Vietų vardais į mus kalba pati Žemė

Šiuos metus Seimas paskelbė ir Vietovardžių, kuriais, pasak kalbininko K. Būgos, į mus kalba pati Žemė, metais. Kokia Lietuvos vietovardžių rinkimo ir tyrinėjimo istorija? Apie tai kalbėjomės su Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Laimučiu Bilkiu.

Gal pradėkime nuo to, kaip ir kada pradėti rinkti mūsų krašto vietovardžiai?
Bene pirmasis rinkti ir skelbti gyvosios kalbos vietovardžius pradėjo Vaižgantas. Jis juos rinko pagal tam tikrą metodiką, tvarkė ir skelbė žurnale „Dirva–Žinynas“ (1904 m.). Į šį darbą greitai įsitraukė ir žymus kalbininkas Kazimieras Būga. Dar prieš stodamas į universitetą (1905 m.), jis ragino pažįstamus rinkti ir jam siųsti savo gimtinės apylinkių vietovardžius. 1912 m. kalbininkas iš Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos jau turėjo vien tik vandenvardžių sukaupęs apie tris tūkstančius. 1920 m. grįžęs į Lietuvą, K. Būga ėmė rašyti į spaudą straipsnius, kuriuose žodyno redakcijos prašė siųsti ne tik retesnius žodžius, bet ir vietovardžius bei kitą kalbinę medžiagą. Dalis gautos medžiagos išliko ir saugoma LMA Vrublevskių bibliotekoje.
Per savo trumpą gyvenimą K. Būga surinko maždaug 75 000 kortelių su asmenvardžiais ir vietovardžiais, iš jų jo paties ranka užrašytų yra apie 35 000.

Visgi turbūt šį darbą darė ne tik pavieniai entuziastai?
Jau ir K. Būgos organizuoto vietovardžių rinkimo negalima laikyti pavienių entuziastų darbu, nes rinkėjų buvo nemažai ir iš įvairių Lietuvos vietų. Tiesiog tuo metu šiuo reikalu dar nesirūpino valstybės institucijos. Po K. Būgos mirties vietovardžių rinkimu rūpinosi Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija. 1934 m. buvo parengta ir išleista Kazimiero Almino (Alminauskio) sudaryta instrukcija vietovardžių rinkėjams. Šioje instrukcijoje išspausdinta že­mėvardžių surašymo anketa. Tokios­ anketos buvo išsiuntinėtos pradinių mokyklų mokytojams bei girininkams. Pradžios mokyklų tinklas tuo metu buvo labai platus, mokytojai gerai pažinojo vietinius gyventojus, todėl jiems ir buvo patikėtas šis svarbus darbas. Miškų, girių teritorijose esančių vietų vardai geriausiai buvo žinomi girininkams, eiguliams, jie juos ir užrašė.
Vietovardžiai į anketas buvo surašyti 1935–1937 m. Kiekvienai gyvenamajai vietovei skirta atskira anketa, į kurią pateko visokiausių geografinių objektų (ežerų, upių, balų, pievų, pelkių, laukų, dirvų, kalnų, upelių, kaimų dalių ir kt.) vardai. Žemės vardyno anketose ne tik surašyti ir aprašyti vietovardžiai, bet dažnai pateikiama ir istorinių, archeologinių žinių apie gyvenvietes, liaudiškų kilmės aiškinimų, tautosakos: dainų, mįslių, patarlių, padavimų ir kt. Iš viso taip buvo surinkta apie 150 000 vietų vardų. Visos anketos saugomos Lietuvių kalbos institute. Tai pats natūraliausias, kolektyvizacijos, rusifikacijos, melioracijos dar nepaliestas vietovardžių sluoksnis. Reikia tik džiaugtis, kad tarpukariu valstybiniu lygiu buvo suprasta vietovardžių, kaip Lietuvos kultūrinio paveldo ir mokslinių tyrimų objekto, svarba.
Vietovardžius tarpukariu tvarkė ir jų rinkimą (nuo 1935 m.) organizavo ir Vidaus reikalų ministerijos Pavardžių ir vietovardžių komisija, kuriai pirmininkavo Antanas Salys, o po jo – Juo­zas Balčikonis. Komisijos įgaliotieji darbuotojai vyko į valsčių centrus ir iš pakviestų vietinių gyventojų užrašė vietovardžius, daugiausia – gyvenamųjų vietų vardus. Šios Komisijos buvo sudarytos pagal apskritis ir valsčius suskirstytų gyvenamųjų vietų vardų bylos, kuriose buvo nustatomos autentiškos vardų lytys, kirčio vieta bei priegaidė, kirčiuotė. Bylos saugomos Lietuvių kalbos institute. 1976 m. sudarant Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinyną jų duomenimis ir remtasi.
1940 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyrius surinko ir sutvarkė jo vietovardžius. Buvo parengtas žodynas Vilniaus srities vietovardžiai, kuris yra vienintelis šios teritorijos gyvenviečių vardų lietuviškų formų šaltinis. Lietuviški vardai tuomet nustatyti apklausiant vietinius lietuvius, o jų neradus – atlietuvinant lenkiškas formas.
Po karo vietovardžių rinkimas ypač pagreitėjo Lietuvių kalbos institute įsteigus Toponimikos grupę (1958 m.). Ji po visą Lietuvą organizavo ekspedicijas vietovardžiams rinkti. Į vietovardžių rinkimą įsitraukė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija (nuo 1976 m.), įvairios kraštotyros organizacijos ir pavieniai rinkėjai. Taip Lietuvių kalbos institute buvo sukaupta vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, kurią sudaro apie 600 000 kortelių. Jos pagrindu dabar rengiamas ir leidžiamas kapitalinis veikalas – Lietuvos vietovardžių žodynas (jau išėjo trys tomai).
Kitas vietovardžių šaltinis – įvairaus laikotarpio istorijos dokumentai (bažnytinės metrikų knygos, dvarų inventoriai ir kt.) – saugomi archyvuose ir bibliotekose. Labai svarbūs ir žemėlapių vietovardžiai. Visi istoriniai vietovardžiai kaupiami Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro Istorinių vietovardžių kartotekoje, joje jau yra apie 300 000 kortelių.
Lietuvių kalbos institute saugomi vietovardžiai ne tik tiriami, bet ir skleidžiami visuomenei lengvai pasiekiamomis formomis. Dalį jau minėtų Lietuvos žemės vardyno anketų vietų vardų galima rasti Lietuvos vietovardžių geoinformacinėje duomenų bazėje, integruotoje į Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą (http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze). Istoriniai vietovardžiai skelbiami Istorinių vietovardžių duomenų bazėje (http://lkiis.lki.lt/istoriniu-vietovardziu-duomenu-baze).

