Vieno namo istorijos: nuo juvelyro šeimos likimo iki Jurbarko auksakalių tradicijos

Einame teisingu keliu. Tokia mintis užklydo pamačius Jurbarko Kauno gatvėje naują skulptūrėlę, kurią įkvėpė senamiesčio pastatas, apie kurį kaip tik tuo metu ir rengėme tekstą. Sutapimas, kurį priėmėme kaip ženklą, kad pasirinkome tinkamą pasakojimo objektą. Toji skulptūra – su meniška idėja sukurtas senovinis valcas.

Paprasčiau kalbant, senųjų Jurbarko auksakalių, juvelyrų darbinis įrankis – metalo valcavimo įranga, kurią savaip interpretavo Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto taikomosios skulptūros studijos vadovas prof. Osvaldas Neniškis ir dizaino inovacijų centro projektų vadovas Marius Norkus – pagal Jurbarko turizmo ir verslo informacijos laimėtą projektą „Kauno gatvė pasakoja“, prie kurio finansavimo prisidėjo Lietuvos kultūros taryba, rajono savivaldybė ir vietiniai verslininkai. Ši skulptūra pasakoja ne tiek apie Kauno gatvę, kiek apie čia pat stūksantį pastatą, kuris ir tapo įkvėpimo šaltiniu, ir kurį tiek menininkai, tiek jurbarkiečiai atrado dėka vietinių entuziastų.

Pirmiausiai, šis statinys, buvęs raudonų plytų, pažymėtas 31-uoju numeriu, nukėlė ne tik į tarpukario Jurbarką, bet ir į dar senesnius laikus. Pirmiausiai jis papasakojęs apie buvusius šeimininkus – čia gyveno ir dirbo žydų auksakalys, sidabrakalys Moišė (Mauša) Krelicas, čia pat įkūręs ir juvelyrines dirbtuves, kurios veikė iki 1940 metų. Kaip dauguma tokiuose miestuose įsikūrusių juvelyrų, gamino paklausiausius dirbinius – aukso ir sidabro žiedus. Ir net yra išlikęs įrašas, kad tais metais sunaudojo 500 gramų aukso ir 1500 gramų sidabro. Turėjo metalo valcų įrengimą bei kitus prietaisus, kurių nėra išlikusių (kaip ir nežinia, kieno kolekcijose yra visi juvelyriniai dirbiniai), o senovinį valcą, tapusį egzotika ne tik akims, bet ir ausims, galima pamatyti tik kaip meninį eksponatą.

Pats pastatas papasakojo ne tik apie Krelicų šeimos, kuri garsėjo ir savo kepykla Jurbarke, istoriją. Apie tai kiek vėliau, o dabar apie patį pastatą, kuris pradžioje mums priminė užsispyrusį tylenį (ar net nebylį), prie kurio tylumo visi įpratę ir susitaikę, o šis nematė reikalo kalbėti, nes jo, per tyliai kalbančio, niekas nesiklauso. Nuoširdus susidomėjimas padarė stebuklus - pastatas bėrė žodžius taip, tarsi norėdamas nustelbti baimes, neviltį ir begalinį liūdesį, kuriuose jis buvo tarsi užsikonservavęs. Šis 31uoju numeriu pažymėtas Kauno gatvės pastatas išliejo įvairiausių istorijų ir padovanojo daug atradimų - padėjo surasti archyvinius duomenis ir apie Jurbarko auksakalius, juvelyrus, kurių tradicijos siekia šimtmečius – nuo carinės Rusijos laikų iki tarpukario. Perversti šūsnį anglų kalba rašytų Jurbarko žydų atsiminimų, kuriuose sekėme persipynusias kelių juvelyro giminės istorijas, skaityti Jurbarko žydų ranka rašytus laiškus, peržiūrėti jų nuotraukas, kuriose – nė ženklo jų tykojančios tragedijos. Šis pastatas nukėlė į tarpukario Jurbarką, nuskraidino į Berlyną, nuplukdė į JAV ir net Meksiką. Net užgriebėme ir kino istoriją – radome unikalius kadrus, nufilmuotus Jurbarke 1927 metais. O kur dar atradimo netikėtumai, kuriuos patyrė išsigelbėjusių Jurbarko žydų artimieji, sužinoję ir apie savo artimuosius, ir jų likimus Jurbarke.

