Vienas lauke – ne karys

Šią patarlę prisiminiau ne atsitiktinai. Ypač šiuo metu, kai paskelbtas karantinas, kai Širvintose padėtis paaštrėjusi ir kai visi norime vieno ir to paties: ramybės ir tolesnio tokio paties gyvenimo, koks buvo iki šiol.

Noriu kalbėti apie mus, širvintiškius: čia gyvenančius, vieni kitus gerai pažįstančius ar bent jau žinančius kas ir kaip. Mažas tas mūsų miestelis, menki tie mūsų ir rūpesčiai, rodos, gyvenk žmogau, kaip pas Dievą užanty. Bet ne, neišeina, o gal nesinori. Na šiaip ar taip gyvename. Kalbėsiu apie veiklesnius žmones, pilietiškesnius asmenis, bet įvardinti personalijų neįvardinsiu, vien jau dėl to, kad vieni kitus pažįstame ir tikrai pažinsime, kas ir kaip. Gal dar vertėtų pridurti, kad nesiimu teisėjo pozicijos įvertinti, kas geras, kas blogas, kas teisus, o kas ne. Čia jau skaitytojo darbas – atsirinkti, pagalvoti ir nuspręsti. Taigi, yra žmonių, kurie veikia, kurie nerimsta, kurie eina ir daro. Yra ir tokių, kurie nieko neveikia, jiems nusispjauti, gerai taip, gerai ir kitaip. Dar kitiems visada viskas blogai, visada visko trūksta, visada visi kalti. Yra ir dar viena rūšis žmonių, kurie šliejasi prie autoriteto, prie galios turinčio, stipresnio ir palaikančio jo poziciją: kur vėjelis papučia, ten nendrelė ir nulinksta. Ir drįsčiau sakyti, kad šie žmonės yra pavojingiausi. Kuo? Ogi tuo, kad vėjas savo kryptį dažnokai keičia, ir jei šiandien galios pozicija tavo rankose, tai rytoj nebe, ir tie pasekėjai, kurie dievagojosi, kad iki grabo lentos, žiū, jau šypsosi ir linksi kitam.

Sunkiausia ir ištvermės bei jėgos reikia tiems, kurie eina, daro, veikia siekdami apginti idėją, bendrą gėrį, kuriems svarbios vertybės, kurie nesutinka su tuo, ką daro galingasis. Tačiau svarbu suprasti, kad vienas lauke – ne karys. Tokiam idėjiniam, pilietiškam, kartais ir keistokai atrodančiam (o kitaip ir būti negali, nes kaip tu drįsti pasisakyti prieš turintį galią) reiktų vienyti, jungti pilietiškai mąstančius, ieškoti pritarimo tarp tų, kurie gal ne tokie drąsūs, gal galvoja kitaip, bet tiesiog menkai save vertina. Juk suėjus dviem trims, o gal ir dvidešimčiai, trisdešimčiai, yra garsiau išsakoma pozicija, didesnis šašas ant švento galingojo kūno. Žinoma, nebus lengva, bet bus padrąsinimas tiems, kurie dvejoja, kurie tik iš po kampo stebi. Pagaliau ir tiems drąsuoliams, kurie į šuns dienas išdeda komentaruose vieną ar kitą nepatikusį politiką, šiaip veikėją, ar net ir užfiksuoja iš po kampo ir paskundžia tam, kam reikia, bus truputį gėda taip elgtis.

Lyg ir buvo Širvintose bandymų vienytis, kurti miesto bendruomenę, bet kažkaip viskas tas išvirto, mano galva, į kavos pagėrimo, linksmo pasisėdėjimo būrelį. O va tokio tvirtesnį stuburą turinčio ir drįstančio užduoti nepatogius klausimus sambūrio nėra. Va todėl ir klesti mūsuose viskas: nuo – iki.

Nemanau, kad negalima nieko pakeisti, va, pamenate, kai buvo iškilusi grėsmė ąžuolui prieš Savivaldybės pastatą, kaip vieningai, kaip drąsiai rinkomės ir kalbėjome ir su pačiais aukščiausiais valdžios atstovais. Ir pasiekėme, ąžuolas, bent jau kol kas, tebeauga savo vietoje (nesvarbu, kad mažesnį pašalino). Galbūt kitoks likimas būtų ir liepų, augusių prie naujai statomo baseino, kas žino, vienas lauke – ne karys, neapgynė, o va burnotojams eilinis gardus kąsnelis pasigardžiuoti.

Tiesa, buvo pradėta iniciatyva prieš panaikintas darželio lengvatas šeimoms, lyg ir peticiją siuntė, lyg ir pasirašyti buvo beatsiradę, tik pabaiga neaiški. Tikriausiai vėlgi, nebuvo viskas apgalvota, strategiškai sudėliota ir rezultatas nepasiektas. Pilietiškiems ir kitaip galvojantiems toli sprendimo ieškoti nereikia. Tereikia stebėti, kaip dirbama dabar, kaip vykdomi vienokie ar kitokie darbai, viešos akcijos ir pritaikyti sau. Nieko naujo išradinėti tikrai neverta, dviratis išrastas, tik imk ir važiuok, o kad būtų smagiau ir lengviau važiuoti, reikia prisipūsti ratus, susitepti grandinę, nusimatyti maršrutą ir prisiminti, kad kompanijoje visada smagiau ir drąsiau keliauti. Geros ir įspūdingos kelionės.

Renata BOREIKAITĖ