Viena programa vyrams ir moterims – profilaktiškai pasitikrinę, išlošime dešimtmečius

Vienas iš sėkmingiausiai gydomų virškinamojo trakto piktybinių navikų yra storosios žarnos vėžys. Deja, tik maždaug pusė storosios žarnos vėžio atvejų diagnozuojama ankstyvųjų stadijų. Lietuvos gyventojai neskuba pasinaudoti valstybės finansuojama patikros programa, kuri skirta vyrams ir moterims, sulaukusiems 50 m. ir ne vyresniems nei 74 m. Profilaktiškai pagal programą pasitikrina tik apie 50 proc. šios amžiaus grupės žmonių.

Profilaktinė programa skirta sveikiems – bijoti nėra ko

Lietuvoje gyventojai, vyrai ir moterys, sulaukę 50 m. ir ne vyresni nei 74 m., sutikę dalyvauti storosios žarnos vėžio patikros programoje, atlieka imunocheminį slapto kraujavimo testą išmatose. „Tai iFOBT testas ir jį skiria šeimos gydytojas, – pasakoja Nacionalinio vėžio instituto gydytoja gastroenterologė, Endoskopinių tyrimų grupės vyresnioji ordinatorė Inga Kildušienė. – Jis gali būti atliktas namuose arba poliklinikoje. Atlikus testą paaiškėja, ar jis teigiamas, ar neigiamas. Jeigu jis yra neigiamas, dvejus metus žmogus gali būti ramus. Po 2 m. šį testą reikia pakartoti.“

Jeigu testas teigiamas, šeimos gydytojas siunčia pacientą atlikti endoskopinį tyrimą, kuris vadinasi kolonoskopija. Šio tyrimo metu visa storoji žarna apžiūrima naudojant specialų aparatą. Tyrimas gali būti atliekamas suteikus narkozę arba ne. Tyrimo metu, jeigu gydytojas mato įtartinų gleivinės vietų, atlieka jų biopsiją. „Šiuo metu Nacionaliniame vėžio institute kolonoskopuojama moderniais aparatais, turinčiais integruotą vaizdo didinimo ir “siauro pluošto“ endoskopijos įrangą, kas leidžia išgauti aukštą raišką , – pasakoja gydytoja gastroentorologė. –Jeigu atlikus kolonoskopinį ištyrimą storajame žarnyne patologijos nenustatoma, kitas slapto kraujo išmatose testas tokiam pacientui bus siūlomas po 10 metų. Jeigu nustatoma patologija, pacientas siunčiamas gydytis į specializuotą įstaigą.“

Gydytoja I. Kildušienė pabrėžia, kad ši programa skirta pacientams, kurie neturi skundų, kurie jaučiasi sveiki. Tikslas – profilaktiškai tikrinti jokių simptomų nejaučiančius žmones, kadangi storosios žarnos vėžys praktiškai yra besimptomis iki galutinių stadijų. Jeigu šeimos gydytojas pagal paciento nusiskundimus įtaria storosios žarnos patologiją, toks pacientas turėtų būti iš karto siunčiamas išsitirti į specializuotą įstaigą.

Kita vertus, yra dalis storosios žarnos ligų, kai galimas kraujavimas į žarnyną, ir tokiu atveju iFOBT testas gali būti teigiamas dėl šių ligų. Pacientas gali sirgti ir keliomis ligomis, todėl į tai reikia atkreipti dėmesį. „Šeimos gydytojas turėtų labai individualiai įvertinti, ar rekomenduoti pacientui dalyvauti profilaktinėje programoje dėl storosios žarnos vėžio“, – sako gydytoja I. Kildušienė.

Ekonomiškai išsivysčiusių šalių problema

Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Vėžio registro duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje diagnozuojama apie 1700 naujų storosios žarnos vėžio atvejų kasmet. „Mūsų šalyje susirgimai storosios žarnos vėžiu užima antrą vietą ir tarp susirgimų vėžiu (neskaičiuojant odos vėžio), ir tarp mirčių nuo vėžio, – teigia NVI Epidemiologijos laboratorijos vedėja dr. G. Smailytė. – Storosios žarnos vėžys yra glaudžiai su socialiniais-ekonominiais veiksniais susijusi liga. Ja dažniau sergama išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tarp aukštesnio socialinio sluoksnio žmonių. Įrodyta, jog mažas fizinis aktyvumas, riebaus ir kaloringo maisto vartojimas sąlygoja sergamumo storosios žarnos vėžiu didėjimą visame pasaulyje. Sergamumas storosios žarnos vėžiu Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, nuosekliai didėja, tačiau pas mus sergamumas šiuo metu dar yra ženkliai mažesnis nei Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse.