Berlyne – Jurbarko juvelyro šeimos istorija

Apie šį Jurbarko senamiesčio namą bei jo šeimininkus galima skaityti, pamatyti net Berlyne. Tiksliau dar 2005 metais atidarytame Europoje nužudytų žydų memoriale. „Šeimų likimo kambaryje“, kuriame pasakojama tik apie 15 šeimų iš Europos, ir tik vienos vienintelės iš Lietuvos. Ir būtent Jurbarko Krelico šeimos istorija, kuri baigėsi tragiškai. Su jauna gražia žmona Dora ir mažąja gražuole dukra Esthera jie buvo nužudyti masinėse žudynėse Jurbarke – nežinia, kada ir kur. Berlyno memoriale ne tiek šios šeimos tragedijos atspindžiai, kiek gyvenimo kasdienybės Jurbarke nuotrupos – daug Moišės šeimos nuotraukų – štai jis su mažąja dukrele ant rankų. O čia žmona Dora prigludusi prie dukrelės. Kitoje nuotraukoje jie visi trys. Dar vienoje nuotraukoje -–Moišė su seserimi Leah plaukia baidare Nemunu. Kitoje nuotraukoje – Krelicai susėdę prie šventinio stalo Jurbarke. Eksponuojami net originalūs Moišės ranka rašyti laiškai seseriai Leah, kuri tuo metu buvo emigravusi į Meksiką – bene vienintelei jai pavyko išsigelbėti.

Krelicus išgarsinęs filmas

Ši Jurbarko auksakalio šeimos istorija į Berlyno memorialą pateko dėka kito jurbarkiečio. Dar vieno Jurbarko žydo Beno Kreino, kuris jaunas emigravo į JAV, Detroitą. B. Kreinas, tiksliau Benjamin Heshel Craine, Jurbarke gimė 1887 metų spalio 20 dieną, o į JAV emigravo 1905 metų vasarį. Ten jis įkūrė tokią sėkmingą foto studiją, kad jo klientais buvo tokie turtingi verslininkai, kaip Fordo šeima. Prakutęs ir išgarsėjęs Amerikoje, jurbarkiškis Benas atvyko į Jurbarką aplankyti savų 1927 metais. Ne tik gimines, draugus, pažįstamus aplankė, bet ir susitikimus filmavo. Įamžino ir įprastinį Jurbarko gyvenimą, jo žmones. Būtent dalis šios filmuotos medžiagos ir rodoma minėtame Berlyno memoriale. Dar daugiau.

Nacionalinio Žydų filmų centro (National Center for Jewish Film) archyve JAV saugoma net 30 minučių filmuota medžiaga apie tarpukario Jurbarką, Jurbarko miesto žydų šeimas. Tame video įamžinti ir Jurbarko Krelicai, jų kepykla.

Įdomi ir šio video atradimo istorija. Anksti mirus B. Kreinui, jo sūnus, taip pat Benas, filmuotą medžiagą atrado praėjus beveik 40 metų nuo tėvo mirties. Tiesiog reikėjo iškraustyti tėčio darbinį kabinetą - viską parsivežė į namus ir sukrovė į rūsį. Atsitiktinai peržiūrėjęs daiktus atrado 16 mm kino juostelę, kurią pasižiūrėjęs suprato atradęs kai ką įdomaus - atpažino tėvą (šis mirė nuo vėžio nesulaukęs sūnaus gimimo), lankantis viename iš Europos miestų. Galiausiai išsiaiškino, kad tai Jurbarkas, o kadre jis pamatė ir savo senelius, giminaičius. Taip jis surado iš Jurbarko kilusių žydų, giminaičių palikuonių, pasidalino kopijomis ir galiausiai atidavė į minėtą centrą.

Išsigelbėjusios auksakalio sesers istorija

Gana daug Moišės Krelico šeimos nuotraukų išliko dėka išsigelbėjusios sesers Leah, kuriai pavyko išvengti tragiško likimo - 1937 metais ši jurbarkietė išvyko atostogų į Meksiką, kur ir liko (kartu su dar viena seserimi), perspėta geriau negrįžti į Lietuvą - artėjo karas. Ji savo vaikams nenorėjo pasakoti apie praeitį ir artimuosius, likusius Jurbarke, prasitardama tik, kad jie visi žuvę. Bet taip jau nutiko, kad po mamos mirties, Leah sūnus jos namuose rado odinį lagaminą, kuriame buvo apie 40 laiškų, nuotraukų, kuriuos visus, sūnus suprato, susijusius su žuvusiais giminaičiais, artimaisiais, pažįstamais, mama taip akylai saugojo. Tų nuotraukų dėka Leah vaikai atrado kitus savo giminaičius- Amerikoje gyvenančius Krelicus, kurių vienas Joel Alpert tiek Moišės šeinos nuotraukas, tiek išverstus laiškus, atsiminimus sudėjo į knygą.

