PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2020 m. Balandžio 9 d. 16:22

Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“

Kaunas

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt


125317

Nors jau ketvirta karantino savaitė eina į pabaigą, tačiau žinome, kad turėsime mažiausiai dar bent dvi. Mintimis apie šį laikotarpį dalinasi vienintelė Lietuvos policijoje dirbanti vienuolė, sesuo Fausta Palaimaitė, besirūpinanti sielovada Kauno apskrities policijoje.

- Dabar tai visiems neįprastas ir nelengvas laikas, kuris kartu pateikia nemažai iššūkių. Kokias pastebite šiuo metu visuomenės reakcijas?
- Pastebiu, kad kai kuriems žmonėms sunku pripažinti, jog situacija yra ekstremali. Jie nori jaustis įprastai, gyventi įprastą gyvenimą, tačiau tai nėra kol kas įmanoma, nes nieko įprasto dabar nėra. Tiems, kurie moka pasimelsti yra lengviau, tiesiog paprašo kantrybės, ramybės, pagalbos, palaimina suirzusius kolegas ar namiškius.
Dažnai žmonėms palengvėja vos jiems paaiškinu, kad tai, kaip jie jaučiasi, elgiasi ir dažniau suklysta neretai yra dėl dabartinės esamos situacijos. Nereikia nei savęs, nei kitų gąsdinti ir smerkti. Turime tiesiog priimti faktą, kad esame ekstremalioje situacijoje, kurioje pasitaikys ir pakeltas balso tonas, įvelta klaida, neteisingai išsiųstas laiškas, ar neadekvati reakcija. Taip jaustis ir elgtis normalu.
Kiti priešingai, mėgaujasi sulėtėjusiu tempu ir galimybe susivokti savo gyvenime, šeimos buvimu šalia.

- Jūsų nuomone, ar yra būdų, kaip galėtume padėti kasdien į tarnybą keliaujantiems pareigūnams ar pirmose fronto linijose stovintiems medikams?
- Yra toks juokingas išsireiškimas: „aš jus palaikau“. Mane pačią labai erzindavo, kai ieškodavau konkrečios pagalbos savo veikloje organizuojant stovyklas, žygius, ilgalaikes sielovados programas. Tuomet kiti pakankamai artimi žmonės atsakydavo: „Žaviuosi, palaikau, ploju per petį.“ Nepatikdavo. Patikdavo, kai nors menkai, nors kaip nors žmonės prisidėdavo: ar keliais eurais, ar nuskusdami morkas, ar atveždami pietus, ar suteikdami priemones.
Kad ir kaip jais žavėčiausi pareigūnais, norėčiau aplankyti, tačiau privalau likti namuose. Pavyzdžiui, gal jausčiausi gerą darbą atlikusi pas juos nuvykdama ir kažką pasakydama, bet tai tiesiog pernelyg pavojinga ir per mažai naudinga. Šioje situacijoje logiškiausia – jei įmanoma, lik namuose.
Mes, kurie turime dirbti iš namų, negalime suprasti, kaip jie jaučiasi. Mes neprivalome eiti dirbti su žmonėmis, kurie gali būti apsikrėtę. Tačiau esantiems kasdienėje tarnyboje, aišku, kad anksčiau ar vėliau reikės. Jei pareigūnas jaunas, gyvena vienas, arba pora jaunų pareigūnų kartu, yra vienaip. Bet jei šeimoje yra maži vaikai arba slaugomi tėvai, akivaizdu, kyla didesnė įtampa. Dabartinė situacija yra viena iš tų aplinkybių, kuomet pareigūnams tenka labai aštriai pajusti savo priesaikos svorį. Tiek pareigūnai, tiek ir medikai davė priesaiką ir negali pasitraukti.
Aš pati mačiusi iš arti, kaip dirba pareigūnai, kokius beribius klodus kantrybės jie turi įprastinėmis sąlygomis aiškindami piliečiams, ką jie privalo daryti, atsakydami į klausimus, reaguodami į agresyvius žmones. Bet, regis, šiuo metu šie klodai gali šiek tiek išsekti. Todėl būtų nuostabu, jei žmonės nesiginčytų ir atsiprašytų susivokę, jei kažką pažeidė. Visi mes kuriame savo aplinką palaikydami deramą tvarką, pajuokaudami, nuramindami vieni kitus. Kuo daugiau ramybės, susiklausymo, tvarkos – tuo mažiau darbo ir policijos pareigūnams.

