Vieniši dviese: kodėl moterys nustoja mylėti

Staiga suvokėte, jog nieko nebeliko ten, kur anksčiau buvo tiek daug meilės? Egzistuoja dvi populiariausios priežastys, kodėl moterys praranda jausmus savo partneriui, tikina vokiečių psichologė Katrin Bauer savo straipsnyje portale Beziehungsweise.de.

Kaip atsitinka, kad mes nustojame mylėti tą, su kuriuo buvome nusiteikę praleisti visą likusį gyvenimą? Būtent jį išsirinkome iš milijardų, tai jis atrodė žinantis atsakymus į visus klausimus, jo rankos buvo tarsi gelbstinti sala, planavome ateitį dviese. Būtent taip jautėmės, tuo tikėjome ir to troškome dar visai neseniai. O paskui kažkas pasikeitė. Abiejų mėgstama daina dabar skamba kaip banalus, nusibodęs mykimas, jaučiamės išsunkti bei ištuštėję ir padarome išvadą: tai, kas liko, yra emocinis vakuumas.

Ši meilė atėjo su būgnais ir trimitais, o išėjo tyliai ant pirštų galų, kad net nepastebėjome. Meilės išnykimas vyksta paslapčia. Tai nėra mintis, kuri kyla staiga, kai pilame vyrui pieną per pusryčius į javainių lėkštę. Tai yra procesas, kuris prasideda tyliai, sėlina vis gilyn ir pagaliau praneša apie save ilgu griaudėjimu galvoje.

Dvi priežastys, kodėl moterys nustoja mylėti

Daugumai žmonių reikia stiprėjančių jausmų trečiajam asmeniui, kol jie prisipažįsta, kad meilė ligšioliniam partneriui pamažu nyksta. Anksčiau ji buvo kaip kietai pripūstas oro balionas, dabar susitraukė, išsileido, guli be gyvybės ženklų, maža, nepastebima bendros kasdienybės kamputyje.

Tokiais atvejais bent jau moterys jaučia panašius jausmus. Du veiksniai beveik visada būna lemiantys meilės mirtį.

1. Emocinis susvetimėjimas

Moterims labiau nei daugumai vyrų reikia emocinės ir intelektualinės stimuliacijos, kad galėtų išlaikyti ilgalaikius laimingus santykius. Kitaip tariant, moterims reikia mainų, pokalbių, komunikacijos, dėmesio, rūpinimosi. Partnerystėje šie aspektai dažnai pamirštami. Rytais reikia skubėti, vakarais abu būna pavargę, savaitgaliais atsiranda kitų planų. Kyla pavojus taip gyvenant pamažu atsiriboti. O moterims dvasinis artimumas yra atsakingas už glaudų ryšį, kuris turi būti ilgalaikių santykių pagrindas. Kai šis pagrindas prarandamas, nes partneris ją ignoruoja ir nepakankamai įsileidžia į savo vidų, tai meilės mirtis būna iš anksto užprogramuota.

2 .Perspektyvos nebuvimas

„Viskas keičiasi“, sakė dar senovės graikų filosofai. Amžinų permainų principas galioja ir visaverčiams santykiams, bent jau moterų atžvilgiu. Kad išliktų stabili, meilė turi nuolat vystytis, nesustabarėti, nesustingti, neatšalti. Laimei, jau gyvename ne be tais laikais, kai vyras turėjo moteriai suteikti finansinę ir šeimyninę perspektyvą. Tačiau jis turi su ja pasidalyti vizija, numatyti bendrą kelią, kelti tikslus ir suvienijus jėgas jų siekti.

Ar tai būtų svajonė apie savo namą, šeimos padidėjimą, savo įmonę, ar tik artimiausias vasaros atostogas – jeigu vyras nesiunčia signalų į ateitų, vengia kurti bendrus planus ir gyvena tik šia diena, rizikuoja emocionaliai atsiskirti nuo partnerės.

Išsaugoti meilę – bet kokia kaina?

Mes gyvename įsipareigojimų vengimo laikais. Tai pasireiškia ne tik vienkartiniais, greitai išmetamais daiktais, bet ir po mėnesio išardomomis draugijomis, terminuotomis darbo sutartimis, trumpais, paviršutiniškais meilės ryšiais.

O meilei reikia drąsos, įsipareigojimo ir prisirišimo, kad galėtų išsiskleisti ir vystytis, atlaikyti mažas ir dideles audras. Iš kitos pusės mus dar spaudžia mūsų senelių nuostatos: „negalima skirtis, reikia ištverti viską“, kurios jau šiandien yra pasenusios. Gerai, kad visiško santykių kracho atveju (neištikimybė, fizinė ir psichinė prievarta ir pan.) lieka skyrybų galimybė ir nebereikia baimintis visuomenės pasmerkimo. Gyventi kartu turi tie, kurie myli vienas kitą. Kol meilė gyva, galima ir reikia kovoti dėl partnerystės. Kai meilė miršta ir jos nebegalima atgaivinti, tada ateina laikas traukti toliau savais keliais.