Tad kas laikytini mūsų šalies vietovardžių tyrimo pradininkais? O pagrindiniais tyrinėtojais dabar?
Lietuvos vietovardžių tyrimo (toponimikos) pradininku laikytinas K. Būga. Pirmasis jo šios srities mokslinis straipsnis išėjo 1909 m., o didesnė studija – „Ar galima įrodyti keltų pėdsakus baltų krašte“ („Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?“) – paskelbta 1913 m. Krokuvos kalbiniame žurnale Rocznik Slawistyczny. Jame išnagrinėta per 60 Lietuvos ir Baltarusijos vietovardžių.
K. Būga pirmąkart savo raštuose iškėlė mintį, kad senovėje baltų gyventa kur kas didesnėje teritorijoje. Apie tikrinius žodžius jis rašė ir „Kalbos mažmožiuose“, kurie 1922 m. buvo surinkti ir paskelbti atskira knyga Kalba ir senovė. Daug laiko vietovardžių tyrimams K. Būga skyrė 1920–1924 m. Ištobulinęs tyrimo metodiką, jis toliau detalizavo ir grindė anksčiau skelbtas mintis. Jos išdėstytos straipsniuose „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ (1923 m.), „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“ (1924 m.), „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“ (1924 m.) ir daugybėje straipsnių straipsnelių, skelbtų leidinyje Tauta ir žodis. Į didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ K. Būga dėjo visus lietuviškus žodžius – ir bendrinius, ir tikrinius, į jį pateko ir vietovardžiai. Tik žodyno jis nedaug spėjo parašyti.
Po K. Būgos mirties vietovardžius vienaip ar kitaip tyrė Juozas Balčikonis, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Petras Jonikas.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvių kalbos institute įkūrus Toponimikos grupę (1958 m.) vietovardžiai imti tirti sistemiškai. Minėtini Broniaus Savukyno straipsniai apie ežerų vardų kilmę, Marijos Razmukaitės – apie gyvenamųjų vietų vardų kilmę ir darybą bei ypač Aleksandro Vanago monografijos apie lietuvių vandenvardžius: Lietuvos TSR hidronimų daryba (1970 m.), Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas (1981 m.), Lietuvių hidronimų semantika (1981 m.). Vietovardžius taip pat tyrė ir Stanislovas Tarvydas, Jonas Jurkštas bei Bronius Kviklys.
Iš naujausių vietovardžių tyrimų minėtinos Jono Palionio, Simo Karaliūno, Laimučio Bilkio, Daivos Deltuvienės ir Vido Garliausko monografijos. Atskirų Lietuvos regionų ar tam tikrų klasių vietovardžius tyrė ar tiria Grasilda Blažienė, Ilona Mickienė, Nijolė Taluntytė, Renata Endzelytė, Nerija Bartkutė-Jodelienė, Dalia Sviderskienė, Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė ir kt.

