Vie­nas gy­ve­ni­mas – vi­so mies­to is­to­ri­ja

82-ejų šiau­lietė Te­resė Vi­li­maitė tu­ri rūpestį. Ka­dai­se tur­tin­gos Šiau­lių gi­minės pa­li­kuonė su­kaupė se­no­vi­nių do­ku­mentų, fo­tog­ra­fijų, ta­čiau var­giai kam tu­ri šį turtą per­duo­ti. Prieš pa­do­va­no­da­ma šei­mos ar­chyvą mu­zie­jams, Te­resė da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais, kaip at­rodė gi­minės ūkis, buvęs tarp P. Cvir­kos ir Ra­gainės gat­vių, kaip var­go JAV pro­se­ne­lis, kol iš­si­pir­ko žmo­nos pra­gertą dvarą, ir ką ji padovanos J. Janonio gimnazijos bendruomenei. 

Didelis tėvų ūkis – laukuose tarp P. Cvirkos ir Ragainės gatvių

Visą gyvenimą prekyboje dirbusios Teresės namuose sukaupta nemaža krūvelė senų fotografijų, dokumentų, pinigų. Vieną po kitos keldama nuotraukas, moteris tik aikčioja, kaip gražiai prieš šimtą metų rengėsi moterys ir vyrai, kokia daili buvo jų rašysena, ir bėdoja besigailinti, kad neužrašė tikslių giminių vardų, pavardžių ir svarbių datų. Dar moteris susizgrimba, kad kažkur prarado dokumentus, patvirtinančius prosenelių žemės nuosavybę, bet džiaugiasi išsaugojusi kelis laiškus, rašytus giminių, ištremtų į Jakutiją.

„Mano Brangieji Giminėlės!“ – taip prasideda vienas tremtinės laiškas giminaičiams į Šiaulius, kuriame „pasiilgusi Marytė“, kuri buvo mokytoja, 1953-iaisiais pasakoja, kad tądien suėjo lygiai 12 metų nuo jos ir vyro ištrėmimo. Tremtiniai išgirdo per radiją apie naujos valdžios amnestiją kaliniams, tikėjosi, kad ir lietuvius tremtinius ji palies.

„Priešingai, mūsų miestelio viršininkai dar aršiau ėmė tyčiotis iš mūsų. Mūsų miestelio mokykloje prie įvairių fizinių darbų dirbo 11 lietuvių. Mokytojai iš vaikų surankiojo visokius pletkus ir atleido visus lietuvius iš darbo. Viena viršininkė, tą sužinojusi, pasakė, kad ir gerai, kad tą „psarnę“ išvaikė ir savo lopšelio vadėjai patarė irgi išvalyti lopšelį nuo „šiukšlių“ (lietuvių). Kaip mums moraliai skaudu, kad net prasčiausių patarnautojų darbų mūsų žmonėms pavydi“, – guodžiasi Marytė laiške. Laiško autorė dar pasakoja apie prastesnį daržovių derlių, džiova sergančius artimuosius, nes „Jakutija – džiovininkų kraštas, retas jakutas neserga džiova“.

Teresė sako, kad ir jos tėvų šeimai grėsė tremtis – Vilimavičiai buvo stambūs ūkininkai, jų žemė buvo tarp dabartinių Ragainės ir P. Cvirkos gatvių. Kodėl šeimos neišvežė, Teresė nežino, tik tarsteli: „Kai atėmė mūsų žemes, likome tokie vargšai. Atsimenu, apsirengti neturėjau kuo.“

„Pinigų netrūko“

1939-aisiais gimusi šiaulietė atmena mamos ir babūnės džiuvėsių prikrautus maišus, stovėjusius namuose ir laukusius nepelnytos lemties. O tėtis gulėdavo prie lango. Jis buvo pasakęs, kad kai tik stribai ateis, jis šoks pro langą ir bėgs į Ameriką.

O kol gyveno ūkyje iki Antrojo pasaulinio karo, Vilimavičių šeima buvo labai turtinga, valdė 20 ha žemę. Sodyboje buvo daržinė, svirnas, jauja, kūtė, tėtis laikė du arklius, keturias karves, šešias kiaules.

