Viktorija Krivickaitė: „Mano svajonės yra beprotiškai didelės…“

Ji studijuoja vokalą Mančesteryje, o jos švelnus balsas – su vos juntamu akcentu. Maža buvo „tas vaikas, kuris stovėdavo pirmoje eilėje ir norėjo būti girdimas“. Šiandien Viktorijos KRIVICKAITĖS svajonės beprotiškai didelės ir ji žino, kad gali jas pasiekti. Dvidešimtmetė dainininkė grįžo atostogų į gimtinę pas tėvus ir atsakė į „Gimtojo...“ klausimus. Kalbėjomės apie tai, kaip užaugo apsupta gyvūnų ir meilės, apie tėčio dainuojamą „Nereikia ašarų“, apie žmones, lėmusius pasirinkimą, apie Matildos Olkinaitės vaidmenį Neringos spektaklyje, apie Celine Dion ar Demi Lovato...

– Papasakok apie save mažą. Kokia buvai, kuo domėjaisi, kokia tavo šeima?

– Visą gyvenimą augau apsupta gyvūnų ir meilės. Nuo tada, kiek tik pamenu, tėtis dirba zooprekių parduotuvėje, o mama – psichiatrijos ligoninėje. Todėl buvau vaikas, apsuptas dekoratyvinių žiurkių, šeškų, šunų ir… apsaugota nuo peršalimų. Manau, būtent dėl tokios vaikystės ir dabar nešu katinams bei šunims, gyvenantiems lauke, maisto. O ir tėvus visada perspėju, kad namuose netyčia gali atsirasti benamis šuo.

Visada buvau labai judrus ir balsingas vaikas. Net ir dabar, peržiūrėjus nuotraukas, daugelyje jų šoku arba dainuoju. Labai džiaugiuosi, kad tėvai man atstoja geriausius draugus, seses, brolius ir geriausius mokytojus. Atsimenu, kaip su jais nuolat skaitydavom skiemenuotas knygas. Tikriausiai dėl to darželyje atsidūriau labai anksti ir visur būdavau jauniausia.

– Lankei ir muzikos, ir choreografijos mokyklas. Kodėl nugalėjo muzika? Kas lėmė? Gal buvo kažkoks įvykis, žmogus? Ką prisimeni iš laikotarpio, kai dainavai pas Viliją Urbonienę?

– Nors ir kaip keistai skambėtų, vienas įsimintiniausių prisiminimų iš vaikystės yra tėvų pasiūlymas dalyvauti Vilijos Urbonienės organizuojamame vaikų pop chore „Boružėlė“. Nors nepamenu labai daug, tačiau žinau, kad tėtis nuolat dainuodavo senas dainas. Todėl kai manęs paprašė padainuoti, nežinojau nieko daugiau, tik dainą „Nereikia ašarų“. Manau, kad patirtis mokantis su Vilija buvo vienas svarbiausių dalykų, lėmusių mano svajones. Manau, visiems vaikams reikia turėti kokį nors meninį užsiėmimą, išreikšti save ir kurti. Toje grupėje tikriausiai buvau viena garsiausiai dainuojančiųjų. Norėjau būti girdima. Buvau ir viena jauniausių. Dariau viską, ką sakydavo, ir užbaigdavau visas užduotis 120 procentų. Todėl kartais jausdavausi visiška pašalietė ir nepriimta kitų. Bet Vilija visada žinodavo, kaip ir ką pasakyti, mylėjo visus savo „vaikus“. Todėl grupė ir gyvavo labai ilgai.

Antroje klasėje pradėjau lankyti Choreografijos mokyklą. Dar vėliau – ir Muzikos mokyklą, nors čia pradėjau eiti ne savo noru. Žinau, kad buvau labai užimtas vaikas ir tuo mėgavausi, o užsispyrimas ir tėvų palaikymas niekada neleido visko mesti. Tiesa, tokių minčių buvo.

– Kur su „Boružėle“ koncertuodavot?