-Ką patartumėte žmonėms šioje situacijoje?
- Knygoje „Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams“ yra trys patarimai jaunuoliui, ateinančiam gyventi į bendruomenę: pirmoji – tu ne Dievas, antroji – čia ne dangus, trečioji – nebūk asilas. Pirmoji reiškia, jog ne prisitaikydami prie tavęs kiti jaučia, galvoja, nori ir pasirenka, tad turi duoti laisvę kiekvienam gyvenančiam šalia. Pagal antrąją taisyklę turime suvokti, jog visi žmonės turi trūkumų ir kuo toliau, tuo labiau išryškėja, tad geriau susitelkti į geras žmonių savybes ir nepamiršti savo trūkumų. Trečioji taisyklė sako nebūti asilu: labai daug sumaišties sukelia tokie, kurie bando visiems įtikti, patikti, padėti, už visus viską padaryti ir galiausiai tampa pačiais pikčiausiais.
Yra tokia malda: Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti bei išminties tą skirtumą suprasti. Kai atsiranda susierzinimas, baimė ar pyktis, dingsta jėgos ir motyvacija, verta prisiminti, kad aš negaliu užbaigti šiandien karantino, negaliu pakeisti kito žmogaus reakcijos, net savo reakcijos negaliu pakeisti. Pavyzdžiui, man šiandien labai liūdna, be galo pasiilgau gyvų susitikimų, draugiškų apsikabinimų, grupių žmonių, kuriems galiu kalbėti. Ir šiandien dėl to nuoširdžiai liūdžiu. Tenka priimti.
Kita maldos dalis sako, o ką gali pakeisti? Galiu atlikti tai, kam niekada neturėjau laiko, galiu paskambinti žmonėms, nuraminti juos, galiu skaityti, skirti laiko artimiesiems. Tiesą sakant, kiekviename iš mūsų gyvena išminčius jo reikia ir pasiklausti, ką galiu keisti šiandien. Ir paskutinė maldos dalis prašo išminties tą skirtumą suprasti. Mes klaidingai elgiamės, norime pakeisti ne save, o kitą - tai neįmanoma.

- O kaip derėtų tų pokyčių imtis?
- Šiuo metu svarbu pasirūpinti savimi: sugalvoti per dieną bent 1 ar 2 dalykus, kurie bus naudingi ir mieli pačiam. Tada padaugėja švelnumo ir kantrybės kitų atžvilgiu. Kiekviename iš mūsų yra neišsemiami klodai dvasinės stiprybės, todėl dabar tinkamas laikas prie jų prisikasti.
Labai prasminga prisiminti dėkoti už geras gyvenimo akimirkas, už žmones, kurie padėjo ir kuriuos turime dabar, prisiminti jau įveiktus sunkumus, svajoti apie vasarą, atostogas, keliones, susitikimus, šventes, krepšinio varžybas... Kalbantis su šeima, artimaisiais prisiminti ir pasakoti linksmiausius įvykius. Visada nusišypsau, kai prisimenu tokią komiška situaciją. Kuomet dirbau Lietuvos policijos mokykloje su kursantais turėjome puikią programą, tad važiavome pas vaikus į globos namus, dienos užimtumo centrus. Ir štai sustojame degalinėje: išlipa keturi keleiviai su policijos uniformomis, o iš vairuotojo vietos - vienuolė. Kukliai tariant, mus matę žmonės atrodydavo nustebę.

- Jūsų nuomone, kaip atrodys mūsų gyvenimai, kai visa tai praeis? Kaip pasikeis?
- Rezultato logika lietuvių liaudies žinoma jau nuo senovės - ką pasėsi, tą ir pjausi. Per tą laiką galima su visais susipykti, prasigerti, pražaisti kompiuterinius žaidimus, pražiūrėti filmus, ar kitaip destruktyviai malšinti savo įtampas ir tuštumą. Taip pat galima šiek tiek žengti gilyn į susitikimą su tikraisiais savo troškimais, atrasti vidinę jėgą, išmintį ir paaugti, prisiminti savo gyvenimo tikslo ir prasmės klausimus. Taigi, kuo žmogus užsiims, tą ir turės.
Socialiniame lygmenyje gal pagaliau galėsime susitelkti į tai, ką galime kartu nuveikti ir sukurti. Tuomet ir po karantino bus lengviau surėmus pečius judėti pirmyn diena iš dienos, sprendžiant problemas. Mums visiems prireiks dar daug kantrybės, solidarumo ir gailestingumo.
Kalbant apie šeimą, tai kiek investuosime, tiek ir turėsime. Tai gali būti puikus laikas susikurti naujas namų tradicijas, išmokti pasakoti apie save, skaityti kartu istorijas, aptarti filmus. Tik reikia pastangų, o jei ne, tai liksime dar labiau susvetimėję savo kompiuteriuose ir telefonuose.
Tegul kiekvieno pjūtis būna derlinga.