Vilija Grinevičienė (Noreikaitė) apie Elektrėnus, save ir tėtį, legendinį Elektrėnų elektrinės direktorių

Elektrėnų elektrinės – didžiausios šalyje šiluminės elektrinės – direktoriumi 50 metų dirbo Pranas Noreika, vadintas ir miesto ­šeimininku. Minint Elektrėnų ­60-metį apie Elektrėnus ir legendi­nį elektrinės direktorių kalbėjomės su jo dukra Vilija­ Grinevičiene (Noreikaite), Vilniaus­ universite­to Vaikų ligoninės Reanimacijos skyriaus gydytoja.

Gal pradėkite pokalbį nuo Jūsų tėvų, jų gyvenimo iki Elektrėnų

Mama ir tėtis anksti neteko savo tėčių, gyveno sunkiai. Mama užaugo Veiviržėnuose, Klaipėdos rajone, su jaunesniu broliu. Moky­dama­si Švėkšnos gimnazijoje gyveno internate, tik retkarčiais arkliu kinkytu vežimu mama ją parsiveždavo namo. Mamos mama ilgai dirbo vaistinėje sanitare. Vaistinės savininkas Antanas Butvila su žmona, neturėję savo vaikų, pamilo mamą kaip dukrą. Ji buvo išskirtinai tvarkinga ir darbšti, dažnai ten sukio­davosi, darbas tirpo jos rankose. Tikriausiai ši ankstyva patirtis lėmė, kad mama pasirinko farmacijos ­studijas, su pagyrimu baigė institutą ir visą gyvenimą puoselėjo vaistininkų Butvilų atminimą.
Tėtis – kilęs iš Aukštelkų kaimo prie Radviliškio, vidurinis iš trijų vaikų šeimos. Jaunas netekęs tėčio anksti pajuto poreikį pasirūpinti savimi ir kitais. Nuo pat jaunumės jį traukė technikos naujovės, pats pasigamino pirmąjį radijo imtuvą, pastatė tuo metu dar kaime neregėtą vėjo elektros jėgainę ir apšvietė namus lempute. Besimokydamas Rad­viliškio amatų mokykloje dirbo garvežių depo elektromonteriu. Pasakojo, kad mamos atsiųstų lašinu­kų gabalėlį išsimatuodavo, kad žinotų, kiek gali suvalgyti per dieną.

Mūsų tėvų karta gyveno daug sunkiau negu jaunimas gali įsivaizduoti…
Nemanau. Tiesiog dabar sunkumai yra kiti. Tėvelį į tolimesnius mokslus, Kauno politechnikumą, išviliojo draugas. Mokėsi ir dirbo, kad pragyventų, sumokėtų nuomą. Vėliau įstojo studijuoti elektrotechniką į Kauno politechnikos institutą. Dirbo Petrašiūnų elektrinės valdymo pulto budėtoju, naktimis­ prižiūrėdavo įrengimus, vėliau tapo pamainos viršininku, meistru. Bendrą gyvenimą tėvelis ir mama pra­dėjo su dviem kukliais lagaminais.

Kaip tėvai pateko į Elektrėnus?

Tėtis buvo paskirtas statyti elektrinės ir miesto. Iš mūsų šeimos į tą vietą jis atvyko pirmas, pačioje 1960 pradžioje. Tuomet ir aš jau buvau pakeliui – gimiau tų metų sausį Vilniuje. Pirmų mėnesių kūdikio mama į Elektrėnus nesivežė, į tėčio ir jo bendraminčių miestą mane su mama priėmė jau beveik sulaukusią metų, kai atsirado pirma patogesnė vieta apsigyventi. Tėtis pasakodavo, kad 1960-aisiais, kai važiuodavo į Vilnių ar Kauną, guminius batus palikdavo krūmuose prie senojo plento, išsitraukdavo geresnius ir sėsdavo į autobusą, o grįžęs – vėl persiaudavo. Netrukus mama įkūrė pirmąją Elektrėnų vaistinę. Ji buvo įrengta viename iš Draugystės gatvės daugiabučių.

