Vietoj pasaulinio muzikos Olimpo užkariavimo – noras garsinti Šiaulius

„Google“ paieškoje įvedus Vilhelmo Čepinskio vardą ir pavardę, akimirksniu galima rasti apie 10 000 nuorodų. Pasaulinio garso smuiko virtuozas, kompozitorius, pasirodęs garbingiausiose Europos ir JAV koncertų salėse. Vaikystėje buvo labai gabus, oficialiai pripažintas vunderkindu. Būdamas septynerių, debiutavo Kauno filharmonijoje, dešimties jau griežė su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, o keturiolikos įstojo į prestižinę Juilliardo muzikos mokyklą Niujorke. 1991 m. Ispanijos karalienės už meno sklaidą Europoje buvo apdovanotas Maria Pia Fanfani fondo „Kartu už taiką“ medaliu, o 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Šįkart su 46-erių Vilhelmu ir šešeriais metais už jį jaunesne žmona Viktorija jaukiam pokalbiui susėdame, sutarę kalbėtis ne apie praeitį, o apie jų šeimos dabartį ir ateitį Šiauliuose. V. Čepinskis šiuo metu yra Šiaulių kamerinio orkestro „Camerata Solaris“ meno vadovas ir dirigentas, tarptautinių konkursų laureatė V. Čepinskienė – to paties orkestro smuikininkė. Pernai vestuvių dešimtąsias metines minėjusios poros teiravomės apie iššūkius ir džiaugsmus, patiriamus bendrame gyvenimo kelyje, kuriame muzika ir kasdieniai rūpesčiai yra tampriai persipynę.  

Gera Šiaulių aura ir giminystės ryšiai

– Jau penktus metus, atmetus karantinus, abu priklausote Šiaulių kameriniam orkestrui „Camerata Solaris“, ar jau prisijaukinote mūsų miestą? 

Viktorija:

– Man iš pat pradžių čia buvo namai. Jau pakeliui iš kažkur grįžtant į Šiaulius, vis paklausiu Vilhelmo: „Jauti, kažkaip gera. Aura gera“. Anksčiau Šiaulių nepažinojau, kai pradėjome čia dirbti, gyventi, man jie iš karto „prilipo“. Čia gyvena labai faini, nuoširdūs, paprasti, draugiški žmonės. Man Šiauliai – šviesus, tvarkingas miestas su gražia gamta aplinkui. 

Vilhelmas:

– Mano tėtis – iš šių kraštų, gimęs Dargaičių kaime, Joniškio rajone. Ten buvo giminių, profesoriaus Vinco Čepinskio sodyba, tarybiniais laikais sudeginta iki pamatų. Man mažam tėtis pasakojo, kaip pats mažas būdamas, jis buvo 1934-ųjų gimimo, karo metais matydavo, kaip degė Šiauliai, kaip miesto katedra liepsnojo. Man Šiauliai nėra ir niekada nebuvo svetimas miestas. Dar gerokai prieš tai, kai pradėjome čia nuolat dirbti, vis atvažiuodavome tiesiog prasieiti bulvaru, pasėdėti kokioje kavinukėje. 

– Vilhelmai, gal tie giminystės ryšiai turėjo įtakos ir sprendimui iš gimtojo Kauno keltis į Šiaulius?

– Tikrai nebuvo sunku priimti sprendimą keltis į Šiaulius. Apmąstymams užteko savaitės. Sutapo, kad būtent tuo metu, 2018–2019 m. turėjau keletą kvietimų dirbti užsienyje. Apskritai per savo karjerą turėjau ne vieną pasiūlymą gyventi ne Lietuvoje, bent tris labai rimtus, taip pat nepasilikau Amerikoje po mokslų, nors ten ir karjeros, ir visos kitos galimybės būtų sudarytos. Tuomet negalėjau be Lietuvos ir dabar man jos labai reikia. Lietuvių tautos, gamtos, kalbos. 

Dabar noriu sėslaus gyvenimo, atiduoti jėgas vienam dalykui, šiuo metu – „Cameratai“. Kol kas džiaugiuosi ir sąlygomis, ir draugišku santykiu su orkestro nariais. Jokių „viršininkas“, „bosas“ ar „ne bosas“ pas mus nėra. Dabartiniu rezultatu esu labai patenkintas. Mes dirbame praktiškai ta pačia sudėtimi, kuri ir buvo, ir mums pavyksta daryti žingsnius į priekį, o tai yra labai gerai. 

