Vilija Chadyšaitė-Navickienė apie neprisijaukintą didmiestį, „lindimą“ į paciento „dūšią“ ir „Mikę Pūkuotuką“

Vilija Chadyšaitė-Navickienė, šeimos pagrandukė (trečias vaikas šeimoje), vėl tapo rokiškiete. „Tai kad Rokiškio palikusi lyg ir nebuvau. Visi savaitgaliai čia, Kauno taip ir neprisijaukinau. Dveji metai gyvenom kaip ant lagaminų: kūrėm planus ir žinojom, tik laiko klausimas, kada bus lemiama minutė“, – juokėsi jauna gydytoja psichiatrė, prieš pora savaičių su vyru sugrįžusi į Rokiškį gyventi ir dirbti.

Svetimas miestas

Kaune Vilija nesijautė sava, nors šiame mieste praleido daug metų: dešimtmetis medicinos studijų Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, po studijų darbas. „Per du darbus bėgiojau „voverės ratu“: darbas – namai, beveik kas savaitgalį – Rokiškis. Neišnaudojom su vyru didmiesčio privalumų. Kaunas man netiko, per šitiek laiko su juo nesusigyvenau. Gal tik teatrų, ypač muzikinio, čia trūks. Bet juk Lietuvoj atstumai tokie, kad viskas ranka pasiekiama. O teatrų ir Rokiškyje yra, ypač kai prasideda profesionaliųjų teatrų festivalis“, – apie apsisprendimą sugrįžti atviravo Vilija.

Tėvai Vida ir Tadeušas, dirbantys Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, jaunylės dukros sugrįžti nespaudė ir neįkalbinėjo. Bet labai džiaugėsi, kad vienas vaikų parskrido… Vyresnieji tokių planų neturi, jų gyvenimai Vilniuje ir Kaune, kur įsitvirtino profesinėje srityje. „Sesers reakcijos dėl mano grįžimo lyg ir nebuvo, o brolio šeima stebėjosi, ką aš mažame mieste veiksiu?“ – pasakojo Vilija.

Sutapo

Vilijos vyras Eimantas – savas, iš Žiobiškio. Abu mokėsi Rokiškyje, bet mokyklos metais nesusitiko. Eimantas baigė J. Tumo-Vaižganto mokyklą, Vilija – „Romuvą“, tuomet šios įstaigos dar buvo atskiri vienetai. „Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Draugų vakarėlyje susipažinom, kai buvau baigusi tris kursus. Iki tol vienas kito, taip sakė ir vyras, nebuvom matę… Pakvietė į pasimatymą… Taip viskas ir prasidėjo. Septynerius metus draugavom, kol tęsėsi mano studijos. Žinot, tikiu, kad kiekvienam yra skirta „antra pusė“ ir kad ne šiaip ji mūsų gyvenime „atsiranda“, – apie jausmus filosofavo Vilija. Sutapo jų požiūris į gyvenimą ir vizija, kur jauna šeima turėtų įsikurti. Abiem reikia gamtos, triukšmo neužkimštos erdvės, privatumo ir laiko, kurio neišvogtų eismo kamščiai.

Be kontrolės

„Kaune gyvenome bute, bet vis dažniau kalbėdavom, kad reikia dairytis buto Rokiškyje. Gal imti paskolą ir pirkti, o gal pradžioje nuomotis. Tokios kalbos apie Rokiškį vis dažnėjo, kol apsisprendėm – grįšim. Neturėjom konkrečios datos, bet dalį daiktų kraudavom į bagažinę, kai susiruošdavome pas tėvus. Taigi mūsų planas jiems nebuvo staigmena. Spėju, apsidžiaugė, nors niekada nespaudė. Padėjo rasti laisvą butą. Persikraustymas buvo netrumpas, ir dabar dalis daiktų dar pas tėvus. Tame pačiame name gyvenam, tik skirtingose laiptinėse. Susigabenti viską nebus sunku“, – juokėsi iš artimos jų ir tėvų kaimynystės Vilija. Kartą mamai ji prasitarė: ar gerai, kad taip arti gyvens, gal bus per daug kontrolės? Dabar Vilija svarsto, gal mama „per giliai į galvą įsidėjo“ šią „pastabėlę“, nes jaunos šeimos per dažnai nevizituoja: skambina, pakviečia kavos. Kol nebaigti įkurtuvių reikalai, porai prisireikia tėvų patarimo ir pagalbos, o kai susilauks mažylių, jie, Vilija neabejoja, bus didžiulė paspirtis ir pagalba.