Ar galima užrašinėti vietovardžius ir šiandien? Kiek tai prasminga?
Užrašinėti vietovardžius, be abejo, galima ir dabar. Pirmiausia dėl to, kad ne visi jie galėjo būti užrašyti anks­čiau. Tas ypač pasakytina apie Vilniaus kraštą, kuriame dėl politinių priežasčių tarpukariu ši „žemės kalba“ nebuvo užrašyta. Be to, naujai surinkti vietų vardai atskleidžia dabartinius jų kūrybos polinkius, leidžia patyrinėti, kaip vardynas pakito, palyginti su tarpukario padėtimi, ir t. t.

Ar gali vietovardžius tyrinėti ne tik mokslininkai, o ir savo krašto istorija susidomėję vietos žmonės?
Vietovardžius gali tyrinėti visi, kam ši sritis yra įdomi, kas supranta „žemės kalbos“ svarbą mūsų kultūrai, kalbai, istorijai. Juk vietiniai žmonės, kaip ir tarpukario pradžios mokyklų mokytojai, gerai pažįsta juos supančią aplinką, žino, kaip tas ar kitas vietovardis vietinių gyventojų tariamas, kaip vadinamas jo gimtosios vietos kiekvienas laukas, pieva ar kalnelis. Ypač daug naudos gali duoti kraštotyros darbai, kuriuose analizuojami vietovardžių užrašymai istoriniuose dokumentuose. Mes, vardyno tyrėjai, negalime aprėpti kiekvienos gyvenvietės istorinės raidos konteksto, todėl dažnai aiškindami vieno ar kito vietovardžio kilmę pasiremiame ir kraštotyrininkų paskelbtais duomenimis.

Galima atsekti, maždaug kelintame amžiuje vienos ar kitos vietovės pavadinimas atsirado? Pagal ką tai bandoma nustatyti?
Patys seniausi yra mūsų upių ir ežerų, kai kurių pelkių vardai, turintys atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose. Pavyzdžiui, upėvardžių šaknys al- (Alantà), ab- (Abistà), am- (Amatà) būdingos daugelio indoeuropiečių kalbų upių vardams. Tokiems vandenvardžiams gali būti keli tūkstančiai metų. Gyvenamųjų vietų vardų senumas nustatomas pagal jų pirmuosius paminėjimus istorijos šaltiniuose. Nustačius paminėjimo laiką teigiama, kad vietovardis atsirado ne vėliau kaip XIV, XV ar kitame amžiuje. Anksčiausiai istorijos šaltiniuose paminėta Lietuvos gyvenvietė (ir jos vardas) yra Apuolės pilis (853–854 m.).

Išparceliavus dvarus jų vietoje įsikūrusiems kaimams buvo suteikti gražūs lietuviški pavadinimai. Taip buvusiame Semeliškių valsčiuje išparceliavus Bulbėnų (Bulbenų) dvarą atsirado Baubonių kaimas, Buzgonių dvarą – Bijūnų kaimas, Granapolio dvaro žemėse įkurtas Grynalaukio kaimas. Gal žinote, kaip tada buvo suteikiami kaimų pavadinimai?
Mūsų turimuose tarpukario Pavardžių ir vietovardžių komisijos dokumentuose šalia tokių vardų yra prierašas ŽRV, reiškiantis, kad tai tuometės Žemės reformos valdybos gyvenvietei suteiktas pavadinimas. Kas tiksliai juos sukūrė, pasakyti negaliu. Tai galėjo būti minėta Žemės reformos valdyba, gal tokius vardus valdybai pasiūlė patys naujakuriai. Nors šie pavadinimai gražūs, bet jie nėra paveldėti iš senovės. Matyt, todėl tarpukario Komisija siūlė juos pakeisti buvusių dvarų vardais. Tačiau naujieji kaimų pavadinimai atėjo iki mūsų dienų ir dabar jau yra savita gyvenviečių vardyno dalis.