Ar elektrinės, miesto statybos reikalai, kuriuos tekdavo spręsti tėvui, buvo aptariami namuose?
O taip. Tėtis tuo gyveno. Tik gal jie buvo ne aptariami, tiesiog jis nejučiom apie juos vis prabildavo, matyt, labiau norėdamas pats išgirsti tai, apie ką nuolat galvojo, nei tikėdamasis mūsų nuomonės. Ar tėtis turėjo hobį? Manau, jo hobis, pareiga ir džiaugsmas buvo elektrinė ir miesto plėtra. Tas dažnas buvimas posėdžiuose, tribūnose, jautimasis svarbiu asmeniu jį vargino. Manau, žmonės jį laikė lyderiu, o ne viršininku, todėl atliepdavo jam stipriu palaikymu. Tėvelio nuostata, kad Lietuva yra žmonės, kurie greta. Kokia ji? Tokia, kaip tie žmonės gyvena. Ir jo motto buvo padaryti, kad jiems būtų geriau gyventi.

Pranas Noreika yra ne tik ilgametis Elektrėnų elektrinės direktorius, bet ir vienas il­giausiai tokį rimtą vadovaujan­tį darbą dirbęs šalyje žmogus, galbūt jį net galima įrašyti į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai vadovaujantį darbą dirbusį žmogų šalyje. Kaip manote, kas tai lėmė?

Tikrai lėmė ne viena priežastis. Pirmiausia jo asmeninės savybės – begalinis pareigingumas, gebėjimas aukotis ir daug dirbti, didelė atjauta žmonėms, kurie gyvena vargingiau. Be abejo, ir labai gera atmintis, noras nuolat mokytis, įsisavinti naujus dalykus. Ir gebėjimas bendrauti, pagarba žmonėms. Negaliu žinoti, koks jis buvo darbo kabinete, bet kiek mačiau jį įvairiomis aplinkybėmis, kalbėdamas apie bet kokį žmogų – iškilų ar paprastą, nemėgo negatyvo, neakcentavo ko neigiamo, pikto. Tik užjaučiančiai, be pykčio, pagiežos. Mokėjo nesifokusuoti į bloga, tyliai „nurydavo“ nuoskaudas. Didelės valstybinės įmonės vadovo atsakomybių horizontas buvo ypač platus, kaip ir visų lūkesčiai. Turbūt jo jaunatviška lyderystė greit virto didžia atsakomybe, atjauta ir pagarba sunkiam darbui, nes visi kartu padarė tiek daug. Vadovo ir viso kolektyvo įvertinimas, matyt, leido atidaryti daugiau durų, prisiimti vis didesnę riziką ir atsakomybę, vystyti naujus projektus. Vien miestelio kultūros ir sporto statiniai būtų buvę beverčiai be patyrusių trenerių, gydytojų, vadovų. Gal ir jie į Elektrėnus atvyko ne tik dėl bui­ties, bet ir įkvepiančios atmosferos.

Koks Pranas Noreika buvo grįžęs į savo namus?
Manau, būdavo toks, koks ir viešai – ramus, darbštus, tvarkingas. Namo tėtis grįždavo vėlokai, tylus, bet niekada nebuvo piktas, nedėmesingas, nors akys kartais išduodavo, kad jis dar kažkur toli. Mamytės prašymu grįžus tėčiui išjungdavom radiją ir stengėmės būti tyliai, manau, jis dirbdavo ties galimybių riba. Tėtis tyliai pavalgydavo mamos ar močiutės paruoštą kuklią vakarienę, niekad neturėdavo pretenzijų, kad neskanu. Kai tik galėdavo, priguldavo. Sakė, svarbu, kad „juostelė“ nutrūktų bent dešimčiai minučių, tada vėl pasiruošia darbui. Dar persimesdavom žodžiu kitu apie tą dieną, o aš laukdavau pasidėjusi sunkių matematikos ar fizikos užduočių, kad tėtis paaiškintų. Man atrodė, nebuvo to, ko jis nesugebėtų – buvo dievas.

