Viešasis transportas: šiek istorijos ir kitų įdomių faktų

Kiekvienas gyventojas gali rinktis transporto priemonių rūšį savo kelionėms, o jo pasirinkimą lemia tokie veiksniai kaip - prieinamumas, kokybė, kaina ir reputacija. Įvairūs tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai tyrimai parodė, kad labai sunku patraukti lengvųjų automobilių vairuotojus persėsti į viešąjį transportą. Automobilių vairuotojai neigiamai atsiliepia apie kelionės laiką ir patogumą keliaujant viešuoju transportu, jie taip pat pažymi, kad automobilis labiau tinka daugiatikslėms kelionėms, vaikų pervežimams, apsipirkimams. Tokie atsiliepimai yra šios dienos kasdienybė, o štai XIX a. pabaigoje kelionę viešuoju transportu sau leisti galėjo tik pakankamai pasiturintys Lietuvos gyventojai. Tuomet karaliavo vežikai.

1893 m. birželio 3 d. atidaryta pirmoji arklinio tramvajaus linija sostinėje (K. Matuliauskas, 2016). Anot automobilių istorijos aistruolio, Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratoriaus R. Žičkaus, prieškariu laikraštyje išspausdinto laiško autorius piktinosi keista mada: į tramvajaus vagoną bandžiusi įlipti ponia buvo užsidėjusi tokią didelę skrybėlę, kad netilpo pro duris. Po keleto nesėkmingų bandymų jai vis dėlto pavyko patekti vidun, tačiau skrybėlė buvo aplamdyta, o keleiviai negailėjo „komplimentų“ dėl galvos apdangalo ir sugaišto laiko. Ponios su skrybėle istorija nėra atsitiktinė, kadangi tai glaudžiai siejasi su termino „bus“ kilme.

Žodis „bus“ yra kilęs iš žodžio „omnibus“, o „omnibus“ terminas kilo nuo žmogaus pavardės Omnes, kuris net nebuvo susijęs su autobusais. Omnes buvo skrybėlininkas, kurio parduotuvė buvo įsikūrusi prie vienos pirmųjų autobusų stočių Prancūzijoje. Nežinoma proga Omnes sukūrė didžiulę autobuso formos skrybėlę, kuri jį ir išgarsino, bei jo vardą pradėjo taikyti omnibus terminui.

Pirmieji prašymai leidimams Vilniaus mieste kursuoti maršrutiniams autobusams Miesto Dūmai buvo pateikti dar 1908 metais, tačiau vežikams prieštaraujant, iki 1926 metų reguliaraus autobusų transporto mieste nebuvo, taigi tik nuo pastarųjų metų reguliariai pradėjo kursuoti miesto maršrutiniai autobusai. Porą metų iki to intensyviai vyko eismas dyzeliniais tramvajais (K. Matuliauskas, 2016). R. Žičkus pirminė ir tai, jog dar ir sovietmečiu keleiviams tekdavo pakovoti dėl vietos autobuso salone.

Bet šiandien situacija pasikeitusi kardinaliai. Pavyzdžiui, Šiaulių mieste, remiantis Šiaulių miesto darnaus judumo planu (2018), automobiliais atliekama kur kas daugiau kelionių – 39,0 %, viešuoju transportu – 29,8 %, pėsčiomis – 26,6 %, dviračiais – 1,5 %, kitais susisiekimo būdais – 3,0 % kelionių. Rytinio piko metu, net 2 iš 3 -jų kelionių yra atliekama automobiliu. Statistinis Šiaulių miesto gyventojas atlieka 2,82 keliones per savaitę darbo reikalais (darželinukai, moksleiviai, studentai, bedarbiai, pensininkai nekeliauja arba keliauja minimaliai), 1,89 keliones mokymosi tikslais (neretai tėvai pavėžėja savo atžalas iki mokslo įstaigos) ir 1,77 kelionės kitais tikslais. Bendras rytinio piko metu atliekamų kelionių skaičius siekia 6,48 kelionių per savaitę. Bendras kelionių skaičius Šiaulių mieste per parą siekia vidutiniškai 106 162 keliones, iš kurių trečdalį sudaro kelionės viešuoju transportu.

Šiaulių miesto kelionių modalinis pasiskirstymas yra gana artimas darniai susisiekimo sistemai, kur darniais susisiekimo būdais (pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais) atliekama apie 58,4 % kelionių, o nedarniais (lengvaisiais automobiliais, taksi, motociklais) – 42,6 %. Šie duomenys yra šiek tiek geresni nei kitų analogiško dydžio Europos miestų, kur lengvaisiais automobiliais vidutiniškai atliekama net 53 % kelionių.

Šios tendencijos susiformavo natūraliai gyventojams siekiant didesnio susisiekimo greičio bei aukštesnės kokybės, kurią vidutiniams ir ilgiems atstumams prie esamų eismo sąlygų geriausiai užtikrino privatūs automobiliai. Tikėtis, kad automobilis taps nereikšmingu susisiekimo būdu mieste yra nerealu, tačiau vadovaujantis geriausia užsienio šalių praktika, ir kuriant bei įgyvendinant ambicingus planus, galima pasiekti darnią susisiekimo sistemą, kurioje visi trys pagrindiniai susisiekimo būdai (individualus transportas, viešasis transportas, bevariklis transportas) pasidalintų po trečdalį mieste atliekamų kelionių.