Vie­nišų žmo­nių šventės: liū­de­sys jus­ti tarp ei­lu­čių

„Ca­ri­to“ sa­va­no­riai ir mal­tie­čiai Šiau­liuo­se glo­bo­ja apie pu­sant­ro šim­to žmo­nių. Da­liai jų kiek­vie­nos šventės pra­bėga tar­si ka­ran­ti­ne: ap­ri­bo­tos ir vie­ni­šos – be ar­timųjų. Rep­re­zen­ta­ty­vi Lie­tu­vos vi­suo­menės nuo­monės ap­klau­sa at­skleidė, kad kas ant­ras ša­lies gy­ven­to­jas ne­va­žiuos lan­ky­ti sa­vo se­ne­lių ar tėvų per Kalė­das. Galbūt šių dienų pa­tir­tys pa­dės mums ge­riau su­pras­ti ir už­jaus­ti kitą, tą ma­žutėlį?

Arba maistas, arba vaistai

Karantino laikotarpiu į neapčiuopiamą internetinę erdvę persikėlė ne tik seminarai ir koncertai. Šiaulių vyskupijos „Carito“ direktoriaus pavaduotoja Zita Baranauskienė sako, kad virusas pristabdė kasmetę adventinę žvakelių akciją „Gerumas mus vienija“. Vis tik žvakę, net ir pasibaigus adventui, galima uždegti virtualiai www.caritas.lt.

Už uždegtas žvakes ir surinktas aukas organizuojama pagalba šeimoms ir vaikams, senjorams ir neįgaliesiems, nuteistiesiems arba patiriantiesiems benamystę. Šiaulių „Caritas“, remiamas europinių ir valstybės lėšų, taip pat vykdo projektą „Integrali pagalba į namus“. Projekto tikslas – senyvo amžiaus ir negalią turintiems žmonėms bei jų šeimoms pagelbėti namų ruošoje, paruošiant maistą, teikiant slaugos ir kitas paslaugas. Projekte dalyvaujančių asmenų Šiaulių mieste – apie pusšimtis. Jie už minėtas paslaugas dalinai susimoka.

Panašus skaičius šiauliečių „Carito“ pagalbą gauna nemokamai, savanoriškais pagrindais. Z. Baranauskienė, pati lankanti vienišus, skurstančius ir sergančius žmones, sako, jog jei ne savanoriška veikla, daugeliui šių žmonių tektų rinktis: arba maistas, arba vaistai.

„Taigi, mes nuperkame vaistų – kad žmonės galėtų nusipirkti maisto. Arba atvirkščiai: maisto, kad būtų už ką nusipirkti vaistų. Kartais mūsų prašo drabužių – štai neseniai lankėmės pas moterį, kuriai reikėjo paprastų, patogių rūbų namuose. O ji mums savo ruožtu pasiūlė gražių, išeiginių drabužių, kurių jai nebereikia. Išėjo tarsi barteriniai mainai. Žinote, man labai gražu, kad ji norėjo pasidalyti. Kad ne tik: „Man priklauso“, „Man duokit“, – sako Z. Baranauskienė.

Tokių pavyzdžių – ne vienas. Dešimtmetį savanoriaujanti „Carito“ atstovė pastebi, jog mažiau turintieji yra labiau linkę dalytis. Z. Baranauskienė pasakoja apie savanorių lankomą garbaus amžiaus šiaulietę, prikaustytą prie lovos ir nusprendusią įdarbinti savo rankas. Moteris mezga kepurėles, kuriomis „Caritas“ apdovanoja dvasininkus, daugiavaikes šeimas, vienišus, kaip ir ji pati, žmones.

Kalėdų Senelio vaidmeny

Šiaulių mieste „Carito“ organizacijoje reguliariai savanoriauja apie dešimt žmonių. Daugumos jų amžius rizikingas. Savanorių trūksta, o per pirmąjį karantiną jų poreikis buvo dar labiau išaugęs. Pagalbos kreipėsi net ir palyginti sveiki, materialiai apsirūpinę senjorai, kurie baiminosi lankytis maisto prekių parduotuvėse, vaistinėse.

„Per šį karantiną, kai užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų skaičius didesnis, tokių prašymų sulaukiame mažiau. Galbūt žmonės susigyveno su baimės jausmu?“ – svarsto Z. Baranauskienė ir pripažįsta: mirusiųjų nuo koronaviruso statistikoje atsirado ir jos globojamų asmenų – tokie atvejai ypač skaudūs.

Paklausta, kokiomis nuotaikomis vieniši, „Carito“ globojami asmenys pasitinka šventes, pašnekovė teigia, jog apie tai susitikus dažniausiai nekalbama. Vis tik liūdesys justi tarp eilučių: vienų – didesnis, kitų – mažesnis.