Išsinuomotame bute jauna medikė rado visą lobį. Savininkai paliko gausybę knygų, Vilija jas „inventorizavo“ ir dalį nori pasilikti. „Labai mėgstu skaityti. Sunkias, paremtas tikrais faktais, susijusias su žmogaus psichologija, išgyvenimais ir sprendimais. Ne, pasakų iš naujo dar neskaitau, bet gal jau reikėtų? Kitom akim viską matai nei vaikystėje. O „Mikę Pūkuotuką“ labai myliu, ten tokia didelė išmintis“, – iš „stalo knygos“ juokėsi Vilija.

Genas

Mokyklos žemesnėse klasėse ji, kaip ir daugelis mergaičių, pasvajodavo: taps mokytoja. Vėliau užsidegė meile gyvūnams, todėl nutarė būti veterinarė. O baigusi devynias klases, kai jau reikėjo rinktis mokomuosius dalykus, „persimetė“ prie gydytojos profesijos. „Tas pats, nes abiejų profesijų misija ta pati – padėti. Bet nutariau – paseksiu tėčio pėdomis. Nebuvau labai smalsi, bet matydavau, kad jis padeda žmonėms. Jis man visą laiką sakydavo: „Tik netapk gydytoja.“ Mama, man atrodė, priešingai – džiaugėsi, kad pasirinkau mediciną. Mano ženklas – Šaulys, tad kai apsisprendžiu, sunku perkalbėt“, – apie geną, paveldėtą iš tėčio, dėstė medike tapusi Vilija. Tiesa, ne to paties profilio: tėtis – vidaus ligų gydytojas, terapeutas, o Vilija pasirinko psichiatriją. „Labai myliu žmones. Kiti gydytojai lenda į jų kūną, o aš – į „dūšią“. Esu gyvo būdo, pradžioje būdavo sunku pacientą išklausyt, neįkišt savo nuomonės ar pastabos. Šiame darbe būtina kantrybė, atidumas, mokėjimas įsiklausyt… Daug neaiškių dalykų, kas vyksta smegenyse ir pasąmonėj. Mane tai „veža“. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje atlikau praktiką, dirbau Kaune su psichiatrijos pacientais. Sekėsi. Apie darbą Rokiškyje kol kas nelabai galėčiau ką pasakyt, vos pora savaičių čia. Dar tik gera pažintis“, – svarstė Vilija.

Tai, kad jos tėvai mieste yra gerai pažįstami, dirba toje pačioje ligoninėje, anot Vilijos, šioks toks minusas: „Kiti gali pagalvot, kad „va, ji turėjo užnugarį, įdarbino vaiką.“ Pati noriu pasiekti visko, nesišildydama už tėčio nugaros.“

Prisijaukins

Vilijos vyras Eimantas – telekomunikacijų specialistas, jau turi keletą darbo pasiūlymų, bet dar laukia patrauklesnių. Net jei pagal profesiją nepavyks, Vilija sako, šeima rankų nenuleis, nes „gyvenimas kartais padiktuoja naujų veiklų, kurioms talento savyje dar nebuvai pažinęs“.

Kol kas jauna pora miesto bendruomenės prisijaukinti nespėjo. „Sutinkame daug pažįstamų žmonių, džiaugiasi, kad grįžom, sako „bus Rokišky daugiau jaunų“. Paskui save „atsivežiau“ ir dvi jaunas koleges, bendrakurses medikes, jos jau įsikūrė. Taigi visa „kuopelė“. Manau, labai greitai susirasime veiklos. Juk turėsime daug laisvo laiko, net savaitgaliai – ne kelionei į Rokiškį ir atgal į Kauną, o čia, namuose. Baseinas, aerobika… Noriu prisijungt prie gyvūnų mylėtojų bendrijos, nes naminiai gyvūnai, ypač katinai, – mano silpnybė“, – perspektyvą braižė šypsenos iš veido nepaleisdama Vilija.

Projektą iš dalies remia