Vienkiemis Kiemeliuose

Įpratome lankytis, gyventi stambesnėse, mažesnėse gyvenvietėse, kaimeliuose, sodybose prie ežerų ar upių pakrančių. O štai vienkiemiai nyksta. Retai kuriame vienkiemyje yra patogumai. Dažniausiai ten tokios gyvenimo sąlygos, kurias prisimena tik sovietiniais laikais gyvenę žmonės. Tada buvo įprasta gyventi be patogumų. Tačiau, jei gimei po laiminga žvaigžde, bet dar nesukūrei šeimos ir gavai orderį butui su patogumais, tai būtinai teks virtuve, vonia ir tualetu dalintis su tokiais pat laimingaisiais.

Netyčia pasitaikė proga apsilankyti Kiemelių kaime. Šiandien kaimą sudaro keturios sodybos, trijose iš jų gyvenama, o viena stūkso apleista. Pasirinkau atokią sodybą, kurios pati gražiausia aplinka. Prie gėlėmis apsodinto takelio, vedančio į namelius, pasitiko besišypsantis šeimininkai Dalia Valickaitė ir Jonas Kasinskas, kartu atbėgo amsėdamas rubuilis sargiukas. Namuose piktai lojo, pajutęs nekviestą svečią, Ramzis. „Jį išgelbėjau nuo mirties badu. Pagailo, tokio lieso šunelio. Ramzio šeimininkai neprieštaravo, kai paprašiau atiduoti jį man. Gydėme nuo kirminų, blusų, erkių. Dabar turiu ištikimą sargą“, – pradėjo kalbą Dalia, kai Jonas vedė Ramzį tolyn, kad netrukdytų pokalbiui.
Aplinkos priežiūra – Dalios rūpestis. „Pamatau kur gražesnį, retesnį augalą – užeinu paprašyti daigų. Kai kuriuos nusiperku parduotuvėje. Kai prieš dvidešimt aštuonerius metus persikėlėme į Jono tėvų sodybą, ketverius metus vien tik alyvų ataugas kirtome. Dabar tai jau praeityje. Mėgstu ne tik gėles, štai pulkelis patarškų, kalakutai, vištos, žąsys…“ Dalios pasakojimą nutraukė Jonas: „Pas mus prisiglaudė benamė katytė, tad ir kačiukų turime“.

Abu geraširdžiai vienkiemio gyventojai didžiausia parama artimiausiems kaimynams. „Aš kaip pelėda: anksti gulu, o trečią valandą jau nemiegu. Tad ir keliuosi. Po puoduko kavos, apsitvarkęs, einu pas kaimyną Praną. Jį lanko socialinė darbuotoja, tačiau ne kasdien, o šunelį pašerti, vandenėlio atnešti, pamazgų kibirėlį išnešti jau ne jo jėgoms. Kartais tenka iškviesti greitąją pagalbą Pranui ar jo sūnui, tad ir į Vilniaus ligonines lydžiu. Jei nespėju į Širvintas grįžti greitąja, namo važiuoju autobusu, o ką daryti. Reikia kaimynams padėti. Dviračiu numinu į Zibalus, atvežu kaimynui duonos ar pienelio. Ryte aplankęs kaimyną, apžiūriu kito kaimyno, gyvenančio Vilniuje, arklius. Juos pagirdau, patikrinu, ar veikia elektrinis piemuo, ar neišsikrovė akumuliatoriai. Išvedu iš tvarto avytes. Tada jau laikas į darbą. Dėkingas naujajam Zibalų seniūnui R. Jasevičiui, kad paėmė mane dirbti viešuosius darbus. Darbų tikrai daug, tačiau aš netinginiauju. Trimeriu šienauju mūsų seniūnijai priklausančias kapinaites: Zibalų, Staškūniškio, Kiauklių, Anciūnų, Šešuolėlių, Šventakalnio. Pastaruoju metu daugėja nelankomų kapelių, gal nebėra artimųjų. Tokius kapelius reikia apšienauti. Nepamirštas ir Laužiškio piliakalnis. Vakare vėl arkliukai, avytės. Taip ir bėga vasaros dienos. Dalia tvarkosi namie“, – apie savo anksti prasidedančią dieną pasakoja Jonas Kasinskas.

„Man irgi greitai bėga dienos. Likusi namie apeinu savo ūkį: lesinu paukščius, valau gardus. Reikia apravėti daržus, gėlynus. Tenka kai ką pasiūti. Labai mėgstu skaityti knygas, spręsti kryžiažodžius, tačiau per vasarą tam nerandu laiko. Žiemą piešiu ant kartono. Centrinėje bibliotekoje, Šešuolėlių dvare buvo surengtos mano darbų parodos. Vienas mano paveikslas yra Paryžiuje, Lietuvos ambasadoje. Žiemą kepu savo duonytę, pyragus, o vasaromis eidavau grybauti. Prirenku dvi pintines baravykų, raudonikių, Jonas parneša namo, o man atneša dvi tuščias pintines. Aš toliau grybauju. Sutartu laiku ateina manęs pasitikti ir parnešti pilnas pintines grybų. Grybus nuvalydavome ir išilgai perpjaudavome, kad pirkėjai matytų, jog jie sveiki. Dar ir dabar skambina mums klausdami, kada grybausime, o aš jau nebegaliu nueiti iki miško, – atsiduso Dalia. – Nuo dvylikos metų per vasaros atostogas melžiau fermoje karves. Iš Kiemelių su mažu vaiku septynis kilometrus eidavau padėti Jono tėvams sukrauti į žaiginius šieno ir vėl tokį kelią atgal. Matyt, tai ir atsiliepia sveikatai.

Vaikystės geriausi prisiminimai susiję su seneliu. Jis per karą iš Lenkijos atsidūrė Alionyse. Žinoma, jam, augusiam lenkų inteligentų šeimoje, besimokiusiam groti vargonais, buvo be galo sunku priprasti prie visai kito gyvenimo būdo. O teko prisitaikyti. Mokėsi ir tapo veterinarijos gydytoju. Gražiai kalbėjo lietuviškai, ir mums, vaikams, aiškino, jog reikia gerbti tą šalį, kurioje gyveni, ir būtinai mokėti tos šalies kalbą. Didžiausias praradimas vaikystėje man buvo, kai močiutė, vos palaidojusi senelį, pardavė pianiną, kuriuo senelis taip mėgdavo skambinti“, – su liūdesiu, suskambusiu balse, kalbėjo Dalia.

„Dabar planuojame susiremontuoti namą, gal pavyks iš griaunamų sodybų parsigabenti sienojų, pasistatysime nediduką tvartelį, – tai jau Jono godos. – Reikia patiems stengtis, nes vaikai gyvena Anglijoj, Vilniuje su šeimomis, turi savo rūpesčių, iš jų nesitikim pagalbos. Ne iš karto Maskva buvo statoma“, – šypsosi Kiemelių gyventojas.

„Jokių patogumų neturime, jų mums ir nereikia. Taip įpratome, taip mums ir gerai. Svarbu būti sveikiems, tada viskas gerai ir nieko netrūksta“, – sutartinai kalba Dalia ir Jonas.