– Ankstesnių pasirodymų prisimenu ne per daugiausiai, bet važinėdavome ir koncertuodavome visoje Lietuvoje, dalyvavome ir keliuose Latvijos festivaliuose. Kelerius metus pasirodėme „Visagino country“ festivalyje, tad buvo labai įdomu mokytis kantri stiliaus dainų, nes manau, kad būtent šis stilius Lietuvoje nėra populiariausias ir mėgstamiausias. Vieną kartą dalyvavome ir „Laumės juostoje“, todėl man buvo labai įdomu pamatyti visą televizijos „virtuvę“. Dažniausiai dainuodavome vaikiškas, tuo metu populiarias lietuvių atlikėjų dainas, o paaugusios – ir nuostabią Vilijos bei filmų muziką.

– Išsamiau paaiškink, ką reiškia tie 120 procentų? Maksimalizmą?

– Aš visada norėdavau, kad ir tėvai, ir mokytojai manimi didžiuotųsi ir mėgtų. Todėl visada ateidavau pasiruošusi, viską išmokusi ir nevėluodama. Aš tikriausiai buvau tas įkyrus vaikas, visada primenantis apie namų darbus ir stovintis pirmoje eilėje.

– Koks buvo pirmas tavo pamatytas koncertas, padaręs įspūdį, pritrenkęs?

– Aš pakankamai anksti pradėjau domėtis užsienio muzika ir vienas pirmųjų pamatytų koncertų buvo Celine Dion. Nors nebepamenu to koncerto pavadinimo, bet iki dabar žaviuosi jos sugebėjimu iš dainų padaryti spektaklį ne tik naudojant šokėjus ir vaidybą, bet paprasčiausiai pasitikint savo jausmu. O ir jos vokaliniai sugebėjimai ne šiaip žavi visą pasaulį. Niekada nebuvau didžiausia Beyoncės gerbėja ir nors žaviuosi ja kaip atlikėja, tačiau mane visada traukė arba senesnė muzika, visos „divos“, arba ne tokie populiarūs nauji atlikėjai. Praėjusią vasarą netikėtai laimėjau bilietus į Demi Lovato koncertą. Nors į jį teko išskristi kitą dieną, visą gyvenimą atsiminsiu tą beprotiškai gerą jausmą, klausant mylimiausio atlikėjo muzikos ir dainuojant kiekvieną žodį su keliais tūkstančiais tokių pačių užkietėjusių gerbėjų. Manau, kad tai yra vienas didžiausių tikslų kiekvienam atlikėjui – žinoti, kad žmonės klauso ir kartu dainuoja.

– Ką veikei po to, kai baigei gimnaziją?

– Baigusi mokyklą žinojau, kad tiesiog turiu ir toliau gyventi su muzika. Bet universitetas, į kurį buvau priimta, „nutraukė“ tą kursą. Todėl metus po mokyklos baigimo praleidau Vilniuje. O tą pačią vasarą stovykloje „Kuriu ir mokausi“ – beprotiškai nuostabi stovykla, visiems muzikantams patariu čia atvažiuoti – susipažinau su Indre Launikonyje. Mane ji visiškai „užkabino“, todėl kitais metais pradėjau mokytis pas ją. Didelė dalis tų žinių, kurias turėdama išvažiavau į universitetą, buvo pasiimtos iš jos. Todėl ir dabar Indrė beprotiškai svarbi moteris mano gyvenime.

– Gyveni ir mokaisi Mančesteryje (Anglija). Kodėl išvažiavai į užsienį? Ką studijuoji, kas šiandien sunkiausia?

– Tikriausiai visą laiką – nuo tada, kai žinojau, kad gyvensiu muzika – taip pat stipriai norėjau jos mokytis užsienyje. Kadangi Mančesteris yra žinomas kaip muzikos miestas, jis atrodė puikus pasirinkimas.

Studijuoju „British and Irish Modern Music Institute“ universitete, arba tiesiog BIMM, mano specialybė – professional musicianship (vocals). Universitetas ir dėstytojai yra nuostabūs. Niekas savęs „nestato“ aukščiau už studentus ir stengiasi dirbti kuo stipriau.