Išlikusių Moišės Krelico nuotraukų pakankamai, kad būtų galima sudėlioti šio jurbarkiečio gyvenimą į kino juostą. Štai išlikusi Moišės ir Leah tėvų Meier ir Ester Krelicų nuotrauka. Jaunas Moišė žydų tautinės sąjungos “Betar” vienas iš lyderių Jurbarke (šios sąjungos tikslas buvo padėti atkurti žydų vastybę Palestinoje ir propaguoti šią idėją tarp Lietuvos žydų jaunuomenės).

Yra ne viena šio sionizmo judėjimo Jurbarke dalyvius įamžinanti nuotrauka, kuri išliko dėka Moišės draugo, dar vieno jurbarkiečio Jacko Cossido, kuris bene 20-metis emigravo į JAV ir taip išgyveno.

Jaunasis jurbarkietis Moišė buvo aktyvus jaunas žmogus, kuris gyveno įprastą gyvenimą. Štai jis nuotraukoje įsiamžinęs su draugais prie garlaivio, o štai kitoje, žiemą, jis sėdi patenkintas ant rogučių. Galiausiai paskutinės nuotraukos, kuriose jis su gražuole žmona Dora bei pirmagime.

Moišės laiškuose seseriai - artėjančios nelaimės nuojautos

Išlikę jurbarkiečio laiškai - atradimas ir mums, jurbarkiečiams, galintiems suprasti, kokiomis nuotaikomis tuo metu gyveno Jurbarko žydai. Jei Moišės nuotraukose tik laimingi veidai, jo rašytuose laiškuose mintys dėl ateities vis juodesnės. Štai ištrauka iš laiško, kurį Mošė rašė savo seseriai Leah, gyvenančiai Meksike. Laiškas rašytas 1939 metų sausio 30 dieną (versta iš anglų kalbos, į kurią išversti iš jidiš). “Brangioji sese Leike,

Kaip tau sekasi? Ar viskas gerai? Padariau viską, kad atsiųsčiau tau keletą mūsų Esterle nuotraukų, bet jos gavosi per tamsios, nes fotografavau namie, viduje. Bet dabar aš tau siunčiu keletą naujų nuotraukų. Gyvai ji dar gražesnė. Dabar jai penki mėnesiai ir jau dabar matyti, ji labai protingas vaikas. Tu klausi, kaip man sekasi su darbu. Galiu pasakyti, kad anksčiau galėjau gerai uždirbti, bet verslo aplinka darosi labai prasta, ypač verslui, kuris priklauso žydams. Dauguma jurbarkiečių ragina mus bėgti iš Lietuvos, į bet kurią šalį, nes Lietuva dabar yra blogiausia vieta Europoje žydams gyventi, ypač jei kils karas ir Hitlerio galia pasieks ir Lietuvą, kas gali nutikti. Leike, ką tu manai apie mūsų planus išvykti iš Lietuvos? Ar galėtume emigruoti į Meksiką? Ar aš galėčiau užsidirbti pragyvenimui su savo sugebėjimais? Tau dabar nėra ko liūdėti, nes tus nesi Lietuvoje ir net negalvok grįžti, nes bet kuris tau pasakytų, kad tai prilygtų beprotybei. Labai viskas neramu Europoje,

Iztke Kopelovitz prašo tavęs perduoti laišką jo pusbroliui, kurį jis įdeda į šį laišką. Lubino Tatkes mama, mirė, taip pat Zalman. Feigele Magidowitz tau siunčia linkėjimų. Taip pat linkėjimus siunčia Leizeris Peisachsonas. Savo meilę siunčia ir mano žmona Dora ir Esther.”

1939 metų kovo 28 diena, Leahai rašo Moišės žmona Dora “Brangioji Leikele.