Gera žinia, kad susirgusiųjų storosios žarnos vėžiu išgyvenamumas gerėja. Atlikus ilgalaikių išgyvenamumo pokyčių analizę Lietuvoje nustatytas 12 proc. išgyvenamumo pagerėjimas tarp susirgusiųjų 2005–2009 metais, palyginti su išgyvenamumo pagerėjimu tarp susirgusiųjų1995–1999 metais (nuo 34,0 iki 45,9 proc.).

Mūsų šalyje 5-ių metų išgyvenamumo rodiklis siekia 81,85 proc., jei liga diagnozuota I stadijos, 67,38 proc. – jei II stadijos, o iš tų pacientų, kurių liga diagnozuota IV stadijos, 5-ius metus teišgyvena 6,03 proc. Lietuvoje šiuo metu vėlyva diagnozuojamos ligos stadija yra pakankamai rimta problema – 2012 metais I ir II stadijos storosios žarnos vėžys diagnozuotas tik 37 proc. pacientų.

Storžarnės vėžio gydymas

„Per pastaruosius du dešimtmečius storosios žarnos vėžio gydymas labai pažengė į priekį, – sako NVI gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Edita Baltruškevičienė. – Kad einama teisingu keliu ir kad šiuo metu daugiaprofilinė specialistų komanda didžiausią dėmesį teikia sudėtiniam gydymui, rodo ir apie 12 proc. padidėjęs 5-erių metų išgyvenamumas“.

Pasak gydytojos chemoterapeutės, tik labai ankstyvų stadijų storosios žarnos vėžio gydymas apsiriboja chirurginiu gydymu, kuris yra ir efektyvus, ir, kas ne mažiau svarbu, gana nebrangus. „Nuo antros stadijos net ir po radikaliai atliktos operacijos dažnai skiriama profilaktinė chemoterapija, – sako dr. E. Baltruškevičienė. – Susidūrus su labiau pažengusia liga pacientams skiriami įvairūs gydymo metodai: derinama operacija, chemoterapija, biologinė terapija, tam tikrais atvejais – gydymas spinduliais, kiti regioniniai gydymo metodai. Laiku panaudodami visus šiuos metodus pasiekiame geresnių rezultatų net ir išplitusios ligos atvejais.“

Sparti mokslo ir technologijų pažanga per pastaruosius dešimtmečius įgalino dar tiksliau nustatyti ligą, įsigilinti į jos mechanizmus molekulių bei genų lygmeniu. Visa ši pažanga atsiliepė ir medikamentinio gydymo srityje. Atsirado biologinė terapija, kuri specifiškai veikia navikinei ląstelei būdingus bruožus bei ligą sąlygojančius mechanizmus. Nustatytos mutacijos (pvz., KRAS, NRAS, BRAF), kurios nurodo blogesnę ligos prognozę bei nuspėja vienos iš biologinės terapijos rūšių efektyvumą.

Nustačius metastazavusį storosios žarnos naviką labai svarbu įvertinti gydymo strategiją (ar tai paliatyvusis gydymas, ar yra potenciali galimybė atlikti radikalią metastazių rezekciją), naviko biologiją (mutacijų spektrą, piktybiškumo laipsnį), ligos išplitimą bei to sąlygojamus simptomus, paciento būklę, gretutines ligas, norą gydytis. Tik atsižvelgus į visus šiuos aspektus galime parinkti ne tik efektyviausią, bet ir labiausiai konkrečiam pacientui tinkamą gydymo schemą.

Pasak gydytojos onkologės chemoterapeutės dr. E. Baltruškevičienės, Lietuvos pacientų, susirgusių storosios žarnos vėžiu, išgyvenamumo rodikliai vis dar tebėra vieni mažiausių Europoje. Tikėtina, kad vykdant valstybės finansuojamą storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą, kurioje kviečiami dalyvauti 50–74 metų amžiaus Lietuvos piliečiai, kolorektalinio vėžio gydymo rezultatai gerės.

Džeraldas Kauneckas