Gal galite paaiškinti, kodėl vietinių žmonių ir mokslininkų vietovardžių kilmės aiškinimai dažniausiai nesutampa? Iš šalies žvelgiant labiausiai į akis krinta tai, kad žmonės vietovardžių pavadinimų kilmę dažniausiai aiškina jų skambėjimu (Semeliškės – iš ten gyvenusio turtingo pono, dažnai sakydavusio „vsem slišnem“, Beižonys – „bej žanov,“ Musteniai – „mūs ten“, Baubonys – „garsiai baubė“) ir panašiai, o kalbininkai – ryšiu su upių ar ežerų vardais ar žmonių pavardėmis?
Mokslininkų pateikiami vieto­vardžių kilmės aiškinimai paremti kalbos mokslo išmanymu, faktų analize, darbo patirtimi. Jūsų pateiktų aiškinimo atvejų nė negalima laikyti kilmės aiškinimais. Tai yra padavimų apie vietoves dalykas, nieko bendro su mokslu neturintis. Bet tai yra tam tikras ir labai įdomus tautosakos žanras, rodantis didelę mūsų tautos kūrybinę išmonę. Šiaip jau kilmės aiškinimai priklauso nuo žmonių išsimokslinimo, o klystkeliais dažnai nuveda noras vietovardžiuose matyti tik tai, ką norima matyti.

Turbūt ir pastaraisiais metais­ būta vietovardžių norminimų, pa­keitimų? Elektrėnų savivaldybės žmo­nėms labai skaudu, kai maždaug 2000-aisiais Budzyliai tapo Budilais, Lojaus kaimas – Lajaus kaimu ir pan. Gal galite paaiškinti, kaip tai nutiko?
Vietovardžių norminimas dažniausiai susijęs su gyvenamųjų vietų vardais, nes šis sluoksnis yra labiausiai standartizuotas, yra patvirtintos oficialios vietovardžių formos. Kertinis šių vietovardžių norminamojo pobūdžio leidinys buvo 1976 m. išleistas Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas (II dalis), kuriame, remiantis minėtomis tarpukario Pavardžių ir vietovardžių komisijos bylomis, visi gyvenviečių vardai sunorminti ir sukirčiuoti.
Šiuo metu yra nustatyta kaimų vardų keitimo tvarka, pagal kurią reikia vietinių gyventojų prašymo keisti vietovardį, savivaldybės pritarimo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonės, todėl pakeitimų dabar nėra daug. Nė viena vardo forma nėra kalbininkų sugalvota, ji pagrįsta senaisiais tarpukario užrašymais. Tik pasitaiko atvejų, kai pavieniai užrašymai yra klaidingi, todėl atsiranda netikslių oficialių formų.
Oficialios Jūsų paminėtų kaimų vardų formos yra Budìliai (Budìlių k.) ir Lajùs (Lajaus k.). Tokios jos jau buvo ir minėtuose tarpukario bei 1976 m. šaltiniuose. Budziliai greičiausiai yra tarminė forma (tarmėje vietoje di tariama dzi), todėl šiuo atveju norminimas yra visiškai pagrįstas, nes tarmių dėsningos fonetinės ypatybės oficialiose formose perteikiamos bendrinės kalbos atitikmenimis. Dėl Lajaus kaimo abejonių kyla, nes ežero vardas, iš kurio kilo kaimo vardas, yra Lõjus. Galbūt tarpukario Pavardžių ir vietovardžių komisijos manyta, kad Lõjus yra apslavinta forma iš Lajùs? Kaip minėjau, kalbant apie oficialaus kaimo vardo keitimo galimybę visų pirma reikalingas šio kaimo gyventojų noras ir prašymas.

Jau išleisti 3 „Lietuvos vietovardžių žodyno“ tomai, apimantys vietovardžius, prasidedančius raidėmis A–H. Kada galima tikėtis, kad visi vietų vardai suguls į šį žodyną?
Šis darbas labai sudėtingas, reikalaujantis daug laiko ir išmanymo, nes žodyne aiškinama kiekvieno vietovardžio kilmė. O tų įvairiausių geografinių objektų vardų turime kelis šimtus tūkstančių! Planuojama mažiausiai 10 šio veikalo tomų. Autorių nėra daug, jie dar įpareigoti užsiimti ir kita veikla, todėl prognozuoti labai sudėtinga. Gal geriau apie tai pakalbėti dar po kokių 10 metų. Kad būtų lengviau, mes galvojame ne apie viso darbo pabaigą, bet apie artimiausią žodyno tomą.

Dėkoju už pokalbį.
Daiva Červokienė