Tėvelis niekad nepaprašė įsiūti ištrūkusią sagą ar nuplyšusią rūbo pakabėlę – padarydavo pats. Jei eidamas pamatė – klebena rankena – prieš sėsdamas prie stalo sutvarkė. Gal dėl to ir mes, dukros, stengėmės pačios viską padaryti, nenuliūdinti prastesniu pažymiu. Vakarais jis mėgo išeiti pavaikščioti – jaunas, vos 40-metis, patyrė insultą ir suprato, kad reikia rūpintis sveikata. Gydytojų patarimo daug vaikščioti nepraleido pro ausis – vakarais apeidavo naujas statybas, apžiūrėdavo, kas kur vyksta. Kartais ir aš prisijungdavau prie tų pasivaikščiojimų su mažu šuniuku – buvo džiugu kartu su juo palandžio­ti po statomus namus ir klausyti pasakojimų, kaip atrodys jų ateitis. Pokalbiai būdavo įdomūs, pažinęs daugybę įvairių profesijų žmonių jis turėjo kuo pasidalinti. Man kildavo daug klausimų, taip pat ir kodėl tikrovė skiriasi nuo oficialių kalbų. Jis sugebėdavo paaiškinti, nesudarydamas įspūdžio, kad viskas gerai ir taip turi būti, bet kartu ir neniekindamas to laiko, visuomenės patirties, akcentavo, kiek pastangų reikia kažką susikurti, kažko pasiekti. Sekmadieniais visa šeima leisdavomės į keliones pėsčiomis po apylinkes. Pamenu, kaip pavargę prisėdom ant šilto akmens užkąsti ir gėrėjomės pakalnėj raibuliuojančiu ežeru, kalvotais laukais, miškeliais – ten vėliau pastatyta Abromiškių reabilitacijos ligoninė. Visad laukdavom šeimos švenčių, kai kartu susėsim prie stalo. Ne tik dėl skanesnių pietų, traukė įdomūs pasakojimai, pokalbiai – apie ekonomiką, valstybę, žmonių santykius. Tėvai mums davė suprasti, kad televizoriaus žiūrėjimas nėra tenkinanti laisvalaikio praleidimo forma, taip skatindami mokytis.

Psichoanalizės pradininkas Z. Froidas teigė, kad dukros įsimyli savo tėvus. Tai tiesa?

Turbūt taip. Tikrai esu pasakiusi mamai: „Tau gerai, ištekėjai už tėčio…“ Abu tėvai buvo labai stiprios, palaikančios vienas kitą asmenybės. Ir mama būtų galėjusi padaryti karjerą, bet sukosi ratu – darbas, namai, sodas. Ji neturėjo nei noro, nei poreikio nueiti pasėdėti į kavinę ar susitikti pakalbėti su draugėmis. Kažkada baigusi Medicinos institutą su pagyrimu, ji, ko gero, negaišo laiko mąstydama apie praleistas karjeros galimybes. Tikrą tėvų ryšį ir pagarbą vienas kitam matėme iš žvilgsnio, pagavome ore. Jokių priekaištų, pakelto balso namuose negirdėjau. O kai prasiveržė paauglystės spyg­liai, būtent tėtis leido suprasti, kad mama ir tėtis yra viena.

