Vidurio Europoje prieglobstį radę ukrainiečiai žada čia ir pasilikti: situacija Lietuvoje – visiškai kitokia

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis (SOCMIN), 41 proc. karo pabėgėlių iš Ukrainos savo gyvenimą Lietuvoje mato iki karo pabaigos, 39 proc. sako kad čia pabus dar kelerius metus, bet planuoja grįžimą namo. Vidurio Europos situacija priešinga. Pavyzdžiui, Austrijoje daugiau nei pusė ukrainiečių teigia, kad norėtų likti šalyje visam laikui. Ekspertai šį reiškinį vadina turbo integracija.

Austrijoje, portalo „Der Standard“ duomenimis, likti gyventi visą laiką planuoja beveik 55 procentai atvykėlių. Absoliuti dauguma jų išmoko vokiečių kalbą, ypač greitai prisitaikė prie gyvenimo sąlygų. Rytų studijų centro duomenimis, karui pasibaigus Vokietijoje likti gyventi planuoja 44 proc. Ukrainiečių. Daugiau nei 70 proc. jų dirba samdomus darbus, 18 proc. užsiima laikinais darbais, o didžioji dalis darbo neturinčių viliasi jį rasti per vienerius metus. Čekijoje, norinčių grįžti į Ukrainą skaičius irgi reikšmingai mažėja. Jeigu 2022 metais grįžti planavo 75 proc. pabėgėlių, tai praėjusių metų statistika rodo tik 50 proc. norinčių grįžti. Kadangi čekų ir ukrainiečių kalbos turi panašumo, čia nėra kalbos barjero, o tai, kaip rašo portalas „Denik Referendum“, sukuria dar palankesnes sąlygas integracijai.

Dirba, bet sulaukia visuomenės kritikos

Nuo karo pradžios Lietuvoje prieglobstį rado apie 90 tūkst. Ukrainos karo pabėgėlių. 2024 m. rugsėjo mėnesio Užimtumo tarnybos duomenimis, beveik 35 000 iš Ukrainos atvykusių asmenų dirba. Kur kas mažesnė dalis – 2 586 – darbo kol kas neturi. Dauguma ukrainiečių užima vidutinės ir žemos kvalifikacijos pozicijas. Visgi, SOCMIN atstovai pastebi, kad nepaisant ukrainiečių pastangų įsilieti į visuomenę, susiduriama su skeptišku požiūriu.

„Lietuvoje vyrauja stigma ir stereotipai užsieniečių atžvilgiu. Bijoma dėl konkurencijos darbo rinkoje, dvejojama dėl nacionalinio saugumo, visuomenės nuomonę veikia ir įvairūs gandai. 2021 m. lapkritį 60 proc. lietuvių vertino imigraciją kaip didesnę problemą nei galimybę. ES vidurkis šiuo klausimus kone perpus mažesnis ir siekia 32 procentus. Tame pačiame tyrime net 76 proc. lietuvių teigė, kad niekada nėra bendravę su migrantu. Tai reiškia, kad žmonės susidaro įvaizdį apie juos iš žiniasklaidos, sociume vyraujančių įsitikinimų, o ne asmeninės patirties“, – pasakoja SOCMIN atstovai.

Apie visuomenės požiūrio problemas kalba ir ukrainiečių integracija besirūpinantys įvairių organizacijų atstovai. Lietuvos „Carito“ humanitarinės pagalbos koordinatorės Vaidos Kasulaitienės-Matusevičiūtės nuomone, mūsų šalyje stinga palaikymo ir supratingumo. Pasikeitus situacijai atvykę asmenys jaustųsi laukiami ir taptų mūsų visuomenės dalimi: dirbtų, gyventų, mokėtų mokesčius Lietuvos biudžetui.

„Ką galėtume daryti geriau, kad karo iš namų išvaryti žmonės lengviau integruotųsi? Visų pirma – palaikyti, o ne vertinti. Suprasti, kad dėl besitęsiančio karo visų šių žmonių situacija ypač jautri. Neskubėti teisti, jeigu kažkas ir užkliūva. Nekainuoja nusišypsoti žmogui, pasidžiaugti ukrainiečių vaikais, paaugliais, kuriems taip pat nelengva, kai namuose nesiliauja karas, tėčiai, dėdės, broliai fronte, o jei ir ne – negali jų aplankyti. Arba jau niekada neaplankys. Daug žmonių patyrę skaudžias asmenines netektis“, – Eltai atskleidžia pašnekovė.

Kalbos barjeras vis dar rimtas iššūkis integracijai 

Pabėgėliai iš Ukrainos į kalbos iššūkius Lietuvoje reaguoja dvejopai: viena vertus jaučiama atsakomybė mokytis kalbos, dėl greitesnės adaptacijos, kita vertus, mūsų šalyje lengvai galima susikalbėti rusų kalba, kurią moka ir dauguma atvykėlių, o tai daliai ukrainiečių mažina motyvaciją mokytis sudėtingą lietuvių kalbą. Nepaisant to, pastebima, kad atvykėliai aktyviai ieško lietuvių kalbos kursų ir SOCMIN duomenimis, kursų prieinamumą, kaip vieną iš opiausių problemų, įvardijo beveik 46 proc. Ukrainos karo pabėgėlių Lietuvoje.

Per pirmąjį 2024-ųjų pusmetį Užimtumo tarnybos organizuojamuose lietuvių kalbos kursuose mokėsi beveik 3 000 ukrainiečių. Pabėgėlių priėmimo centras taip pat suteikia intensyvius, ne mažiau nei 96 valandų lietuvių kalbos mokymo ir lietuvių kultūros pažinimo kursus suaugusiesiems. Sąlygas mokytis lietuvių kalbos bando užtikrinti ir pabėgėlius priimančios savivaldybės. Jose, pagal vykdomą, programą lietuvių kalbos A1, ir A2 lygiais mokėsi 1 507 asmenys iš Ukrainos.

„Caritas“ atstovė Eltai pasakoja, kad darbus jau radusiems ukrainiečiams kyla sunkumų siekiant ir toliau mokytis mūsų kalbos.

„Lietuvoje yra galimybių mokytis lietuvių kalbos nemokamai, tačiau dirbantiems žmonėms ne visada tinka pamokų laikas. Dažnu atveju pabaigus vieną ar kitą kalbos lygį, žmonės vis tiek nekalba lietuviškai, nes trūksta kalbinės praktikos. Todėl Caritas pagal galimybes stengiasi burti žmones ir per veiklas padėti lavinti šnekamosios lietuvių kalbos įgūdžius“, – sako pašnekovė.

Anot jos, ukrainiečiai puikiai supranta, kad vietinės kalbos mokėjimas sušvelnina lietuvių požiūrį į atvykėlius, tačiau būtinas abipusis supratingumas.

„Jeigu žmonės mokosi lietuvių kalbos, vertėtų pastebėti pažangą, padrąsinti. Kaip pasakojo viena iš mūsų savanorių ukrainiečių, ji rado savo būdą „atrakinti“ lietuvių širdis, kad jos neužsivertų kalbant rusų kalba. Kuomet išmoko pasisveikinti, prisistatyti, kad yra iš Ukrainos ir mokosi lietuvių kalbos, bet kol kas dar nekalba taip gerai, kaip norėtų, ji visur sutinkama ypač palankiai“, – sako V. Kasulaitienė-Matusevičiūtė.