„Kai būdavo kūlė, visi kaimynai dalyvaudavo. Tėvas pjaudavo paršą, kuliamoji dirbo dieną naktį. Mama darydavo visiems pietus, o tėtis – statinę alaus iš savų grūdų. Alus buvo pirminis, antrinis ir tretinis“, – sako ji.

Mama augino pomidorų daigus, o jie buvo ypač paklausūs, pinigų netrūko. „Mes, vaikai, turėjome juos laistyti, prižiūrėti. Dabar tai šiltnamiai yra, o tada apie juos net nežinojome“, – šypsosi šiaulietė.

Karo metu name įsikūrė rusų kareiviai, o Vilimavičių šeima: tėvas, mama ir keturios dukros, bei priglausta moteris, kurios namus subombardavo, glaudėsi specialiai iškastame rūsyje. „Mamai ta moteris padėjo ūkyje, o mes, vaikai, turėjome džiovinti tabaką. Tėvas jį pardavinėjo ir užsidirbdavo“, – prisimena ji.

Rusams ūkininkai turėdavo atiduoti daug ūkio produkcijos: sviesto, lajaus, miltų ir kito maisto. Buvę tokių sunkių dienų, kad valgyti neturėdavo. „Bijojome prisipažinti, kad esame ūkininkai. Tėtis dokumentuose rašydavo, kad yra bežemis valstietis“, – sako ji.

Dokumentus gelbėjo, užkasdami į žemę

Tarpukariu Teresės ciocelė turėjo Lietuvos vėliavą. Kai atėjo rusai, ji tą vėliavą įsiuvo į dygsniuotą antklodę. „Bet vagys pavogė tą kaldrą su visa vėliava. Ne kaldros buvo gaila, o tos vėliavos. Senoviška dar buvo, garbinome ją labai“, – sako moteris.

Teresė turi labai seną nuotrauką, kurioje visu ūgiu įamžintas nepriklausomos Lietuvos kareivis. Jis buvo senelio brolis. „Atidaviau tėvų vestuvinę nuotrauką į Kanadą, pusbrolio dukra pasiėmė. Nuotrauka buvo išdidinta ir ambasadoje pakabinta“, – džiaugiasi, rodydama ir giminaitės, Prancūzijoje mirusios vienuolės Klaudijos, nuotrauką.

Dar grafo Zubovo laikais Teresės prosenelė su vyru turėjo Šiauliuose dvarą. Mėgo moteris pagerti ir pragėrė jį. Tai prosenelis vyko į Ameriką užsidirbti pinigų, kad žemę atpirktų. „Buvo toks istorinis dokumentas, kad iš grafo Zubovo jis atpirko gabalą žemės. Kaip aš jo neišlaikiau. Mama per karą jį išlaikė, o mes nesugebėjome...“ – sako ji.

Po karo atėjus rusams, dokumentus žmonės gelbėjo, užkasdami juos į žemę. „Teta buvo užkasusi visus dokumentus, net mano dėdžių, kurie į Ameriką buvo pabėgę. O kareiviai atėjo, badė su durklais žemes, visus dokumentus subadė, nieko iš jų nebeliko“, – sako šiaulietė.

Teresė pabrėžia jaučianti būtinybę ir viešai papasakoti apie kilnų tuomečio miesto vyriausiojo architekto Viliaus Purono poelgį. Nepriklausomoje Lietuvoje jos šeima turėjo žemių teritorijoje, kur dabar įkurtas Zoknių oro uostas. Tą žemę rusai atėmė, ciocelė gaudavo vos kelis rublius pensijos, tad ji nuėjo pas vyriausiąjį architektą ir paprašė skirti jai žemės.

„Ir gavo 6 arus prie namų. Visą gyvenimą V. Puronui esame dėkingi. Jis gal ne vien mano ciocei yra pagelbėjęs, tik nesireklamavo. O mes pamiršti tokio gero poelgio negalime“, – sako pašnekovė, tęsdama, kad teta daug metų kariavo su oro uosto vadovais, kad kompensaciją už atimtą žemę gautų. Ir išsikovojo. Butą nusipirko už gautą kompensaciją.