Tiesa, išvažiavusi pajutau, kaip sunku būti toli nuo namų, nuo savos kalbos ir savų žmonių. Todėl studijuoti muziką kitoje šalyje nėra lengviausias sprendimas. Vien kaip muzikantas susiduri su labai daug iššūkių. O dar buvimas toli nuo savos šalies… Bet tikiu, kad dėl to pasiektas vaisius bus dar skanesnis.

– Apie ką svajoji muzikoje ir gyvenime? Kas šiandien didžiausi tavo autoritetai? Kas verčia eiti, siekti, kas įkvepia?

– Visą laiką norėjau, kad manęs klausytų. Norėjau užpildyti didžiausias koncertų sales. Tikiu, kad galiu tai pasiekti. Dabar tiesiog noriu kurti, tobulėti, leisti muziką, noriu, kad žmonės girdėtų ją. O šiaip labai noriu užaugti ir būti nors truputį panaši į savo mamą ir tėtį.

Būtent tėvai yra didžiausi mano autoritetai. Nors ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų. O muzikine prasme augau klausydama tokių atlikėjų kaip John Mayer, Demi Lovato ir Christina Aguilera. Žinau, kokia muzika gali būti stebuklinga, o šitie ir kiti kūrėjai leido man tai pajausti.

– Pirmas tavo vaidmuo spektaklyje „Nutildytos mūzos“ – žydė, poetė Matilda. Pastaruoju metų apie ją daug kalbama, jos asmenybė įamžinama kūriniais ir knyga. Kaip spektaklyje atsidūrei, ar svajojai būti aktorė?

– Atsimenu, dar vaikas labai mėgau žiūrėti „Disney“ filmukus. Ten visą laiką žmonės vaidindami dainuodavo. Todėl buvo atsiradęs noras vaidinti. Pirmais metais, kai buvau stovykloje „Kuriu ir mokausi“, režisierė Neringa Danienė pasiūlė man pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Nutildytos mūzos“ ir įkūnyti Matildą Olkinaitę. Tokia patirtis davė didelį spyrį bandyti tai, ko niekad nebuvau bandžiusi, ir dar didesnį pasitikėjimą savimi. Pats spektaklis paskatino daugelio žmonių didesnį susidomėjimą žydų bendruomene.

– Jau kalbi šiek tiek su akcentu. Ar grįši į Lietuvą ne tik atostogų?

– Kol kas apie sugrįžimą į Lietuvą visam laikui negalvoju. Tačiau čia visada turėsiu namus, nes būtent tuo šią šalį ir laikau. Bet kol kas tiesiog noriu koncentruotis į dabartį.

– Kaip prabėga tavo diena?

– Dienos universitete būna labai skirtingos. Tiesa, visada pripildytos muzikos. Stengiesi susitikti su dėstytojais arba studentais. Šiame universitete labai didelis bendrystės jausmas, todėl, jei to reikia, dažniausiai pakankamai lengvai gali atrasti muzikos prodiuserį arba gitaristą. Nesi „prirakintas“ prie namų darbų. Todėl dažnai „studijuoji“ pakankamai savarankiškai, stengiesi atrasti save kaip atlikėją. Kadangi pirmi metai būna pakankamai bendri, šiuos metus praleidome mokydamiesi įvairių stilių. Pasimokiau ir to „metališko“ rėkimo, stengiantis neprarasti balso, ir gospelo muzikos. Pati muzikos teorija nėra mėgstamiausia tarp studentų, o ir muzikos verslas – labai savitas. Geriausia viso to dalis yra kūryba. Turėjau galimybę išleisti savo dainą (Viktoria – I know). Nors joje girdžiu tik pusę to, ką norėjau girdėti, tai yra mano garsas ir mano dalis. Aš tuo didžiuojuosi. Labai džiaugiuosi sulaukusi palaikymo iš savų žmonių. Manau, kad mažas miestelis tuo ir yra unikalus. Dažniausiai jaučiamas labai didelis palaikymas. Todėl kitais metais stengsiuosi leisti daugiau ir dar gražesnės muzikos. Taip pat stipriai, kaip žinau, kad mano svajonės yra beprotiškai didelės, žinau ir tai, kad galiu jas pasiekti.

Projektą iš dalies remia