Vietovardžiais prabylanti gimtoji žemė

Kiekvienas žemės kampelis, su kuriuo žmogus turėjo ką bendra, yra pavadintas vienu ar kitu vardu. Vietovardžiai – tai miestų, miestelių, kaimų, upelių pavadinimai, kurie laikui bėgant pasimiršta, ir tik senesni gyventojai dar mena jų pavadinimus. O kad ta krašto istorija būtų išsaugota, reikia juos užfiksuoti.

Todėl ir buvome pakviesti į popietę ,,Vietovardžiais prabylanti gimtoji žemė‘‘, skirtą Lietuvos Vietovardžių metams, pasiklausyti dar nepamirštų pavadinimų. Štai Janina Kaluževičienė į vietovardžių kraitelę atsinešė ne vieną jau primirštą Nemaitonių kaimo vietovės pavadinimą. Ji ir šiandieną gali parodyti, kur yra Kunigo kalnas, Barkštinės pakrantė, Dubakelis, Kamšos raistas ir daugelis kitų vietovių.
Bronius Pašvenskas kalbėjo: „Esu čia gimęs ir augęs, ir daug metų dirbęs, atrodo, kad daug jų prisimenu, paėmiau du kaimus, kuriuose geriausiai prisimenu pievų, kalnelių ir kitokius pavadinimus, kilo klausimas, kodėl buvo tokie pavadinimai.

Ogi todėl, kad žmonės anksčiau gyveno ne vienkiemiuose, o gyvenvietėse, žemės buvo išdalintos ,,šniūrais‘‘, tęsėsi po kelis kilometrus, kai išeidavo piemenys gyvulių ganyti, vyrai žemę arti, pievas šienauti ar rugių kirsti, tai pagal tuos pavadinimus ir atrasdavo šeimos nariai, kur pusryčius ar pietus atnešti... O gyventojo taiklus pasakymas apie vietovę greit prigydavo, nes būdavo pavadinta pagal įvairias savybes, pavyzdžiui, Šlyninė gavo pavadinimą nuo dirvožemio sudėties, arba ,,Alziutka‘‘– netoliese gyveno skalbėja Elzė, ,,Dubelės‘‘ gavo pavadinimą nuo to, kad buvo dvi labai panašios pievos, ,,Slampakalnis‘‘ – čia žiemodavo slampos ir t.t.

Bronius Pašvenskas į vietovardžių kraitelę atnešė trisdešimt septynis prisimintus Varkalių ir Mičiūnų kaimų vietovardžius su jų kilmės paaiškinimais, papasakojo įdomią legendą apie Žirgakmenį. Adelė Ašmenienė ne tik prisiminė savo gimtojo Mykoliškių (dar vadinamo Ašmenomis) kaimo vietovardžius, bet ir nubraižė tų vietovių koordinates. Stasė Jakubauskienė, Vida Brazinskienė, Stasys Pašvenskas, Albina Pašvenskienė įtaigiai skaitė ištraukas iš kraštiečio Jono Staliulionio prisiminimų ,,Užmarštin grimzdantys vietovardžiai‘‘, bei padavimus ir legendas apie seniūnijos vietoves.

O kad būtų smagiau, padainavau keletą savo krašto dainų, kurias išmokau iš savo mamos ir tetos – Ringailių folkloro ansamblio dalyvių Marijonos Mačiunskienės ir Adelės Lučinskienės. Tik labai gaila, kad daugelis kaimų pavadinimų jau yra išbraukti iš gyvenviečių sąrašų, tarp jų ir mano vaikystės prisiminimų kaimas Vindziuliškės su visa žiauria pokarine sudeginto kaimo istorija. Bet jeigu norėsite sužinoti, kiek velnio duobių yra seniūnijoje, kur sudužo lėktuvas, ar išgirsti legendas apie Kupolio kalną ar Čebato raistą ir jo paslaptingą raitelį, apie Krūsių raistą ir ten pasirodančius baltus šunis ir baltas moteris, atvykite pas mus į paslapčių, legendų ir dainų kraštą – Nemaitonių seniūniją.

Papasakosime daug istorijų, juk 2019 metai dar tik prasidėjo. Visi kartu dėliokime savo gimtinės vietovardžių dėlionę. Laiko, žmonių ir žodžių dėlionę, kad ji įgytų Lietuvos kontūrus, o kartu pabandykime visa tai išsaugoti, perduoti ateities kartoms ir kokiu nors būdu įamžinti jau užmarštin grimzdančius vietovardžius.

Aldona PRANARAUSKIENĖ

Mičiūnų kaimo gyventoja

Autorės nuotr.

Keletas padavimų ir legendų iš šios popietės

Žirgakmenis
Bronius PAŠVENSKAS
Vyrai išjojo naktigonėn arklių ganyti prie Slampakalnio, sumigo, staiga išgirdo siaubingą triukšmą ir pamatė labai stambią figūrą su dviem baisiom raudonom akim. Arkliai pasibaidė, bernai išsigandę išsilakstė, liko tik vienas žmogelis, kuris buvo nesveikas ir negalėjo pabėgti, jisai įsisuko galvą in sermėgą ir pasikavojo po krūmu.

