Vienybės ir atminties šventė: chorų festivalis „Dainos Lietuvai“ suvienijo balsus ir širdis

Gegužės 18 dienos popietę Radviliškio miesto kultūros centre nuaidėjo išskirtinis chorinės muzikos festivalis „Dainos Lietuvai“, skirtas Partizanų pagerbimo, visuomenės ir kariuomenės vienybės dienai. Šis renginys, virtęs režisuota muzikinės atminties poema, tapo ne tik meno, bet ir gilaus tautinio susimąstymo švente.

Režisierės ir aktorės Jūratės Levickaitės sukurtas scenarijus kvietė žiūrovus leistis į poetinę kelionę per vaikystės prisiminimus, partizanų kovų istorijas ir dainomis alsuojančią Lietuvos dvasią. Festivalio metu ne tik skambėjo istorinės ir patriotinės dainos, bet ir vyko choreografiškai sustiprinti meniniai intarpai – šokiai, kurių metu lyg gyvi paveikslai iškilo mūsų Tėvynės krauju paženklinti metai. Festivalio metu pasirodė ir dvi šokių grupės, kurios įnešė gyvybingos ekspresijos į istorijos pasakojimą. Liaudiškų šokių kolektyvas „Spanguolynas“ ir šiuolaikinio šokio grupė „Inserta“ (vad. Aistė Norkutė). Jų judesiai – tarsi atgarsiai tų, kurie tyliai paliko savo namus, kad mes galėtume juose gyventi laisvai.

Festivalį pradėjo jautrus pasakojimas apie vaikystės sakalus, sklandančius virš Nemuno skardžių. Šis simbolinis motyvas lydėjo visą renginį: sakalas tapo Laisvės, ištvermės ir gyvybės ženklu, o jo skrydis – dainos, atminties ir širdies plakimo metafora.

Pirmasis į sceną žengė Radviliškio miesto kultūros centro mišrus choras, vadovaujamas Kęstučio Pakšto, atlikęs jautrias dainas „Naktelė“, „Šią naktelę per naktelę“ bei „Tu man graži“. Choristų pasirodymą lydėjo subtilus choreografinis šokis „Jurginėlis“. Vėliau skambėjo Šiaulių kultūros centro mišraus choro „Tremtinys“ (vad. Ginta Palujanskienė) balsai, lydimi jaudinančio šokio „Rytagonė“. Jų atliekamos dainos „Ačiū, kad šalia esi“, „Partizano mirtis“ ir „Ten mano svajos“ virpino žiūrovų širdis.

Sceną papuošė ir Telšių kultūros centro mišrus choras „Tremties aidai“ (vad. Milda Ulkštinaitė), savo dainomis „Partizanų motinai“, „Gimtinė“ bei „Gimtinės aidai“ atnešęs skambų pagarbos žodį tremtiniams bei jų motinoms.

Festivalio pabaigoje pasirodė šeimininkai – Radviliškio miesto kultūros centro tremtinių ir politinių kalinių choras „Versmė“ (vad. Rasa Gasiūnienė), atlikę dainas „Kur, partizanai, Jūs“, „Partizanams“, „Lietuvos savanoris“. Jų pasirodymas buvo tarsi dainuojantis paminklas, pastatytas iš meilės ir pagarbos.

Po kiekvieno choro pasirodymo – jautrūs meniniai intarpai: prisiminimai apie raudonųjų audrų nublokštus jaunystės sakalus, trėmimų siaubą, degančius miškus, ir – viską nugludinantis – šokis.

Visus susirinkusiuosius suvienijo finalinė daina „Kritusiems Lietuvos partizanams“, kuri tapo bendra malda, pagarba ir padėka tiems, kurie paaukojo savo gyvenimus už mūsų šiandieninę laisvę. Skambant šiai dainai, stovėjo visa salė – su viena širdimi, vienu balsu, vienu jausmu.

Renginio pabaigoje padėkota visiems dalyviams – chorų vadovams, koncertmeisteriams, šokėjams ir, žinoma, žiūrovams, kurie savo buvimu paliudijo, kad atmintis gyva, o daina – stipresnė už laiką.

Festivalis „Dainos Lietuvai“ dar kartą priminė, kad mūsų tautos stiprybė slypi ne tik istorijoje, bet ir gebėjime ją gyvai pasakoti – per dainą, šokį, tylą...

Daugiau akimirkų iš renginio čia.