– Trys Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ orkestrai, tarp kurių ir „Camerata Solaris“, jau apie porą metų yra persikėlę į visiškai naujo įstaigos pastato priestato patalpas, kuriose dabar ir kalbamės. Pradžioje jas labai gyrėte ne tik dėl modernumo, jaukumo ir patogumo, bet ir puikių akustinių sprendimų. Maestro, kaip dabar vertinate tas kasdienes darbo sąlygas?  

– Mano nuomonė nepasikeitė: naujas priestatas yra nuostabus. Pagaliau yra kur repetuoti, nebereikia kažkur vaikščioti, trintis pakampiais, nuomotis. Čia kiekvieno kolektyvo, orkestro svajonė – turėti savo patalpas repetuoti. Žinoma, ne mažesnė svajonė yra turėti savo patalpas koncertuoti. Kurį laiką jau esame benamiai, neturime koncertinių patalpų, viliuosi, kad šiemet tuos namus atgausime. Turėjau planų ir vieną-kitą tarptautinio masto žvaigždę pasikviesti koncertuoti čia, pas mus, manau, viskas bus savo laiku.

– Praplėstos koncertinės „Saulės“ scenos plotas sieks ko ne 250 kvadratinių metrų. Tai bus viena didžiausių scenų Šiaurės Lietuvoje! Kokias galimybes tai atvers įstaigai Jūsų, kaip profesionalo, akimis? 

– Labai dideles. Pirmiausia, tai leis „Saulei“, kaip koncertinei įstaigai, kviesti didžiausios sudėties simfoninius orkestrus su chorais. Kitas dalykas, kurį nekantrauju išbandyti, tai – atnaujintos salės akustika. Juk tinkama akustika leidžia su muzika kurti stebuklus, leisti klausytojams išgirsti tai, ko niekada nepatirs per geriausius įrašus. 

Du smuikininkai po vienu stogu – misija įmanoma!

– Nuo profesinių pastebėjimų grįžkime prie Jūsų asmeninės savijautos. Viktorija, dirbti orkestre, kuriam vadovauja Jūsų vyras, lengviau ar sunkiau?

– Kadangi Vilhelmu aš tikiu ir pasitikiu kaip profesionalu ir kaip žmogumi besąlygiškai, man dirbti su juo yra ne tik patogu, jaučiuosi lyg meškos ausy: rodos, su tokiu vadovu muzikine prasme eičiau į pasaulio kraštą. Atsimenu dar studijų metais turėjau tokią viziją, svajonę ramiai groti nedideliame kolektyve. Man viskas taip ir pildosi, Vilhelmas tauriai mus veda muzikos keliu. 

–  Gyventi kartu ir dirbti kartu – daugiau iššūkis ar patogumas? 

Viktorija:

– Man taip gyventi yra lengviau ir patogiau, daugiau bendrystės. Tačiau tikrai nėra taip, kad mes visą laiką būtume kartu. Turime tos asmeninės erdvės užtektinai, esame pakankamai laisvi kažkur išeiti, pabūti.

– Vilhelmai, Jūsų mama –  operos dainininkė, tėvas buvo, kaip ir Jūs, smuikininkas, dirigentas, Viktorija – irgi smuikininkė. Geriausiai jaučiatės, būdamas apsuptas su muzika susijusių žmonių?

– Gal ir gerai, kai sfera – ta pati, jei būtų žmogus visai „iš kitos operos“, gal ir ne viską suprastų, ką muzikantai daro. Gal kažkas visai ant išprotėjimo ribos pasirodytų arba nesuvoktų apskritai, dėl ko čia išprotėti reikia, dėl kažkokių smulkmenų, ne tokios gaidos. Aš patenkintas, kad visas mūsų „klanas“ muzikoje.

– Viktorija, papasakokite apie šeimą, kurioje Jūs užaugote, kokia buvo Jūsų vaikystė, ką stengiatės perduoti savo dukroms – 7-erių Marijai ir 6-erių Milenai?  