„Priežasčių, kodėl tos šventės vienišos, – daugybė. Būna netekčių, būna jaunystės klaidų, bet labai dažnai būna vienatvė, kurios galėtų ir nebūti. Turiu omeny, kai vaikai gyvena kažkur užsienyje, o tėvai paliekami likimo valiai. Tikrai ne kartą esame girdėję: „Jūs mano tėvais pasirūpinkite, man išvažiuoti reikia“, – sako Z. Baranauskienė.

Per šventes „Carito“ savanoriai užima Kalėdų Senelio vietą: vienišus žmones stengiasi aprūpinti būtiniausiais daiktais, sotesniais ir gardesniais maisto paketais. Vis tik didžiausia dovana – dėmesys ir gyvas pokalbis, kad ir po kaukėmis. Šventiniu laikotarpiu vienišiai ypač nori pasikalbėti, pasidalyti prisiminimais, kitiems rūpi sužinoti, kas vyksta mieste, dar kiti prašo nufotografuoti ir parodyti vaizdą už lango. Patys atsistoti ir pamatyti jo nebegali.

Dubenėlis sriubos išaugs į globos namus

Kalėdų Senelio pareigas prisiima ir maltiečiai, paskelbę akciją „(Ne)vienišos Kalėdos“. Jos metu Lietuvos žmonės kviečiami padėti vienišiems senoliams: savanoriauti, aukoti, rašyti kalėdinius laiškus.

Šiaulių grupės vadovė Bronė Vainauskienė sako, kad maltiečiai šiuo metu remia 34 šiauliečius. Tiesa, pagalbos reikia ne tik vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms. „Padedame ir tiems, kurių padėtis labai sunki, tiesiog tragiška. Tarkime, šeimai, kurioje vaikas turi psichikos negalią, mama yra pensininkė, turi savo ligų, tėvas serga vėžiu“, – pasakoja B. Vainauskienė.

Maltiečių globojamiems asmenims Šiauliuose jau išdalyti šventiniai „Maisto banko“ ir UAB „Eugesta“ paketai. Juose – ir vienos miesto gimnazijos mokinių sukurti atvirukai. Dabar ruošiamasi išvežioti Maltos ordino pagalbos tarnybos kalėdines dovanas. „Manome, kad mūsų žmonės turėtų būti bent kažkiek sušildyti to dėmesio, tų daiktų, kuriuos gauna. Jiems jie labai svarbūs – patys jų nusipirkti neišgali“, – sako B. Vainauskienė.

Artėjant šventėms, lapkritį, maltiečiai taip pat pradėjo kasmetę senelių paramos akciją „Maltiečių sriuba“. Akciją nuolatos lydėdavę renginiai, koncertai šįmet vykti negalėjo, tad lėšos vyresnių, vienišų ir žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių globai ir maitinimui renkamos per socialinius tinklus, žiniasklaidą. Dalis lėšų bus skirta ir pirmiesiems maltietiškiems senelių globos namams Telšių rajone. Paaukoti projektui galite trumpaisiais numeriais 1418 (3 Eur), 1410 (10 Eur) didesnes sumas – www.maltieciu-sriuba.lt. B. Vainauskienė sako, kad karšta sriuba Šiaulių mieste dukart per savaitę vežama nuo 10 iki 13 žmonių.

„Ne visada vienišas žmogus pats nelaimingiausias“

Anot Šiaulių grupės vadovės, paketai, dovanos ir sriuba šiuo metu paliekami prie durų. Tiesioginio kontakto, jei tik įmanoma, stengiamasi išvengti – jis kompensuojamas telefoniniais pokalbiais. Savanoriai savo globojamų žmonių esą nepamirš ir per šventes: paskambins, pasveikins, kiti pasidalys savo pačių suruoštomis kalėdinėmis vaišėmis.

„Niekada nebuvau vienišo žmogaus kailyje – neįsivaizduoju, ką jis jaučia per šventes. Galbūt kaip tik dabar yra geras metas pabūti toliau nuo socialinių ryšių ir pabandyti pajausti. Ir vis tik galvoju, kad ne visada vienišas žmogus yra pats nelaimingiausias. Mes padedame ir tokiems žmonėms, kurie jau geriau neturėtų tokių artimųjų, kokius turi. Kurie užeina ir atima iš senolio paskutinį pinigėlį. Bet suprantame, kad negalime pakeisti ar sutvarkyti žmogaus gyvenimo. Mūsų pareiga – pasirūpinti, kad jis nešaltų ir nebadautų“, – sako B. Vainauskienė.

Šiauliuose augusi, dabar Vilniuje gyvenanti pašnekovė teigia, kad šiauliečiai noriai įsitraukia į visuomenišką veiklą, pastebi vargstantįjį. Maltiečiai Šiauliuose turi 19 savanorių, kurių dalis – pakankamai jauno amžiaus.

„Švenčių proga norėtųsi palinkėti, kad geri darbai šildytų tų žmonių ir jų šeimų širdis. Kaip sakė Antuanas de Sent-Egziuperi: „Vienintelė vertybė žemėje – žmogaus ryšys su žmogumi“, – pokalbį užbaigia B. Vainauskienė.