Kaip tu laikaisi? Kaip tau sekas? Gyveni dideliame pasaulyje, kuris kitoks nei Jurbarkas. Čia merginos skundžiasi, kad nėra kas veikti. Plūstelėjo daug pabėgėlių iš Klaipėdos ir Smalininkų. Leizeris Peisachsonas buvo mieste atostogų. Jį turėjo paleisti iš tarnybos kariuomenėje, bet dabar neišleidžia, nes situacija nėra stabili. Ekonominė situacija Jurbarke labai bloga ir visi prekybininkai skundžiasi, kad nieko neuždirba. Niekas neleidžia pinigų. Tikiu, kad Moišė tau apie viską parašęs. Mano dukra yra nepaprasta būtybė. Ji nori, kad su ja žaisčiau. Ji tikra gražuolė. Ir pasunkėjo. Jei oras bus gražus, padarysime nuotraukų ir tau atsiųsime. Laikykis. Linkėjimai tavo seseriai, vyrui, sūnėnams. Dora”.

Kuo arčiau 1941-ieji, tuo laiškuose niūresnės nuotaikos, tuo atkaklesni prašymai atsiųsti reikalingų dokumentų, kad galėtų išvykti iš Lietuvos. Štai dar viena ištrauka iš Moišės laiško seseriai. Data nežinoma.”Leikele,

Prašau parašyk, ar laikrodžių meistrai yra pas jus vertinami? Aš nedaug žinau apie šį amatą, bet ilgainiui galėčiau išmokti. Pas mane dirba laikrodininkas. Aš jį pasamdžiau, kad galėčiau išmokti šio amato. Esu auksakalys ir sidabrakalys ir išmanau šiuos darbus gerai. Tau neteks gėdytis dėl manęs. Aš tau apie viską parašiau. Laukiu tavo atsakymo”.

Ir Moišė, ir jo žmona, ir Leah seserys jau balandį prašo kuo greičiau atsiųsti reikalingus dokumentus, išgelbėti juos ir pasigailėti vaikų, padėti ištrūkti pragaro, aprašydami niūrią situaciją, mirties nuojautą, nepamiršdami bent trumpai parašyti, kaip sekasi mažajai Esterai, kitiems artimiesiems, giminaičiams, draugams.

Štai kokias netikėtas istorijas mums papasakojo jurbarkiečio juvelyro Moišės Krelico namas, atmenantis pačias laimingiausias ir baisiausias akimirkas, kurios gali nutikti žmogui. Gal dėlto į gyvenimą jis žiūri filosofiškai, tarsi primindamas, kad šiame pasaulyje nėra nieko pastovesnio nei mūsų visų laikinumas.

Auksakalių Jurbarke būta ir carinės Rusijos laikais

Apie Krelicus Jurbarke, ko gero, bene pirmoji pradėjo pasakoti gidė Nijolė Paulikienė, užvedusi mus ant teisingo kelio, paskatinusi pasidomėti ir auksakalybos istorija ne tik Jurbarke, bet ir šalyje. Pasirodo, auksakalių Jurbarke dirbo ir carinės Rusijos metais, kas rodo, kad jau tada čia gyveno turtingų žmonių, kurie galėjo leisti sau įsigyti brangius daiktus.

Krelicų namas mums padėjo atrasti auksakalystės istoriją - didžiulis darbas atliktas Ritos Škiudienės, surinkusios informaciją apie tarpukario Kauno žydų meistrų įnašą į Lietuvos auksakalystę. Prie auksakalystės tradicijų prisidėjo daugiausiai didžiųjų miestų auksakaliai, nors tokie veikė ir Jurbarke. Štai 1860 m. Jurbarke dirbo auksakalys Joselis Abramovičius. Jis buvo įrašytas į Kauno amatų valdybos meistrų knygą. Minimas Arsonas Joselis Leiba, Judelio sūnus, kilęs iš Jurbako. 1883 metų gegužės 11 dieną pripažintas meistru ir įrašytas į Kauno auksakalių cecho knygas, mirė apie 1889 m., po to dirbtuvės priklausė jo našlei.