– Mes šeimoje augome keturiese, profesionalia muzikos kryptimi pasukau aš vienintelė. Tėvai turi po keletą specialybių: mama dabar dirba psichoterapeute, tėtis yra kineziterapeutas-masažuotojas. Viena sesuo – irgi kineziterapeutė, kita baigė dailės aukštąjį, brolis baigė kriminologijos mokslus. Manęs tėvai susilaukė būdami labai jauni, todėl dabar esame tarsi bendraamžiai, draugai. Iš vaikystės atsimenu pašnekesius su tėvais, diskusijas filosofinėmis, dvasinėmis temomis, lyg ir nelabai vaikiškomis, bet mane anksti dominusiomis. 

Ir su savo mergaitėmis stengiuosi kalbėti temomis, kurios įdomios būtent joms, daugiau jų klausytis, nei pati kalbėti, nenoriu primesti kažko savo. Žinoma, vertybiškai stengiuosi jas pakreipti teisinga linkme, paaiškinti, koks elgesys yra blogas, ko negalima daryti. Bet pasirinkimų prasme stengiamės duoti joms daugiau laisvės. 

Savo likimo vaikams nelinki, bet smuikininko rankų vaikiškiems žaidimams negaili

– Viktorija, o dukroms ugdote meilę muzikai?

– Milena dainuoja „Rokoko“ studijoje, Marija lanko muzikos mokyklą, groja fortepijonu, greta to yra piešimo, šokių ir gimnastikos būreliai. Nespaudžiame vaikų ir specialiai nekreipiame jų į muziką, tiesiog pastebėję tam tikrus gabumus, stengiamės juos lavinti. Nenorime perlenkti lazdos su visokiais konkursais. Pirmiausia norisi, kad jos būtų sveikos ir stabilios, neperspaustos psichologiškai. Atrodo, daug tų būrelių išvardinau, bet kai didžioji jų dalis integruota į užsiėmimus Šiaulių jėzuitų mokykloje, kurią abi lanko, tai yra labai patogu. Vaikui vis tiek reikia kažkur save realizuoti, išlieti energiją, kad mažiau laiko planšetėms visokioms liktų. 

– Maestro, ar tokio kaip Jūsų muzikinio likimo linkėtumėte savo vaikams? 

– Ne, specialiai turbūt nelinkėčiau. Mano sūnui Herbertui jau tuoj 18-a, jis 10 metų mokėsi groti fortepijonu ir chore dainavo, paskui Gruodelkoj – Juozo Gruodžio konservatorijoje mokėsi, bet jis šito nenorėjo. Jam įdomiau prodiusavimas, dabar, va, kompiuteriu visokius muzikinius „gabalus“ kuria. Kai kuriuos, beje, visai neblogus. Man atsiunčia paklausyti, aš jam duodu kažkokių patarimų. Prieš keletą dienų džiazinę neblogą ištrauką atsiuntė, pradžią įgrojęs fortepijonu, paskui šiuolaikinius efektus kompiuteriu uždėjęs. Kai prieš keletą dienų buvo užėjęs, pagrojo Mocartą, aš jam sakau, kad nepamirštų fortepijono, bent kartą per savaitę prisėstų, kažkokį kūrinį prisimintų. Tai – dalykas, kurio ant pečių nenešiosi, bet gyvenime netikėčiausiomis progomis gali praversti. Manau, kad dabar jis su tuo sutinka. 

Mergaičių stengiuosi nespausti. Labai sunkus gyvenimas ir darbas, jei užsiimti muzika ir tik muzika iš tikrųjų. Tada gali nebelikti nei asmeninio gyvenimo, nei šeimos, nes negali dalintis į visas puses. Negali būti geru tėvu, geru vyru ir geru muzikantu. Turi rinktis. Tuomet antra pusė turi tai priimti ir padėti visomis keturiomis arba sakyti „mums ne pakeliui“. Būti talentingo muzikanto vyru arba žmona tai – dar vienas sunkus darbas.
Mergaitės mūsų – labai skirtingos. Mažosios aktoriniai sugebėjimai yra fenomenalūs. Galėtų būti gera aktore. Mariją, kalbant atvirai, aš norėčiau matyti kaip pianistę. Fortepijonas man – vienas gražiausių ir didingiausių instrumentų. Matau, kad ji yra labai gabi ir to labai bijau.

Viktorija: 

– Ir aš bijau, nes jos vokaliniai sugebėjimai – puikūs, ir apskritai muzikinis potencialias – didžiulis. Ji yra labai geras molis. Jei būtume tie tėvai, kurie būtų norėję lipdyti... Bet mes, žinodami visus tuos „žvaigždės“ kelio niuansus (išraiškingai žvilgteli į Vilhelmą – aut. pastaba), ją saugome. Žinoma, prieš Dievo valią nepašokinėsi, jei bus lemta, ji pati išeis, bet kol kas norisi saugoti vaikystę.