Trenkė baisus griausmas. Po kiek laiko įsidrąsino diedukas, išlindo iš po tos sermėgos ir pamatė didžiulį akmenį, panašų in arklį. Sugrįžę vyrai tam akmeniui davė ,,Žirgakmenio‘‘ vardą.

Ciopkos duobė
Albina PAŠVENSKIENĖ
Mičiūnų kaime, einant nuo pakalnės link Šnipelių, yra Ciopkos duobė. O ar žinot, kap ji čia atsirado? Prie Margelių kalno pakalnės raisto krašte gyveno tamsaus gymio žmogelis, vardu Ciopka.

Nežinia, ar jis buvo žydas, ar cigonas, jis turėjo pačią ir dukterį, laikė arklį, ale žemės turėjo mažai, ir ta buvo akmenuota. Galvojo, galvojo ir sugalvojo, kap palengvinti sau gyvenimą. Jo raiste augo daug beržų, sumanė iš tų beržų varyti degutą ir jį parduoti. Iškasė duobę, išgrindė ją akmenimis, pasidarė skylą, įstatė gelažines grotas, ant jų klodavo beržines pliauskas, iš apačios kaitindavo ir tiap išgaudavo degutą. Veždavo in Žiežmarių kermošių parduoti. Gaspadoriai pirkdavo vežimų ratams sutepti ir kitiems reikalams naudodavo.

Neilgai Ciopka tuo džiaugėsi, pasiligojo jo pati ir numirė. Po kelių mėnesių pas jį bekeliaudama užėjo labai nešpietna moteris su vaiku ant rankų, paprašė atsigerti vandenio. Buvo jau vakaras, Ciopka pasiūlė jai pernakvoti, jam pagailo ne tik moters, ale ir vaiko, kitą dieną pasiūlė dar pabūti pas jį. Moteris sutiko, padėjo tvarkytis namie ir ūkyje.Jam labai patiko atėjusioji, po kiek laiko jie apsiženijo.

Kiek pagyvenusi naujoji gaspadinė pradėjo labai nekęsti Ciopkos duktės, kap tėvo nebūdavo namuose, pamotė versdavo sunkiausius darbus dirbti, duktė bijojo pasiskųsti tėvui, kad nebūtų dar žiauriau baudžiama. Vieną vasaros dieną, kap Ciopka buvo išvykęs, pamotei barant našlaitę, užėjo didelė audra, kilo vėtra, žaibavo, trankėsi perkūnija, lijo smarkus lietus. Staiga taip blykstelėjo ugnis ir pasigirdo toks kurtinantis trenksmas, kad viskas susiūbavo, sulingavo ir visa krosnis nugarmėjo skradžiais žemėn su pamote ir jos vaiku, o žemėje liko baisi kiaurymė.

Bet našlaitė liko gyva, parvažiavęs Ciopka ir pamatęs, kas nutiko, susirinko visus reikalingiausius daiktus, pasisodino savo dukterį in vežimą ir išvažiavo nežinoma kryptimi, o toje vietoje liko duobė. Žinoma, laikas tą duobę užlygino, žmonės užvertė akmenimis, bet kad ir ką bedarytų žmonės, vis iš tenai veržiasi juodas vanduo ir niekad jisai neišdžiūsta. Manoma, kad tai atgailauna ir juodomis ašaromis verkia pamotė, nugarmėjusi su savo vaiku, ir o gal ty degutas vis dar veržiasi in paviršių. Ir dabar ta vieta vadinama Ciopkos duobe. Ale jeigu netikit, ainam, parodysiu.

Švenčiaus ežeras
Stasė JAKUBAUSKIENĖ
Girdėjau tokį pasakojimą apie Švenčiaus, dar vadinamą Žydiškių ežerą. Prieš tūkstantmečius iš tolimų kraštų prie ežero atėję mūsų protėviai čia apsigyvenę po darbų, ilsėjosi ir meldėsi, o baltais rūbais apsitaisęs žynys už laimingą kelionę ant pakrantėje įaugusio didžiulio akmens atnašavo aukas. Bet tai labai nepatiko Perkūnui, kad ne jam skiriamos aukos.

Labai užsirūstinęs palaido žaibus ir visus griausmus į ežerą, nuskandindamas žynį su visu akmeniu ir aukuru. Ežeras senųjų dievų garbei gavo Švenčiaus vardą, o pakrantėje įkurtas kaimas buvo pavadintas Pašvenčiu. Dar ir dabar atėjus prie ežero, kai tylu ir nepaprastai ramu, galima pamatyti iš ežero rūkų gelmės išplaukiantį žynį, kuris meldžiasi, aukštai į dangų iškėlęs rankas.