Pularovičius Smuilas Abelis, Leizerio sūnus, 1860 m. iš Jurbarko atvyko į Kauną, pristatė Kauno auksakalių cechui pažymėjimą, kad esąs meistras auksakalys, dirbąs Jurbarke. Tačiau Kauno auksakalių cechas juo nepatikėjo ir nepriėmė į savo tarpą. 1864 m. jis grįžo į Jurbarką. Jo sūnus Pularovičius Aronas gimė Jurbarke. 1884 metų sausio 8 dieną Kauno amatų valdyba išdavė jam meistro atestatą ir įrašė į Kauno auksakalių cecho meistrų knygą. 1888 m. dar minimas meistrų sąraše. Pularovičius Šmerelis, Elijo sūnus, gimė Jurbarke, ten ir dirbo. 1869 metų birželio 4 dieną Kauno auksakalių cechas priėmė jį pasitobulinti, o jau gruodžio 24 dieną jis jau įrašytas į Kauno auksakalių meistrų sąrašą. Dirbo Kaune, laikė mokinį P. Rezniką, jis 1884 m. tapo pameistriu. Tikėtina, kad auksakaliai jie gamino paklausiausius papuošalus ar vestuvinius žiedus bei indus ir stalo įrankius.

Kaip rašo R. Škiudienė, atgavus nepriklausomybę laikinojoje sostinėje Kaune ir kituose Lietuvos miestuose auksakalystėje, kaip ir LDK laikais tvirtas pozicijas išsaugojo žydų meistrai, kurie tęsė ankstesniais amžiais susiklosčiusias šlovingas Vilniaus auksakalių tradicijas. Tačiau, kitaip nei Vilniuje, kuris šimtmečiais buvo pasaulinio lygio žydų kultūros centras, kur seniai funkcionavo daugybė litvakų religinių institucijų, cechų, Kaunas neturėjo tokių didžių auksakalystės tradicijų, todėl ir jo meistrų dirbiniai ne visuomet galėjo prilygti visoje Vidurio ir Rytų Europoje garsėjusiems Vilniaus žydų auksakaliams. Tačiau akivaizdu, kad nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spartus europėjimas, suartėjimas su kitais Vakarų Europos kultūros centrais, idėjų, stilių, technologinių laimėjimų cirkuliavimas stipriai paveikė Kauno žydų auksakalių darbus, kuriuose, lyginant su Vilniaus daugiau į sakralinį meną orientuota tradicija, daug ryškesnė buvo pasaulietinė auksakalių darbų pakraipa. Tai sąlygojo ir nauja istorinė situacija bei pasiturinčių žmonių sluoksnio prabangos poreikis. Šiandien belieka tik apgailestauti, kad turtingą litvakų auksakalystės tradiciją drastiškai nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas. 1940 0615 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo šalies sovietizacija. 1940 07 26 paskelbiamas stambiųjų pramonės įmonių nacionalizavimo įstatymas. Sudaryti prekybos ir pramonės komisariatai, turintys įlieti Lietuvos ekonomiką į Sovietų Sąjungos ūkinę sistemą. Smulkių auksakalių dirbtuvių ir parduotuvių tai pradžioje nelietė, tačiau jau 1940 10 21 Valstybės liaudies komisariatas pranešė, jog prekybininkų atnešti tikrinti į Prabavimo rūmus aukso ir sidabro dirbiniai turi būti perduoti saugoti Gosbanko kontorai Kaune, o privačių asmenų - jiems grąžinti.Taip komunistinė santvarka, atėjusi iš Rytų, pakirto auksakalybos amatus, iš Vakarų užgriuvęs fašizmas atnešė Holokaustą. Tarpukario auksakalių veikla nutrūko staiga ir tragiškai, o iš jų originalių ir individualių neabejotinai aukšto meninio lygio dirbinių per Lietuvą niokojusias okupacijas išliko tik menkutė dalis, daugiausiai Lietuvos muziejų rinkiniuose.

Ar žinote, kad..

1922 m. Kauno mieste dirbo 49 auksakaliai ir laikrodžių prekiautojai, Alytaus apskr., - 5, Biržų apskr., - 3, Kauno apskr., - 6, Kėdainių apskr., - 6, Marijampolės apskr., - 4, Mažeikių apskr., - 2, Panevėžio apskr., - 5, Raseinių apskr., - 3, Rokiškio apskr. - 2, Tauragės apskr., - 6, Vilkaviškio apskr., - 8.

Įdomu

Išlikusių įrašų, kaip juvelyrai skundžiasi, kaip sunkiai jiems sekasi verslas ir prašo sumažinti mokesčius. Arba dažnas toks įrašas, kad auksakaliai turi sumokėti baudas, nes nuslėpė mokesčius.