– Vilhelmai, kokiomis veiklomis užsiimate su dukromis be muzikos?

Viktorija:

– Ar galiu pasakyti? (klausiamai žvilgteli į Vilhelmą ir pagavusi pritariamą vyro galvos linktelėjimą tęsia – aut. pastaba). Dabar jis moko mergaites truputį pasikumščiuoti, pakovoti, vis girdžiu „duok stipriau, va, taip, taip“.

Vilhelmas šypteli:

– Būnu dažnai dabar lyg bokso kriaušė (atraitojęs rankoves išdidžiai rodo nuo šių improvizuotų savigynos pamokėlių likusias žymes – aut. pastaba). Va, nuo kovų liko. 

– O kaip gi didžiausias ir brangiausias smuikininko turtas – rankos?

– Dėl tokio švento reikalo negaila (nuoširdžiai juokiasi – aut. pastaba). Anksčiau, kai Viktorija daugiau koncertuodavo, o aš jau buvau primažinęs savo koncertinę veiklą, ir mergaitės mažesnės buvo, viską dariau: ir „pampersus“ keisdavau, ir arkliuku joms būdavau. 

Ir po dešimtmečio norėtų gyventi bei kurti Lietuvoje

– Grįžkime prie mūsų pokalbio pradžios: vis dėlto kur dabar yra Jūsų namai – Kaune, Šiauliuose, o gal sodyboje Zarasuose?

Viktorija:

– Šiame gyvenimo etape jaučiuosi lyg tekanti upė. Jam (žvilgteli į vyrą – aut. pastaba) patinka sėslumas, o man patinka kaita. Ir man tas dabartinis mūsų gyvenimas tarp trijų vietų, kurios be to dar yra ir pakankamai viena nuo kitos nutolusius, yra visiškas kaifas. Aš dabar turiu trejus namus ir visus juos be galo myliu. 

Vilhelmas:

– Pritarčiau, bet pasakyčiau plačiau, Lietuva yra mano namai. Todėl jokios emigracijos, jokie užsienio pasiūlymai manęs kol kas nesuviliojo. Todėl ir buvau, ir esu Lietuvoje ir niekur nenorėjau iš čia išvažiuoti. Nors visai neseniai, praeitą vasarą vėl turėjau pasiūlymą važiuoti į tolimą šalį – Naująją Zelandiją.

– Maestro, ar bent jį apsvarstėte?

(Tyliai papurto galvą – aut. pastaba). 

– Kai gyvenu tyliai, ramiai, taip, kaip yra dabar Šiauliuose, be kažkokių povandeninių srovių, kai yra atsakas, palaikymas iš visų pusių, pradedant draugišku santykiu su „Saulės“ įstaigos administracija ir einant iki savivaldybės ir mero lygmens... Tai labai vertinu, nes tikrai nedažnai ir ne visur tokie dalykai būna. O dabar galiu laisvai kurti, galvoti vizijas. 

Beje, atlikėjas be žiūrovų – visiškas nulis: gali ant blakstienų šokti, bet jei niekas į tave nežiūrės, taip vienas ir šoksi. O Šiauliuose ir žiūrovai fantastiški. Nežinau, kaip anksčiau priimdavo kamerinį orkestrą, bet dabar jaučiu tam tikrą „Camerata Solaris“ renesansą. Ne veltui pasiūliau tą pavadinimą orkestrui. Prieš tai buvau subūręs orkestrą „Camerata Klaipėda“, jo grojimo kokybė buvo išskirtinai aukšta. Ir tas junginys „Camerata“ ir Čepinskis man ir kitiems  jau yra tapęs savotišku kokybės, kažko nekasdieniško brendu. Tikiuosi, kad dabar ir „Camerata Solaris“ veikloje atsispindi mano noras siekti kažko daugiau. Dar nepasiekėme, bet labai stengiamės, ir publika tai vertina. 

– Šiemet Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata Solaris“ mini veiklos 35-etį. Kokią orkestro ateitį regite, kokios linkėtumėte?

