vaikus netinkamai maitina. Tokiu būdu aplinka juos sugadina. Taip pačiai veikia ir bloga kompanija. Jei nori ką nors keisti, ūkininkės teigimu, privalai pakeisti aplinką. Tik papuolęs į kitą terpę, gali išsigelbėti. To puikus pavyzdys – Varėnos rajone, Panaroje, įsikūrusi Pilnų namų bendruomenė, kurioje susibūrę žmonės, kartu gyvendami, vienas kitą palaikydami, gydosi. Stengiasi atsikratyti įvairių priklausomybių. Ir ji pati, pakeitusi gyvenimą, tapusi vegane, negalėjo su vyru išsaugoti šeimos. Jis nepritarė moters sveikos gyvensenos idėjoms. Valgė mėsą, kurios Vaida negalėjo net kvapo pakęsti. Taigi dabar ji gyvena su dukrele. Abi maitinasi tuo pačiu maistu.
Paklausta, ar nebaisu vienoms atokiame kaime gyventi, ji pažiūri nustebusiu žvilgsniu ir atkerta, kad į kvailus klausimus neatsakinėja. ,,Kietas riešutėlis šita moteris“, - pagalvoju, bet mane žavi tokie atviri ir tiesmukiški, tikri, tiesą sakantys, o ne meilikaujantys žmonės. Pasibaigus ūkio darbams, įkyrių rudens darganų, tamsių vakarų, užpustytų žiemos kelių jai patirti, pasirodo, neteks, nes, realizavusi išaugintas rudens gėrybes, Vaida susikraus savo mantą ir nuosavu automobiliu kartu su dukrele iškeliaus į pietines šalis - ten, kur šilta, dar šviečia saulė. Į kurią tiksliai, sakė dar neapsisprendusi. Galbūt vyks į Madeiros salą, priklausančią Portugalijai, ar į Ispaniją. Pavasarį vėl sugrįš ir toliau darbuosis savame ūkyje.

Derlius – dešimteriopai mažesnis
Pasiteiravus, kaip reikia paruošti lauką daržovių sėjai, Vaida sako, kad tame procese nėra nieko sudėtingo. Pirmiausia reikia šiek tiek sukultivuoti dirvą, prarinkti šaknis. Supurenti žemę galima ir trišakiu kauptuku, tada sėti. Galima vagos šonus apmulčiuoti, bet arti sėklų mulčio negalima dėti, nes jis sulėtina sėklų dygimą. Per ketverius metus moteris tvirtina sukaupusi tiek žinių, kiek kiti žmonės nesukaupia ir per 20-40 metų. Paklausta, kaip ūkininkė sugeba savo gamtiniame darže užauginti storažandžius moliūgus, sako, kad juos į žemėje padarytas duobutes įterpia gegužės mėnesį. Jei oras būna sausas, nelyja, tada duobutes palaisto. Tarpuvagius mulčiuoja. Moliūgai labai gerai auga. Svarbiausia jų auginimo paslaptis, kaip prasitarė moteris, yra drėgmė. Nors mėgstama tvirtinti, kad augalų laistyti nereikia, Vaida nesutinka su tokia nuomone. ,,Kam kankinti augalus? – klausia. – Jei būna sausa, aš juos laistau lietučiu – natūraliu laistymo būdu, tokiu kaip ir gamtoje. Lietučiu laistau ir pomidorus, kurie taip pat puikiai dera“. Valgytojams iš visos Lietuvos V. V. Tulabaitė į užsakymo krepšelius deda ne tik moliūgus, bet ir jų žiedus. Ji sako, kad žiedai labai skanūs virti garuose, juos galima dėti ir į blynus. Moteris auginanti nehibridinius moliūgus, todėl šie dera prasčiau nei hibridiniai, bet užtat yra sveiki. Hibridinės veislės išvedamos dirbtinu kryžminimo būdu, todėl natūraliai gamtoje neauga. V. V. Tulabaitė visas daržoves augina tik iš nehibridinių sėklų. Jų sunku gauti. Pavyzdžiui, nehibridinių agurkų Lietuvoje yra tik viena veislė. Kokybiškas nehibridines daržovių sėklas ji siunčiasi iš užsienyje esančių sertifikuotų sėklų bankų.
Šie metai buvo nepalankūs visiems žemdirbiams, ypač daržovių augintojams. Dzūkijoje jie patyrė mažesnių nuostolių, tačiau derliai ženkliai sumažėjo. Vaida sako, kad jos daržovių derlius šiemet maždaug 10 kartų mažesnis nei pernai. Ypač nukentėjo arbūzai. Daržovėms pavasarį pakenkė šaltas oras, vėliau – lietus. Dėl perteklinės drėgmės laukuose šiemet supuvo netgi kai kurios cukinijos.
Laisvalaikiu, kurio Vaida turi nedaug, ji mėgsta klausytis muzikos, užsiima intuityviuoju piešimu, domisi žmogaus sąmonės, minties galimybėmis, maisto gaminimu iš sveikų produktų, pati kuria įvairus receptus. Nemažas būrys žmonių džiaugiasi atradę sveikai užaugintas kvapnias ir skanias V. V. Tulabaitės gėrybes. Ateityje ji dar žada auginti ir vynuoges, graikinius riešutmedžius, taip pat užsiimti grožio puoselėjimu – sodyboje sodinti įvairiaspalves gėles.

Dalia Juknevičienė