Dėdė – garsus mecenatas iš Australijos

Moteris ištiesia pluoštelį atviručių, kurių antroje pusėje dailia rašysena užrašyti sveikinimai šeimai iš Australijos. Vienas Teresės giminaičių – garsusis šviesios atminties Australijos lietuvis lakūnas Kazimieras Butkus, kuris daugelį metų rėmė Juliaus Janonio gimnaziją, buvo įvairių fondų ir premijų steigėjas, moksleivių ir studentų bičiulis, bažnyčių ir ligoninių mecenatas.

„Nuo mūsų šeimos laiškus K. Butkui tai aš rašydavau. Taip norėčiau sužinoti, ar jie išlikę, bet neturiu ko paklausti. Adresas neišliko“, – atsidūsta ji.

K. Butkaus vardu pavadintą Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos paramos fondą sudaro banke padėtas indėlis, iš kurio palūkanų ne vieną dešimtmetį mokamos premijos tradicinio tapusio I. Poželaitės-Davis A.M. anglų kalbos konkurso laureatams. Šiaulių universiteto studentams už puikius valstybinių brandos egzaminų rezultatus taip pat skiriamos mecenato K. Butkaus vardo stipendijos.

Kazimiero vardas su pagarba minimas ir kitose Šiaulių miesto mokyklose, kurioms dvejus metus irgi buvo skirta parama, ir vaikų ligoninėje – 2001 metais dovanojo lėšų naujoms technologijoms įdiegti.

Tais pačiais metais mecenatas prisidėjo renovuojant istorine praeitimi garsią Aukštelkės Šv. Antano Paduviečio bažnytėlę. 2008–2010 m. Kazimieras vėl skyrė paramą bažnytėlei renovuoti: Kristaus Kančios Kelio paveikslų rėmams, altoriui atnaujinti, elektriniams vargonams, kompiuterinei muzikinei programai, naujiems suolams-klauptams, baldams, kitam inventoriui įsigyti, patalpoms šildyti, stogui dengti, vidui ir fasadui remontuoti, langams, durims, laiptinėms keisti ir kitiems remonto darbams.

„Prašė Juliaus Janonio gimnazijos muziejus dokumentų, juos visus renku. Istorinis dalykas. Mano dėdė. Toks dosnus žmogus, kiek jis mums siuntinių, pinigų siųsdavo“, – šypsosi Teresė.

„Žmonės buvo tokie nemokyti, bet tokie protingi“

Teresei teta mėgusi pasakoti giminės istoriją, patirtis, šeimos bendravimą su garsiomis Šiaulių giminėmis A. Smetonos laikais.

„Mano teta kartą sugalvojo per Mokytojų dieną Vilniuje aplankyti savo mylimą mokytoją. Vadino ją „naučitielka“. Nusipirkome gėlių, kol nuvažiavome į Vilnių, jos nuvyto, o mokytojos namą radome nugriautą. Nuėjome į paštą adreso klausti. Įsivaizduojate, kokie buvo nemokyti žmonės, bet kokie buvo protingi. Pasakė pašte mums, kur „naučitielka“ gyvena. Įeiname į butą, o mus pasitinka mokytojos dukra. Mokytoja jau buvo prieš dvejus metus mirusi“, – prisimena Teresė, akcentuodama, kad ji buvo prof. Stasio Šalkauskio sesuo.

Aštuonias klases Teresė baigė prie Šiaulių ligoninės esančioje mokykloje. „Mūsų tokia gera klasė buvo. Kiekvienais metais susitinkame liepos 1 d. Net dvidešimt žmonių būna. Vėliau baigiau Juliaus Janonio mokyklą. Su šiais klasiokais susitinkame kas penkerius metus“, – šypsosi pašnekovė.

Teresė sako, kad anglų kalbos jos klasę mokė Šiauliuose gyvenusi ir tik angliškai kalbėjusi moteris. „Kaip ji mus išmokė angliškai, nemoku apsakyti. Klasėje kalbėdavome tik angliškai. Kai atėjau į Juliaus Janonio mokyklą, lietuviškai nemokėjau jokių taisyklių, tik angliškai. O kokį matematikos mokytoją turėjau. Trigonometriją, geometriją kaip mokėjau spręsti. Kai pasako, kad vaikai negabūs, nepatikėsiu“, – šypsosi ji.