– Labai norėčiau, kad „Camerata Solaris“ išliktų ir taptų mažuoju simfoniniu orkestru – simfonietta. Stygininkų apie 20 užtektų, dar reikėtų 8-10 pučiamųjų. Tokia būtų mano vizija – augti. Šiaulių miestas turėtų turėti nedidelį simfoninį orkestrą, kad ne tik styginių muzika, bet ir Šubertas, Mocartas reprezentuotų miestą.

– Vilhelmai, Viktorija, kur save matote ar norėtumėte matyti po 10 metų?

Viktorija:

– Man yra taip gerai dabar, kad norėčiau, jog tas sapnas nesibaigtų. Gyvenčiau ir mėgaučiausi. Duok Dieve, kad būtų laisvė ir taika.

Vilhelmas:

– Nuoširdžiai norėčiau po dešimtmečio vis dar būti, gyventi ir kurti Lietuvoje. Kadangi šiuo metu esu, turbūt jau galima sakyti pusė šiauliečio, norėčiau Šiauliams duoti apčiuopiamos naudos. Dabar darome su orkestru pažangą – puiku, bet norisi ir kitokių dalykų, pavyzdžiui, palikti muzikinių įrašų. 

Dabar įrašysime Čiurlionio diską, didelę mano aranžuotę. Pradėjau aranžuoti lietuviškus Requiem, va, dabar Česlovo Sasnausko suaranžavau, atliksime jį Vasario 16-osios koncerte. Radau kunigo Teodoro Brazio mišių šimtametes gaidas, kurių variantą irgi darysiu orkestrui. Knisuosi po tokius antikvarinius dalykus ir jei kažką randu, tai iš karto su mintimi kažką padaryti orkestrui, įrašyti. Šiauliuose yra fantastiški, pasaulinio lygio chorai – „Polifonija“, „Dagilėlis“. Imk ir daryk kažką kartu. Galėtume bendradarbiauti dažniau nepelnytai primirštų lietuviškų kūrinių įamžinimo sferoje.

Jei „Camerata Soliaris“ taptų mažąja simfonietta, norėtųsi išpuoselėti grynas klasikinės muzikos atlikimo tradicijas, pavyzdžiui, kad per Kalėdas Šiauliuose skambėtų Bethoveno muzika: „Fidelio“ uvertiūra, simfonijos ar choralinė fantazija su fortepijonu, ar fortepijoninis koncertas... Šie dalykai – amžini. Šiaulius apdovanoti tokia muzika ir atlikti ją taip, kaip atlieka, pavyzdžiui, orkestrai Vokietijoje. Norisi kokybę pakelti į tokį lygmenį, kad niekam nekiltų klausimų, kad visi žinotų: Šiauliuose yra orkestras, kuris gros Šuberto simfoniją, ir būtinai reikia nuvažiuoti paklausyti. Kai turėsime salę, tam atsivers platesnės galimybės. 

Viktorijai patinka keliauti, tačiau vyras itin retai jai palaiko kompaniją, sako: „Man jokio poreikio tam nėra. Gal dėl to, kad savo laiku „prisiskraidžiau“. 

Maestro Vilhelmas Čepinskis iš asmeninės patirties žino, koks sunkus yra muzikanto gyvenimas, kiek tai kainuoja nervų, sveikatos, visiškos nemigos naktų. Deja, nemiga jį kankina visą gyvenimą, todėl svarstydamas apie muzikinę vaikų ateitį jis labai rimtai vertina, ar kaina atstos rezultatą: „Žinau tik tai, kad muzikai turi pašvęsti visą save, negali dalintis. Muzika nekenčia vidutinybių, ji neatleidžia. Jei bandysi pavaidinti muzikantą, sudegsi tą pačią dieną, tą pačią akimirką. Jei sau neužduodi maksimalių standartų, gali iš dalies gyventi ramiai. Bet aš kadangi sau visą gyvenimą užduodavau pačius aukščiausius, tai man ramybės niekada nebūdavo. Ir dabar nėra“.

Anot Vilhelmo, grojant drauge terminai „vyras“, „žmona“ turėtų pasimiršti. „Žinoma, kartais koncerto metu nusišypsau Viktorijai“, – prisipažįsta. „O aš tada pabūnu ragana ant šluotos, prižiūriu, kad per daug kitoms nesišypsotų“, – juokiasi smuikininkė. 

Asmeninio albumo ir Olenos Muzychenko nuotr. 

Reklama