Ar buvo darbų pasidalijimas namuose, ar mama laikė visas keturias namų kertes?
Tėtis buvo nagingas, bet mažai buvo namie. Mamytė buvo mūsų namų gerovė ir siela, ji buvo labai šiltas žmogus, visad su šypsena ir dėmesiu pasitikdavo ir palydėdavo mus ir mūsų draugus. Ji jautė atsakomybę, kad namai būtų švarūs ir jaukūs, juk tai ir reprezentacinė vieta, kur tėtis atsivesdavo svečių, reikėdavo suruošti ir vaišes. Tarsi matau ją skubančią takučiu iš darbo su maisto krepšeliu – suspėti paruošt šeimai šiltus pietus. Turėjom ir sodą, valgėm savo užaugintas daržoves. Mama mėgo rankdarbius, mezgė rankomis, vėliau – mašina, gal tai buvo jai ir kūrybinis džiaugsmas, o mes, dukros, jautėmės pasipuošusios jos megztais drabužiais. Man sukūrus šeimą mama pasiūlė gyventi kartu, augino ir mūsų dukrelę, ­leisdama man išvažiuoti į studijas. Natūralu, kad mažoji dukrelė kartais labiau šliedavosi prie močiutės, nei mamos…
Mama buvo tyli, ištikima tėčio gyvenimo draugė, mylima moteris. Ji žinodavo tėvelio rūpesčius, jausdavau jos atjautą, tėčio palaikymą, bet pasikalbėdavo jie dviese, mes netapdavom liudininkėmis. Ankstyva mamytės mirtis mums visiems liko labai skausminga, našliu tėtis liko labai anksti, 59-erių. Gal didžiau­sios meilės, padėkos ir pagarbos įrody­mas tapo tėvelio sunki vienatvė.
Po mamos mirties vėl grįžome į vaikystės namus su savo vaikais, tikėdamiesi sumažinti vienišo tėvelio skausmą. Mažieji anūkai nebesilaikė mums žinomų taisyklių, ropšdavosi ant besiilsinčio dieduko, reikalaudami pakartoti linksmą istoriją, tapdavo palydovais mažose išvykose ir naujų statybų atidarymuose.

Kokie Jūsų pirmi prisiminimai apie Elektrėnus?

Buvau atvežta į miestą su pirmaisiais vaikais, vienerių. Pirmieji gyvenamieji daugiabučiai namai mieste buvo pastatyti Draugystės gatvėje, prie ežero, neužstojami žalumos – ten tilpo mūsų vaikystės pasaulis. Pro langus, lyg per žiūroną: dešinėj – ežero įlanka, jachtklubo stogelis, toliau Mitkaus sodyba, už jos – didžiuliai kukurūzų laukai, kairiau, pakalnėj – daržai, plukių geltonumas. Aplink – didžiulės pievos, mūsų žaidimų, slėpynių aikštelės. Ežero pakrantėje kažkieno valtys stovėdavo nepririštos – kaip iškęsi nepasiirstęs… Mūsų noras pažinti pasaulį nebuvo varžomas.

Kas ypač įstrigo atmintyje?
Pamenu sesutės gimimą, draugus, kaimynus, linksmus žaidimus kieme, namuose ir laiptinėse. Tuo laiku sparčiai vyko statybos. Tikriausiai ne viena aš tėvelio tame gyvenimo etape beveik nepamenu – tiek mažai jo laiko tuomet likdavo mums. Mamytės vaistinė buvo prie poliklinikos, netoli nuo namų, taigi kartais tekdavo ten bėgti „greitosios pagalbos“. Poliklinikoje matydavau „dirbančią“ savo bendraamžę Ritą, ji vilkėdama baltą chalatėlį, sekiodavo savo mamą – poliklinikos vyriausiąją seserį. Man taip nesisekė – tik itin retai prie vaistinės svarstyklių „gamindavau vaistus“.
Dabar galėčiau apibūdinti – jaunų žmonių miesto gyvenimas buvo savitas: retai matydavom senelius, augome su „raktais ant kaklo“. Kai pradėjau lankyti mokyklą, gyvenom jau kitame bute, Sodų gatvėje. Aplink vis kilo daugiabučiai namai, daugėjo naujų draugų, statybos dažnai tapdavo smagia žaidimų aikštele. Greit atsirado šaligatviai, asfaltuoti kiemai, pievelės, medžiai. Aplinka buvo bendruomeniška: visi buvome pažįstami, žinojome, kas gyvena už kurių langų, kas yra kieno mama, tėtis. Užaugome vienodai gerbdami mokytojus, inžinierius, gydytojus, statybininkus, kostiumuotus ir darbo drabužiais – jie buvo mūsų artimieji, kaimynai ar draugų tėvai.

Gal galit detaliau pasidalinti tais ryškesniais atmintyje įstrigusiais vaizdais?

Patyrėme labai daug gėrio. Juk tai buvo mūsų tėvų meilė mums, savo vaikams. Pamenu elektrinės stalių padarytą mažytį medinį namelį ant kojelės po didžiąja Naujametine egle, o mes, vaikai, laukdavom eilutėj dirstelti pro šviečiančius stiklo langelius į tą mažytę paslaptį. Prisimenu mokinukų spektaklius didelėj kultūros namų scenoj su mokytojų pieštom tikroviškom dekoracijom. Ir apšviestą stadiono čiuožyklą, pilną žmonių žiemos vakarais, iš tolo ­sklido muzika. Ir mokytojų surengtas keliones, turistinius žygius. Kitaip nei didmiesčių vaikai, mes su tais pačiais bendraklasiais mokėmės visus vienuolika metų, tapome labai artimi. Augome mes, kartu su mumis augo miestas: atsirado muzikos mokykla, pramoginių šokių studija, sporto, meno būreliai, prisimenu jų vadovus, jų entuziazmą, jaunus veidus. Netruko atsirasti takas virš ežero su bokšteliais, vadinamas tiltu, atrakcionų parkas.
Elektrinės kaminų šviesos atspindžiai ežere ar tylus elektrinės ma­šinų garsas pro pravertą buto langą mums buvo ne industrinis kliuvinys, o mūsų ramybės, romantikos dalis. Miestas vis garsėjo, matėme Elektrėnų nuotraukas laikraščiuose, didžiavomės televizijos reportažuo­se atpažindami vieni kitų mamas ar tėčius.
Mes augome labai mylimi, paty­rėme daug gėrio. Juk tai buvo mūsų tėvų meilė mums, savo vaikams.

Kuo būti svajojote vaikys­tėje? Atsimenate tą pirmąjį impulsą „norėčiau būti“…
Prie centrinės maisto parduo­tuvės vasarą kartais atveždavo ledų, prie metalinio ledų vežimėlio stovėdavo gražuolė pardavėja, o mes, vaikai, gniauždami kapeikas, laukdavom eilėje. Aš pakėlusi galvą grožėjausi ja ir svajojau tapti ledų pardavėja…

Kaip rinkotės specialybę?
Pradinukė norėjau dirbti su vaikais vaikų darželyje, vėliau pradėjau svajoti apie vaikų gydytojos darbą.

Manau, Elektrėnų krašto žmonėms įdomu ir Jūsų šeima, ką gyvenime veikia Jūsų vyras, vaikai

Su vyru užauginom tris vaikus – dukrą ir du sūnus. Vaikai užaugo stropiais, atsakingais žmonėmis, baigė nelengvas studijas labai gerais įvertinimais. Karilė su vyru augina du vaikučius ir kuria vaikų informatikos mokyklų tinklą Vokietijos švietimo sistemai; Jonas, studijavęs architektūrą, kuria sėkmingą produktą pirmąjame Lietuvos „vienaragyje“; jauniausias Mykolas, tapęs aerokosminių technologijų inžinieriumi, prisijungė prie mažųjų Žemės palydovų kūrėjų komandos. Sesuo Eglė realizuoja save kaip finansininkė, ji ilgiau už mane gyveno Elektrėnuose. Stengiamės gyventi šeimyniškai, dalindamiesi džiaugsmais ir vargais. Sesuo­ mūsų vaikams yra mylima teta, ji padėjo juos auginti. Tai, kad mes, dukros, mylime savo tėtį, natūralu – juk jis buvo mūsų šeimos tradicijų puoselėtojas, patarėjas ir pagalbininkas. Ir mano vyras Marius apdovanojo jį išskirtiniu dėmesiu, kas man yra labai miela. Juk ne kiekvienas sūnus pakviestų savo tėvą dviese su vaikais vykti atostogauti į kalnus. Tai Marius pasiūlė septyniasdešimtmečiui tėčiui pirmą kartą patirti kalnų grožį, padrąsino pirmą kartą pasidžiaugti slidinėjimu kalnuose.

Kokia gyvenimo kryptimi orientavote savo vaikus?
Daug neorientavome, gyvenimo kelią jie pasirinko patys. Manau, vaikų gyvenimui svarbiausia yra pavyzdys, artimųjų santykiai. Stebėdami jų gyvenimą, elgesį, vaikai susidėlioja savo prioritetus. Diedukui vaikai jaučia besąlygišką mei­lę ir pagarbą.

O kas Jums ir jiems yra Elektrėnai?
Jiems, manau, kaip ir mums, yra vaikystės namai. Ir vėliau liks tokie. Neturim jokio kaimo, sodybos, tik tėvų sodą su nameliu Elektrėnuose. Tad Elektrėnai buvo ir tebėra dažniausia mūsų poilsio vieta. Jie – labai brangūs, miestą suprantame ne kaip duotybę, o kaip artimų žmonių širdžių ir rankų kūrinį. Ir tai žino mūsų vaikai.

Šiemet Elektrėnai mini miesto 60-etį. Ką norėtumėte pasakyti elektrėniškiams?
Sveikinu bendraamžį vaikystės miestą, Elektrėnus, su jubiliejumi, tuo pačiu, kokį švenčiame ir mes, gimę 1960-aisiais. Daugybė brangių įvykių, patirčių, prisiminimų prasiveržia iš gelmės, seka vienas kitą, suteikdami laimės akimirką, sudrėkindami akis liūdesio ašara. Net nustebau, kiek daug vaikystės patirčių nepamiršta.

Kaip dabar laikosi Pranas Noreika?
Eina dešimtą dešimtį. Šį rudenį, švenčiant Tėčio gimimo dieną, proanūkis Linas paklausė: „Dieduk, kiek tau metų?“ Jis atsakė: „Beveik šimtas, Lineli!“ Tai tikrai daug. Tų metų intensyvumas ir vienatvė, likus namuose be gyvenimo draugės, įrėžė gilių randų.

P. Noreika noriai prisimena Elektrėnų statybas?
Ir ne tik jas! Dažnai tenka girdėti, kaip jis su savo bendraamžiu ir darbinių nuotykių bendražygiu Viktoru Meku aptarinėja elektros ir dujų rinkų vingrybes, bei judviejų paskutinio kūrinio – devintojo bloko darbo problemas ir iššūkius šiandieninėje energetikoje.

Kaip manote, kas Jam buvo sunkiausia?

Jį jauną, 33-jų, paskyrė vadovauti elektrinės statyboms. Niekas negalvojo, kad šis postas virs 50 metų patirtimi. Sunku buvo viskas – nemokėjo rusų kalbos, ją teko greitai išmokt, nes visi įrengimai, techninė pagalba – tik rusų kalba, nemažai inžinierių atvyko iš Rusijos, įrenginius gamino ne Lietuvoje, visi dokumentai – rusiškai, jam vadovavo ne iš Lietuvos. O tie iššūkiai vis kito, išlaviruoti buvo labai sudėtinga. Vienaip buvo iki 1991-ųjų, kitaip – po jų. Abu periodai buvo sunkūs, pareikalavę kiek kitų savybių, net kitos užsienio kalbos. Viskas virto, keitėsi: blokada, kuras pabrango, elektrinė tapo neekonomiška, atsirado kitos kuro rūšys, prasidėjo įrenginių tobulinimas, kitų blokų statybos, o svarbiausia, užplūdo įvairūs interesai. Jis buvo tokioj pozicijoj, kuri turi daug įtakos, galimybių, tad kildavo daug sunkumų. Toks gyvenimas…

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus jaustųsi laimingas?
Manau, didžiąja dalimi pasitenkinimą nulemia tai, ar tenkina artimiausia aplinka, tarpusavio santykiai ir savirealizacija – ar gyvenime jaučiame kūrybinį momentą. Nes žmogus laimingas, kai kuria. Manau, tėtis buvo laimingas. Kūrybinių momentų jo gyvenime buvo daug – su komanda specialistų, statybininkų jie sukūrė tai, kuo džiaugiasi ir dar džiaugsis daugybė.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo